2021 07 26

Holger Lahayne

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Kovidas ir sulaužyta sutartis

Holgeris Lahayne. Bernardinai.lt nuotrauka

„Mūsų filologijos ekspertai jau gerai padirbėjo, iškraipydami žmonių kalbą…“ (Velnio žodžiai iš C. S. Lewiso knygos „Kipšo laiškai“)

„Ir Dievas tarė“

Kalba yra nuostabus ir labai reikšmingas dalykas mūsų gyvenime. Nuo ryto iki vakaro mes tiesiog maudomės žodžiuose, nuolat patys juos kurdami ir tiek pat gaudami iš aplinkos. Mes kalbame, skaitome, rašome, o jeigu tylime, tai, galbūt, galvojame apie žodžius – kažkieno mums pasakytus, ar ištartus pačių. Santykiai šeimoje, tarp draugų ir bendruomenėse visų pirma palaikomi kalbėjimo.

Kalba yra Dievo dovana, atspindi ir apreiškia Jį. Pats Dievas moka kalbėti ir tai įvairiais būdais yra parodęs. Pasaulio sukūrimas, pirmasis kreipinys į žmogų, žmogaus nuopuolis, žalčio ir žmonių nubaudimas bei pirmasis Evangelijos pažadas (Pr 3,15), vėliau Dekalogas – viską Dievas atliko kalbėdamas, ištardamas žodžius. Jėzus misija taip pat artimai susijusi su žodžiais: Jis skelbė žinią apie dangaus karalystę ir išganymą.

Žmonių likimas Dievo akivaizdoje irgi priklauso nuo jų žodžių, kalbėjimo bei reakcijos į skelbimą: „Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas.“ (Mt 12,36–37; žr. ir apaštalo Pauliaus žodžius Rom 10.9.14–17)

Andrejus Rubliovas, „Švenčiausioji Trejybė“ (ikonos fragmentas), 1408–1425 m. Wikipedia.org nuotrauka

Dievas yra mąstanti ir kalbanti, mylinti ir veikianti būtybė. Trejybės Asmenys myli vienas kitą ir tarpusavyje bendrauja mums nežinomu būdu. Jie yra amžinai ‘kalbantys’ Asmenys. Graikų filosofo Aristotelio dievas yra „nejudantis judintojas“, svarbiausia jo veikla – kontempliuoti arba mąstyti. Tačiau jis amžinai ir be perstojo mąsto vien tik save ir su niekuo nesikalba. Jis tarsi gyvenantis savyje užsidaręs dievas. Biblijos Trejybės Dievas visai kitoks. Tai – duodantis, mylintis ir kalbantis Dievas.

Žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, todėl panašus į Jį ir pašauktas kaip Dievo vietininkas ar žemės vicekaralius valdyti Jo kūriniją (Pr 1,26–28). Svarbus šio valdymo būdas yra kalba. Tik kalbėdami tarpusavyje žmonės gali koordinuoti savo veiksmus, išvystyti darbo pasidalijimą, kaupti žinias ir dalintis informacija, t.y. paklusti „kultūriniam paliepimui“ (žr. Pr 1,28).

Žmogaus kalba atspindi Dievo kalbėjimo bruožus. Pavyzdžiui, Dievo artumas reiškiasi Jo žodžių artumu; per žodžius (dažniau užrašytus) ir mes tampame bei išliekame tarpusavyje artimi. Dievas pasaulį sukūrė žodžiu, mūsų kalba taip pat išreiškia kūrybingumą ar kūrėjišką galią. Tiek dieviškoje, tiek žmogiškoje kalboje egzistuoja kalbėtojas, kalbos perteikimo tarpininkas (mediumas) ir adresatas (klausytojas, pranešimo gavėjas).

Dievas sukūrė visą pasaulį ir savo sukurtus dalykus įvertino (pvz, Pr 1,31: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“). Kūrėjas savo sukurtiems dalykams suteikė reikšmę. Savo Žodžiu, per savo Sūnų, Jis viską sukūrė (Kol 1,16) ir autoritetingai įvertino visus pasaulio faktus bei reiškinius. Žmogus pašauktas Dievo pavyzdžiu taip pat teisingai suprasti ir vertinti visą kūriniją. Tačiau po nuopuolio egzistuoja klaidos, melo, iškraipymo, neteisingo supratimo galimybė. Žmonių kalbėjimo teiginiai – teiginiai apie ką nors, būtent apie tikrovę, nes tarp kalbos ir tikrovės egzistuoja ryšys – gali būti teisingi arba klaidingi. Šio ryšio garantas galų gale yra Dievas, kuris tą tikrovę sukūrė ir palaiko, kuris tebekalba ir ją tebevertina.

