Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 03 11

Justinas Dementavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kovo 11-osios politinė teologija ir ne žodžio žmonės

Vytautas Landsbergis kalba prie Signatarų namų 1993 m. Vasario 16-ąją. Virgio Usinavičiaus / EPA nuotrauka

Kaip galima rašyti apie Kovo 11-ąją, kai vyksta karas Ukrainoje ir bijome, kad tai gali sugriauti visa, ką ji sukūrė? Kaip galima kalbėti, kai reikia raginti kovoti? Kokia prasmė skaityti, kai reikia kažką daryti dėl ukrainiečių?

Bet gal būtent šie prieštaravimai ir diktuoja atsakymą. Nes kariaujama būtent dėl to, kad nenorime vien daryti, nenorime vien kovoti, nenorime karo. Kovo 11-oji yra radikali priešstata tam, ką matome Ukrainoje. Kovo 11-oji yra ne tik „valstybės nepriklausomybės atstatymo“ pažadas, bet tai, ko viliamasi iš tos nepriklausomybės – taikos, pokalbio, nerūpestingo mėgavimosi gyvenimu pažadas.

Nesu visiškai naivus – Kovo 11-oji negalėjo atnešti ir neatnešė nei taikos, nei pokalbio malonumo, nei gyvenimo lengvumo. Bet ji, ši data, yra „tapusi sąvoka“. Tokiais žodžiais apie Vasario 16-ąją Vytautas Landsbergis kalbėjo iš balkono 1995 metais. Taip galima kalbėti ir apie Kovo 11-ąją. Priminsiu, pacituosiu daugiau, nes vis dar aktualu, nes vis dar ginam savo demokratinį ir nepriklausomą kelią, nes „dar iš šiandien tas kelias nėra apsaugotas, užtikrintas. Dangus niaukias labiau nei prieš metus. Karas ir imperializmas vėl kelią galvą Rytuose. Didelio godaus kaimyno spaudimas didėja, klampynė artėja“. Kovo 11-oji yra viltį implikuojanti sąvoka – demokratiją, nepriklausomybę, žmogišką laisvę. O tai ženklino artėjančią kovą su Kremliaus savivale, imperializmu, prievarta ir (po)sovietine klampyne.

Kovos 11-osios sąvoka turi ir vieną man ypač rūpimą prasmę – ši sąvoka yra pažadas dėl tikro žodžio, dėl žodžio, kuris tampa tikrove, tampa kūnu. Vėl cituosiu Landsbergį, ir vėl Vasario 16-ąją, tik šį kartą apygūdžiais 1989-aisiais: „Ar bus kaip prieš karą? Tikrai nebus […] Bus kitaip – o tą jau reikia rimtai svarstyti, verta svarstyti, kad būtume pasirengę tarti žodį ir kurti valstybę.“ Toliau, jis aiškino kai kuriuos žodžius – tauta, valdžia, pati demokratija.

Suteikti žodžiams tikrąsias prasmes, įkelti juos į gyvenimą – tai buvo vienas iš nepriklausomybės tikslų. Arba, tęskime analogijas, „sakyti „Taip“, jei taip; „Ne“ – jei ne“. Tai slypi už pasakymo „griauti melo imperiją“, tai yra skatinimas grąžinti tikrąsias supainiotų žodžių prasmes. Priminti, kad valstybė nėra sinonimas valdžiai; tauta nėra sinonimas partijai; demokratija nėra sinonimas rafinuotai priespaudai. Žodžių išsiaiškinimas, tikrųjų prasmių jiems grąžinimas, o tiksliau, kova dėl žodžių prasmės buvo matoma kaip svarbi desovietizacijos ir Lietuvos Respublikos sugrąžinimo į gyvenimą dalis. Nebūti žodžio žmogumi – tai toliau įgyvendinti sovietinį „sakyti viena, galvoti kita, o daryti trečia“.

Atvirai pasakysiu, mane glumina, kai kalbant apie sovietmetį šis pasirinkimas aukštinamas, net herojizuojamas. Suprask, išgyvenome tik todėl, kad sovietinėje sistemoje buvo gudraujama – viena sakoma, bet kitkas turima mintyje, o iš tiesų viską pridirbome Lietuvai. Dėl to dabar, Kovo 11-osios Lietuvoje, visiems galime atskleisti, kad kokia „Katedra“ – tai ne religijos kritika, o kūrybinės laisvės gynimo manifestas. Gal ir taip. Nors, galvoju, ar alternatyvioje tikrovėje, kurioje Lietuva vis dar sovietinė, būtent antireliginiai jos elementai nebūtų svarbūs ar gal net svarbiausi. Gal ir ne. Bet, pripažinkime, net ir šioje tikrovėje kartais paskatinama papataikauti ar pagražinti tikrovę (tas įstabus „Vyriausybei reikia geresnių viešųjų ryšių“). Juk turint prieš akis Kilnią Idėją tai padaryti ne tik galima, bet ir būtina. Tokie veiksmai griauna ne tik asmeninį integralumą, bet ir visuomeninę sutartį – daugiapusį susitarimą laikytis taisyklių.

