Kovo 11-oji pasaulyje

Washington Post iškart drąsiai konstatavo, kad Lietuvos priimtas Nepriklausomybės aktas simbolizuoja patį rimčiausią politinį bei teisinį pavojų, kada nors iškilusį Sovietų Sąjungai. Tekstas kal̃ba ta kalbà, kurią, kaip ne kartą yra akcentavęs profesorius Vytautas Landsbergis, tuo metu ir buvo siekiama įdėti į Vakarų žiniasklaidos ir politikos elito lūpas. Washington Post rašė: „Lietuviai teigia ne tiek skelbiantys nepriklausomybę, kiek atkuriantys suverenitetą po 50 metų trukusios neteisėtos Sovietų Sąjungos okupacijos.“

Sykiu vienas didžiausių JAV dienraščių citavo, kaip jie teigia, naująjį Lietuvos prezidentą Vytautą Landsbergį: „Mes neklausiame niekieno leidimo, ar turėtume žengti šį žingsnį. Mes veikiame savo valia, vadovaudamiesi savo sąžine.“ Visgi V. Landsbergis kalbėjo blaiviai bei realistiškai ir teigė, kad Lietuva nėra naivi ir nesitiki, jog šiuo aktu bus išsyk nutraukti bet kokie valstybiniai ryšiai su Maskva. Tačiau taip pat kamuolys gudriai buvo permestas į Vakarų sostinių rankas, kai V. Landsbergis sakė besitikintis „nuoširdžios paramos“ iš Vakarų ir išreiškė viltį, jog prezidentas Bushas „patars M. Gorbačiovui dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“.

Praėjus savaitei po Kovo 11-osios Der Spiegel paskelbtame tekste „Toli nuo sąjungos“ (vok. Weit weg von der Union) gana neutraliai pristatyta situacija Lietuvoje. Papasakotos Lietuvos okupacijos istorinės detalės, esminiai 1988–1990 m. įvykių Lietuvoje akcentai – mitingai, Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas nuo Maskvos ir kt. Konstatuota, kad Lietuva kovo 11-ąją paskelbė ryžtingą žingsnį nepriklausomybės link, o Maskvos reakcija į šį precedento neturintį iššūkį Der Spiegel vadinta „bejėgiška“. Žinia, Maskva iškart po deklaracijos apsiribojo įspėjamaisiais žodžiais, kurių esmė buvo ta, kad Lietuva labai nukentės ekonomiškai.

Vartant daugelį to laikotarpio Vakarų valstybėse paskelbtų tekstų, jų leitmotyvą galima apibendrinti taip – prieš Antrąjį pasaulinį karą valstybę turėjusi Lietuva 1990 m. kovo 11-ąją paskelbė atkurianti nepriklausomybę, tačiau kalbėti apie realų būsimą Lietuvos valstybingumą nėra pagrindo, nes Sovietų Sąjunga vis dar yra čia.

Ir šiandien mums dėl to nereikėtų nei piktintis, nei stebėtis, o tiesiog suprasti keletą dalykų. Tarptautinė situacija tuo metu išties buvo kebli.

Aktualiausias 1990 m. pavasario tarptautinės politikos punktas buvo Vokietijos suvienijimo klausimas. Tų metų kovo 14 d. turėjo prasidėti 2 + 4 formato derybos tarp dviejų Vokietijų ir keturių 1945 m. Vokietiją okupavusių valstybių (JAV, Sovietų Sąjungos, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos). Be to, kad reikėjo rasti sutarimą dėl Vokietijos suvienijimo, kartu amerikiečiai ant stalo iškart padėjo suvienytos Vokietijos narystės NATO pasiūlymą. Reikalai buvo jautrūs, o siekiant rasti optimalius sprendimus, ypač Jungtinėms Valstijoms, buvo būtini geri santykiai su Sovietų Sąjunga. Šis kontekstas natūraliai sąlygojo atsargią Baltųjų rūmų laikyseną po 1990 m. kovo 11-osios, bijant, kad griežtesnė Vašingtono pozicija gali komplikuoti derybas su Maskva dėl Vokietijos.

Kovo 11-oji buvo tas pirmas, bet būtinas žingsnis, po kurio laukė daug kitų žingsnių, išminties, ramybės ir kantrybės išbandymų.

Be kita ko, Vašingtonas buvo spaudžiamas ir kitų jėgų. Nuo 1940 m. JAV laikėsi Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politikos, o tai tarsi savaime sufleravo Vašingtono paramą Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybei. Lietuvos ir visų Baltijos šalių diaspora Amerikoje ragino Kongreso narius kelti Baltijos šalių nepriklausomybės klausimą. Kaip tik tą pavasarį JAV prezidento administracija gavo tūkstančius piktų laiškų iš Amerikos lietuvių, latvių ir estų, raginančių palaikyti Baltijos šalis.

JAV žiniasklaidoje Lietuvos nepriklausomybės klausimu skambėjo daug ir įvairių balsų, tačiau svarbiausi iš jų buvo JAV kolumnistai Williamas Safire‘as ir A. M. Rosenthalis, kurie vienareikšmiškai ragino JAV palaikyti Lietuvą. Kartu Nepriklausomybės deklaracija Lietuvai davė beprecedentį matomumą JAV žiniasklaidoje – nuo 1990 m. kovo 11 d. iki tų pačių metų birželio pabaigos vien New York Times Lietuvą paminėjo 623 kartus. Be kita ko, Jonas Mekas 1990 m. kovo 29 d. New York Times publikavo tekstą pavadinimu „No, My Friends, We Won‘t Go Slow“.

Taigi – okupacijos nepripažinimo politika, diasporos aktyvumas ir žiniasklaida greitai privertė Baltuosius rūmus laikytis požiūrio, kad įvykiai Lietuvoje nėra (!) tik Sovietų Sąjungos vidaus klausimas. Būtent nuo šios tvirtos atramos Lietuvos nepriklausomybei atsiradimo ir prasidėjo ilgas ir vingiuotas kelias į realų valstybingumą.

Šiandien dažnai svarstydami apie atgimimo ir Sovietų Sąjungos griūties istoriją mėgstame kalbėti neišvengiamybės kategorijomis. Neretai sakome, kad imperija buvo pasmerkta žlugti, o Lietuvai buvo lemta atkurti valstybę. Tačiau nors tokia žiūra yra morališkai teisinga, bet istoriškai kiek klaidinanti. Po Kovo 11-osios deklaracijos pasauliui nebuvo savaime suprantama, kad Lietuva turi būti nepriklausoma. Tuo labiau ir signatarams Vilniuje toli gražu nebuvo aišku, kuo viskas baigsis. Kovo 11-oji buvo tas pirmas, bet būtinas žingsnis, po kurio laukė daug kitų žingsnių, išminties, ramybės ir kantrybės išbandymų.

Galbūt geriau suvokdami visą šį nueitą kelią labiau vertinsime tai, ką turime šiandien.