Žodžių ir pasaulio sandora

Tai buvo savotiška krikščioniškosios kalbos filosofijos apžvalga. Minėtosios idėjos dominavo Vakarų pasaulyje ir davė daug vaisių – tik pagalvokime apie gamtos mokslų pasiekimus (jų siekis buvo perskaityti ir interpretuoti Dievo kalbą Jo Gamtos knygoje, kaip XVII a. teigė F. Bakonas „Naujajame organone“). Deja, su ateizmo iškilimu XIX a. viskas pasikeitė.

Prancūzų kilmės amerikiečių literatūrologas George‘as Steineris (1929–2020) minėtą ryšį tarp tikrovės ir kalbos išsamiai išanalizavo savo veikale „Tikrosios esatys“ (angl. Real Presences; liet. 1998). Anot jo, XIX a. pabaigoje įvyko didelis lūžis. Ir iki tol yra buvę skeptikų, abejojusių mūsų pajėgumu tiksliai pažinti tikrovę ir tiesą. Bet net patys radikaliausi tarp jų (Steineris mini pironizmą, M. Montaigne‘ą ir D. Hume‘ą) „išliko angažuoti kalbai. Jie žinojo galį pasikliauti kalba“. Jie išliko įsitikinę, kad tarp kalbos ir pasaulio egzistuoja ryšys ar sutartis.

Užslinkus ateizmo šešėliui, šis ryšys buvo nutrauktas. Steineris teigia: „Esu įsitikinęs, kad pirmą kartą ši sutartis nuodugniai ir nuosekliai sulaužyta Europos, Vidurio Europos ir Rusijos kultūroje per laikotarpį nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Šis žodžio ir pasaulio sandoros nutraukimas yra viena iš nedaugelio tikrų dvasinių revoliucijų Vakarų istorijoje ir nusako pačią modernybę.“

Kaip pavyzdžius Steineris analizuoja prancūzų poeto S. Mallarme (1842–1898) „kalbos atskyrimą nuo išorinių nuorodų ir Rimbaud vienaskaitos pirmojo asmens dekonstravimą“ ir teigia: „Šiuodu poslinkiai ir visa, ką jie suponuoja, suskaldo pamatus hebrajiško-heleniško-dekartiško statinio, kuriame glaudėsi Vakarų komunikavimo tradicijos ratio ir psichologija. Palyginti su šiuo suskaidymu net Europos naujausios istorijos revoliucijos ir didieji karai – drįsčiau teigti – yra paviršutiniški.“

Kas gi tuo laiku įvyko? Steineris visų pirma konstatuoja, kad žodžiai yra ženklai ir nėra tapatūs nurodytam daiktui ar fenomenui: „Žodis rožė neturi nei koto, nei lapelio, nei dyglio. Jis nėra nei rausvas, nei raudonas, nei geltonas. Jis neskleidžia jokio aromato. Per se jis yra visiškai sąlyginis fonetinis žymeklis, tuščias ženklas.“ Rožė ir žodis „rožė“ nėra tas pats.

Bet, anot Steinerio, Mallarme „žengia toliau – ontologiškai kritišką žingsnį“: „Priskirti žodžiams atitikimą ‘daiktams, esantiems štai ten’, traktuoti ir vartoti juos tarsi kažkaip atstovaujančius pasaulio ‘tikrovei’ esanti ne tik vulgari iliuzija. Tai esą paverčia kalbą melu.“ Poetas teigė, kad žodis „rožė“ su rože, augančia už lango, neturi nieko bendro. Mallarme šitai vadina l’absence de toute rose – bet kokios rožės nesatimi. Čia „esame prie pat filosofinės ir estetinės modernybės ištakų, tame taške, kur pakriko logoso sankloda“, rašo Steineris. Jis tai pavadino „ontologiniu nihilizmu“ – kalba siejasi tik su kalba ir neturi nieko bendro su tikru pasauliu.

To padariniai aptinkami Mallarme lyrikoje, išgarsinusioje poetą stiliaus painumu, realizmo ignoravimu, muzikiniu kalbos skambesiu ir kokybe – esą pirmoji lyrikos užduotis yra sugestija. Taip Mallarme tapo vienu iš moderniosios poezijos tėvų.

Kokia šios revoliucijos priežastis? Mallarme laikėsi įsitikinimo, kad „dangus yra miręs“. Steineris paaiškina: „Dievas… pasitraukęs iš žaidimo“. Iki tol Dievas buvo tas, kuris garantavo sutartį tarp kalbos ir pasaulio. „Kalba, menas egzistuoja todėl, kad egzistuoja kitas“, – sako Steineris savo knygos trečiosios dalies pradžioje. Kitas yra kitas kūrinijos objektas, bet galų gale ir Dievas – tas didysis Kitas visam sukurtam pasauliui. Tai viena iš pagrindinių Steinerio tezių, davusi ir knygos pavadinimą. Išsyk jos pradžioje Steineris teigia: „kiekvieną darnią kalbos esmės ir jos veikimo sampratą, kiekvieną darnų aiškinimą, kaip žmogaus kalba geba perteikti prasmę ir jausmą, galų gale patvirtina Dievo esaties prielaida.“

„Pasaulis nekalba“

Steineris puikiai suprato, kad pasaulėžiūros lūžis praeituose šimtmečiuose susijęs su kalbos vartojimu ir jos sampratos pakeitimu. Įvyko „lingvistinis posūkis“ – nuo kalbos ir pasaulio santykio tyrinėjimo (puikus pavyzdys yra viršuje minėtasis empirizmo atstovas F. Bakonas) buvo pereita prie kalbinių fenomenų tyrinėjimų. Šiame kontekste būtina paminėti ir L. Wittgensteiną (1889–1951).

Ludwigas Wittgensteinas apie 1922 m. Wikipedia.org nuotrauka
Permission, courtesy of the Joan Ripley Private Collection; Michael Nedo and the Wittgenstein Archive, Cambridge; and the Bodleian Library, Oxford.

1921 m. išėjo jo „Loginis filosofinis traktatas“, kuriame šis austrų mąstytojas teigia, kad visa filosofija yra kalbos kritika. 1953 m., praėjus porai metų po jo mirties, pasirodė antrasis svarbus veikalas „Filosofiniai tyrinėjimai“. Jame Wittgensteinas jau nebeklausia apie faktų pasaulį, atspindimą kalboje. Dabar gyvenamas pasaulis jam jau yra pasaulis, kurį kuria kalba. Sąvokų reikšmę nulemia jų vartojimas įvairiose socialinėse grupėse arba kultūrose: „Žodžio reikšmė yra jo vartojimas kalboje“ (§43). Kadangi kiekviena grupė kalba sava kalba, tai kalbėdama susikuria savo pasaulį, savus „kalbos žaidimus“ (§7). Dėl to ir egzistuoja tiek pasaulių, kiek yra socialinių grupių. Bendra tarp jų tėra tik žaidimų „šeimyniniai panašumai“ (§67).

Kai susiduria kalbiniai žaidimai ir atsiranda konfliktas, jis nėra sprendžiamas, remiantis bendrai suvokiama tikrove. Svarbu ne priežasčių nurodymas ar įtikinėjimas, remiantis faktais, o vien tik įkalbinėjimas žodžiais – galų gale svarbu pramušti savą interpretaciją. Kalbos žaidimas „nėra pagrįstas. Jis nėra protingas (arba neprotingas). Jis yra čia – kaip mūsų gyvenimas“, rašo Wittgensteinas 1969 m. išleistame veikale „Apie tikrumą“ (§559). S. Pučiliauskaitė lietuviško leidimo įvade rašo: „Evidencija yra ne koks nors pojūčių duomenų akivaizdumas, o konvencija. O tai yra tam tikru laikotarpiu žaidžiamas kalbos žaidimas, ir šis kalbos žaidimas paremtas tikrumu, kurį mes jam suteikiame…“

Wittgensteino įžvalgos iš dalies yra teisingos. Žodžio reikšmė iš tiesų tam tikra prasme yra jo vartojimas kalboje, taip pat teisėtai galima teigti, kad kalba iš dalies konstruoja ištisus pasaulius, pagaliau ir kalbos žaidimų metafora turi naudingų aspektų. Bet postmodernizmo ir poststruktūralizmo filosofai šias Wittgensteino mintis pratęsė ir dar labiau užaštrino. Filosofas J. Derrida (1930–2004) pridūrė, kad „nėra nieko anapus teksto“, t.y. kalba nurodo vien į kitą kalbą. R. Rorty (1931–2007) žymioji frazė „pasaulis nekalba“ praneša, kad neįmanoma išeiti už kalbos ribų. Teiginiai apie pasaulį yra apibūdinimai ne jo, o savęs. Tiesa egzistuoja „ne ten, anapus“, vienos tiesos visam pasauliui nėra. Rorty mintis komentuoja G. Grootas: „Žinios nėra pasaulio veidrodis, tvirtino Rorty, jos – instrumentas, reikšmingas tiek, kiek veiksmingas. ‘Tiesa’ – vien pamėklė, o tvirtinimas ‘tai teisinga’ – tarytum reklamos šūkis, kuriuo mes puošiame savo teiginius“.

Jeigu pasaulis nekalba, lieka vien tik žodžių žaismas, tada žodžiai tik siejasi tarpusavyje ir neatspindi tikrovės, žodis tik nukreipia į kitą žodį, bet ne į tikrovę. Tą pastebėjo dar F. Nietzsche (1844–1900), sakydamas, kad grynų faktų nėra – visada interpretuojame pasaulį per savo vertybių ir pasaulėžiūros prizmę. Tiesa, jis atmeta tuo metu madingą mokslinį pozityvizmą, „kuris sustoja ties reiškiniais“, tačiau jau irgi mano: „Ne, faktų nėra, yra tik interpretacijos“. Pasaulis kaip toks neturi prasmės; jį visada galima interpretuoti kitaip, todėl jis turi „nesuskaičiuojamas prasmes“, „tai mūsų poreikiai yra tie, kurie interpretuoja pasaulį“.

Tačiau ateistas Nietzsche suvokė ir Dievo nebuvimo ar paneigimo pasekmes – jeigu Dievo nėra, nėra ir pagrindinio pasaulio visų faktų aiškintojo, nėra objektyviai visiems žmonėms nustatytų reikšmių ar interpretacijų. Lieka tik atskiras žmogus su savo norais ir poreikiais, vienas tegalintis ir privalantis viskam suteikti prasmę. Lieka vien tik įvairių žmonių interpretacijos.

Kovidinis kalbos žaidimas

Postmodernizmo ir poststruktūralizmo filosofų veikalus sunku suprasti dėl painios ir neaiškios kalbos. Todėl nedaug žmonių juos skaito. Tačiau neapsigaukime – Steinerio minėtoji dvasinė revoliucija iš tiesų įvyko, ir su jos pasekmėmis mums šiandien tenka gyventi. Filosofinės mintys nuo Nietzsche‘s iki Derrida įsisunkė į mūsų kultūrą bei mokslą, į medijų komunikaciją bei politiką.

Pakankamai šviežias ir iškalbingas pavyzdys būtų I. Šimonytės garsioji frazė iš 2019 m. prezidento rinkimų kampanijos: „Šeima yra tai, ką žmogus laiko šeima.“ Iki sandoros tarp tikrovės ir kalbos sulaužymo toks sakinys būtų buvęs visiškai nesuprantamas. Ne dėl to, kad žodžio „šeima“ reikšmė įvairiais laikotarpiais iš dalies skiriasi (pvz., skirtingai atsakoma į klausimus, kas tiksliai priklauso šeimai ir kur jos ribos), ką teisingai pastebėjo jau ir Wittgensteinas. Mūsų dabartinės premjerės sakinys siekia toliau – esą šeima yra vien tik individo interpretacijos reikalas. Bet tai reiškia, kad anapus žodžio „šeima“ nėra jokios objektyvios tikrovės, kurią šis žodis atspindėtų, šeima kaip faktas ar tikrovės (sukūrimo) tvarkos atspindys neegzistuoja, žmonės patys konstruoja savo pasaulį.

Nors I. Šimonytė formaliai priklauso Romos katalikų bažnyčiai, ji (bent šiuo atveju) jau nebėra „angažuota kalbai“. Vienas žymiausių šių laikų ateistų R. Dawkinsas savo ruožtu vis dar tiki, kad objektyvus pasaulis egzistuoja, o kalba jį vienaip ar kitaip atspindi. Neseniai garsusis biologas dėl to net neteko 1996 m. Metų humanisto titulo, kadangi jį teikianti organizacija neigiamai įvertino šių metų balandžio 10 d. „Twitter“ išplatintą žinutę: „Kai kurie vyrai save identifikuoja kaip moteris, kai kurios moterys save laiko vyrais. Būsi niekinamas, jei neigsi, kad jie tikrai yra tai, kuo jie save įvardija.“ Žodžiai „jie tikrai yra“ (angl. they literally are) nurodo į tikrą pasaulį, o Dawkinso kritikai jau yra įtikėję į interpretacijos viršenybę.

Imkime dar vieną aktualų pavyzdį. Jau virš metų pagrindinė žiniasklaida bei valdžios institucijos (NVSC, SAM ir kt.) nuosekliai tapatina teigiamą PGR testą su koronaviruso infekcija bei COVID-19 liga. Kalbama apie „COVID-19 ligos atvejus“ ar „sergančiųjų skaičių“, teigiama, kad „šiuo metu serga“ ar kad patvirtinta vienoks ar kitoks skaičius „naujų ligos atvejų“. Viso to pagrindas – teigiamas PGR testas. Spaudos antraštės irgi skamba panašiai, pavyzdžiui: „PSO: per savaitę nustatytas rekordinis skaičius naujų susirgimų“, „Dabar jaunesni nei 50 metų pacientai sudaro apie du trečdalius naujų atvejų“, tai reiškia, kad „sergantieji vis jaunėja“. Mokyklos skelbia, kad vaikai, „kurie [neseniai] persirgę COVID-19“, neturi testuotis. Iš pradžių teigiamas testas ir naujas atvejis, tuomet sergantysis ir galiausiai pacientas,  viena koja intensyviosios terapijos skyriuje. Tokia nusistovėjusi grandinė.

Jau (beveik) visi priprato prie šio apibūdinimo. Eilinis pilietis pasitiki institucijų informacija ir nesuka galvos, kai teigiama apie PGR metodą: „Tyrimo rezultatas parodo, ar asmuo šiuo metu serga“ (nvsc.lrv.lt). Net Sveikatos apsaugos ministerija tvirtina, kad PGR tyrimas „parodo“, „ar šiuo metu asmuo serga COVID-19“, tokie tyrimai „nustato dabar esančią infekciją.“

Kaip yra iš tikrųjų? Ką parodo PGR testas? Ar jis nustato aktyvią infekciją bei ligą ir sergamumą? Atsakymas vienareikšmiškas – ne. Teigiamas PGR testas tik parodo, kad yra aptikta genetinė SARS-CoV-2 informacija. Žinoma, gali būti, kad tarp PGR ištestuotųjų atsiras nemažai sergančiųjų, bet tikrai tokie nebus visi. Todėl ir dabar visi vadinami „pasveikusiaisiais“ nėra ir negali būti jokie in corpore pasveikusieji, kadangi dalis jų niekada nesirgo.

PGR tyrimas teužgriebia tik savotiškus trupinius, įvairių RNR gyvybingus ir negyvybingus fragmentus ir nieko daugiau. Teigiamas testas nieko nepasako, ar testavimo metu tikrai egzistuoja infekcijos židinys, ar jo nešiotojas pats susirgs, ar galės užkrėsti kitą. Tik surasti patogeną ar jo pėdsakus nepakanka infekcijai nustatyti. Apie infekciją galime kalbėti, kai patogenas ima vystytis ir daugintis organizme. Vokiečių medicinos žodynas „Pschyrembel“ infekciją apibrėžia kaip „patogeninių mikroorganizmų, tokių kaip bakterijos ar virusai, prasiskverbimą į organizmą, sankaupą ir dauginimąsi“. O kadangi PGR testas jokio dauginimosi tiksliai nustatyti negali, tai ir negalime teigti, kad teigiamas testas rodo, jog tikrai yra prasidėjusi „aktyvi infekcija“ (kaip teigia Lietuvos SAM).

Ir PSO sako, kad teigiamas tyrimo rezultatas negali tiksliai nustatyti infekcijos. 2021 m. sausio pabaigoje PSO nurodė, kad silpnai teigiami PGR tyrimo rezultatai turėtų būti aiškinami „atsargiai“ ir tik atsižvelgiant į testo ciklų skaičių (laboratorijose atliekamos polimerazės ciklų skaičių, kuris kuo didesnis, tuo mažiau prasmingas). Jei testas yra teigiamas, bet tiriamas asmuo nejaučia ligos simptomų, testą reikia kartoti ir toliau tirti.

Žinoma, PGR testas nėra visiškai bevertis. Esant aiškiems ligos simptomams ir laboratorinės polimerazės ciklų kiekiui neviršijant maždaug 25, galima daryti išvadą, jog viruso kiekis organizme gali būti nemažas, ir žmogus, tikėtina, tikrai serga COVID-19. Tačiau masiniam testavimui (nesilaikant minėtų dviejų kriterijų) PGR testai netinka. Jeigu ministrai ar medicinos profesoriai ar dar kokie nors ekspertai teigia, kad teigiami PGR testai nurodo aktyvių infekcijų atvejų skaičių, tai jie tik patvirtina, jog patys yra sulaužę sutartį tarp žodžių ir tikrovės.

Taigi teigiamas PGR testas neįrodo infekcijos. Dar vienas svarbus faktas – jeigu žmogus užsikrėtęs SARS-CoV-2 ir jau yra infekcija, jis dar nebūtinai susirgs COVID-19. Deja, dar pandemijos pradžioje šie du dalykai buvo sumaišyti ir ryžtingai postuluojami bei aršiai ginami. Nedaro įspūdžio net pasitelkiamas geras pavyzdys apie ŽIV virusą ir jo sukeliamą AIDS ligą. Šiandien naujų vaistų dėka jau galima su ŽIV infekcija normaliai gyventi ir išvengti AIDS ligos. Kitas pavyzdys – tuberkuliozė (TB). „Maždaug vienas iš trijų (PSO: vienas iš keturių) šios planetos gyventojų nešioja TB bakteriją (t.y. yra užsikrėtę), tačiau tik nedaugelis suserga“, rašo B. Brysonas. 

EPA nuotrauka

Liga yra organų ar viso organizmo gyvybinių procesų sutrikimas dėl subjektyviai suvokiamų (angl. illness) ir (arba) objektyviai nustatomų fizinių, psichinių ar emocinių pokyčių (angl. disease). Bet koronaviruso atveju, atrodo, kad šis apibrėžimas jau virš metų nebegalioja, nes niekas nebežiūri, ar kokie nors pokyčiai organizme vyksta, ar įvyko – vien teigiamas testas traktuojamas kaip ligos ženklas ir įrodymas. Visur, net ministerijos dokumentuose, rašoma COVID-19 liga (koronaviruso infekcija)“ – liga tapatinam su infekcija. Ignoruojama net tai, kad iki 90 procentų (priklausomai nuo amžiaus grupės ir šalies) teigiamai ištestuotų asmenų jokių ligos simptomų nejaučia, net tai, kad žmonių organizmai turi imunines sistemas, kurių dauguma visai lengvai su šiuo užkratu susidoroja, ignoruojamos visos ankstesnės sampratos, visi apibrėžimai. Galioja vien tik naujai sukurta keistoji kovidinė samprata.

Ji atveda prie rimto tikrovės iškraipymo – padidinus testavimo apimtis ir, žinoma, dėl to gaunant didesnį teigiamų PGR testų kiekį, galima beveik nepaliaujamai tvirtinti, kad „vėl žymiai išaugo sergamumas ir mirštamumas“, kad žmonės nesilaiko saugumo reikalavimų, todėl juos būtina bausti dar griežtesniais apribojimais, kad kiekvieną, net ir nejaučiantį jokių ligos simptomų, bet turintį teigiamą testą, būtina ir toliau kuo griežčiausiai izoliuoti, laikyti mirtinu ligoniu ir pavojingu užkrato skleidėju, panašiu į raupsuotąjį ar netgi potencialų žudiką.

Tai, kad teigiamas PGR testas yra lygus sergamumui, yra labai sėkmingai prastumtas bei sumaniai įtvirtintas naujasis susitarimas. Dabar tereikia tik viršun bešaunančių kreivių, nepaliaujamo kartojimo „serga/sergamumas“, dar neprošal periodiškai parodyti vieną kitą intensyviosios terapijos lovą, medicinos personalą su skafandrais, įpinti žodį „mirtis“, parodyti karstus bei kapines – ir mūsų panikos patiekalas paruoštas. Visa tai kuo puikiausiai veikia, nes jau daugiau negu šimtmetį gyvename sulaužytos sutarties tarp žodžio ir tikrovės sąlygomis. Literatūrologas ir krikščionybės apologetas C. S. Lewisas suvokė šio fenomeno ir dvasinę dimensiją, knygoje „Kipšo laiškai“ vienas iš pagrindinių personažų, velnias, sako: „Mūsų filologijos ekspertai jau gerai padirbėjo, iškraipydami žmonių kalbą…“.

Ir Žodis tapo kūnu

Jeigu Dievas miręs, su žodžiais galima, perfrazuojant Dostojevskio mintį, daryti bet ką. Viską galima pagražinti (Lewisas: „kyšis“ virsta „arbatpinigiais“ arba „dovana“), „demokratiją“ paversti tironijos pavadinimu (pvz., „Vokietijos demokratinė respublika“), nesergantį žmogų padaryti ligoniu, sveiką – pavojingu. Ir niekam tai per daug nerūpi, nes visi jau priprato, kad žodžiai prarado tvirtą ryšį su tikruoju pasauliu, kad pasaulį interpretuoja mūsų poreikiai, kad galima susikurti tikrovę ir žaisti su kalba – kodėl gi ne?   

Ką daryti? Kas turėtų rūpintis kalbos aiškumu ir sąryšiu su tikrove? Galėtų žurnalistai kaip žodžių profesionalai, bet jų gretose šiuo metu vilties mažai. Plaukti prieš srovę jiems dažnai nėra naudinga. Su žodžiais dirba ir aktoriai. Balandžio mėnesį Vokietijoje daugiau negu penkiasdešimt aktorių paskelbė trumpus vaizdo klipus su ironiška grotažyme „allesdichtmachen“ (viską uždaryti), kuriuose aštriai sukritikavo šios šalies koronos politiką. Aišku, ir jie patys sulaukė nemažai kritikos, tačiau dauguma jų nepalūžo (žymiausias iš šio būrio Rytų Vokietijoje, t.y. diktatūroje, užaugęs J. J. Liefersas). Jau dabar matosi, kad jų pavyzdys tapo tikru padrąsinimu daugeliui kitų profesijų atstovų (naujas panašias grotažymes kuria muzikantai, mokytojai, gydytojai).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Su kalba dirba visi humanitarai, tad sisteminiam naratyvui galėtų pasipriešinti ir vienas kitas filosofas ar istorikas. Deja, bėda ta, kad dažniausiai jiems labai sunku ir rizikinga pjauti šaką, ant kurios patys sėdi, spjaudyti į šulinį, iš kurio patys geria, kąsti į ranką, kuri mokesčių mokėtojų pinigais varganai, bet užtikrintai pašeria.

Lieka krikščionių Bažnyčia ir jos lyderiai. Bažnyčia nuo pat atsiradimo pradžios buvo kritiškas balsas daugumos diktatui ir valdžios represijoms. Ji gerai žino, ką reiškia plaukti prieš srovę, būti šviesa ir druska, būti skeptiška, kai bandoma diegti naujus „mokslo“ sutarimus. Visų pirma krikščionys tiki į Žodį, į logosą (Jn 1), į Dievo Sūnų, per kurį viskas sukurta, kuris priėmė žmogaus prigimtį, t.y. įžengė į mūsų pasaulį ir kuris paskelbė žinią apie dangaus karalystę. Krikščionybės pamatai sudaryti iš tvirto skelbiamų žodžių bei tikrovės faktų lydinio (žr. 2 Pt 1,16 ir 1 Kor 15). Evangelija – ne konvencija, ne interpretacija ir ne gražbylystė. Tai teisingas pasakojimas apie tikrus įvykius.

Krikščionys yra Žodžio ir žodžių tauta, todėl gali ir turi mylėti kalbą, ja grožėtis, gerbti ir ginti. Visi tikintieji turime padirbėti, kad žmonių kalba nebūtų toliau iškraipoma ir atrišama nuo tikrovės. Dievo tikrovės. R. Dekartas (1596-1650), kaip žinia, beveik viskuo abejojo. Vis dėlto jis aiškiai suprato, kad bet kokios žinios apie pasaulį įmanomos tik tada, jeigu Dievas yra (žr. jo Samprotavimas apie metodą). Jis tvirtai palaikė sutartį tarp tikrovės, kalbos ir Dievo. Prie šitokio kritinio realizmo turime ir mes sugrįžti.