Justinas Dementavičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tačiau nebūti žodžio žmogumi reiškia ne tik sąmoningai iškreipti žodžių turinius ar žodžius vertinti tik kaip oro virpinimą, kuris neprivalo tapti tikrove. Yra tas senas negeras marksistinis postulatas, kad žmogaus sąmonę apibrėžia jo santykis su materialiuoju pasauliu ar, kiek moderniau, jo vieta galios struktūroje. Todėl iš tiesų jokio skirtumo, ką žmogus sako – svarbu, kas jis yra. Idėjos yra tik klasinių interesų išraiška arba bandymas juos nuslėpti. Tad nebūti žodžių žmonėmis reiškia ir nepasitikėjimą kitų žodžiais. Tai turbūt didžiausias ir galingiausias sovietinis palikimas mūsuose – galvoti, kad tai, ką sako kiti, iš tiesų yra ne tiesa, o daugiau ar mažiau gudriai nuslepiami interesai.

Sovietmetis gimdė ne žodžio žmones. Tokie žmonės manipuliuoja žodžių prasmėmis jas palenkdami savo norams; patys nesirūpina, kad žodžiai atitiktų jų vidinius įsitikinimus; netiki kitų žodžiais, nes, greičiausiai, „priešų“ vidiniai įsitikinimai yra kitokie nei jų išsakomi žodžiai. Sovietija buvo ir Rusija liko visų šių ne žodžių žmonių prieglauda: savo fašizmo jie nevadina fašizmu; karas yra „specialioji operacija“; žudymas – „denacifikacija“; sutartys negalioja, nes jos yra Rusijai nepalankios sutartys; Rusijos lyderiai meluoja savo žmonėms, meluoja savo priešams, meluoja savo partneriams; tie patys lyderiai iškreipia kitų žodžius visur regėdami užmačias griauti Rusiją ir t. t., ir panašiai.

Tuo tarpu Kovo 11-oji būdama nuostata, būdama principu iš esmės keitė. Ir keitė ne valstybės kūną, – juk likome tokia pat respublikinė teritorija – bet dvasią. Tuomet deklaruota, kad ta teritorija nuo šios akimirkos bus kitokia. Bandyta sakyti, kad čia galios tiesa, bet ne galia lems tiesą. Manyta, kad Konstitucija yra gimusi iš susitarimo, kuris yra kartais karštas pokalbis, bet visgi dalinimasis žodžiais, o ne brutali prievarta ir pseudoreferendumai. Tikėta, kad tai tokia didelė tiesa, kad turime savo žodį perduodi pasauliui, tapti tiesos misionieriais, Kovo 11-osios misionieriais, lietuviško pasaulio kūrėjais.

Reikia pripažinti, kad šis pasirinkimas būti žodžio žmogumi yra sunkesnis, nei mano lengva ranka daromi apibendrinimai. Lengva užrašyti, kad mes atsisakėme būti ne žodžio žmonėmis, nes gyvenimas mele žlugdo asmenį ir griauna visuomeninį pasitikėjimą. O iš tiesų gyventi žodžiu reiškia situaciją, kai turi kalbėtis su kiekvienu, turinčiu žodžius, su kiekvienu. Gyventi žodžiu reiškia turėti kantrybės, nes įtikinti kitą yra sunkiau, nei priversti. Gyventi žodžiu reiškia laikytis sutartų taisyklių, net jei jos riboja mano, teisiojo, aistrą.

Visais šiais požiūriais žodžius iš kitų atėmęs diktatorius yra kur kas efektingesnis, prasmes keičiantis revoliucionierius – afektyvesnis, o didžiam tikslui atsidavęs sekėjas – efektyvesnis. Ir ypač dabar, karo prieangyje, turime didelę pagundą reikalauti užmiršti pokalbį, nuosaikumą ir principus. Juk turime būti grynos aistros, veiksmo, valios žmonės. Gal tai irgi tiesa. Žodžiai yra taikos malonumai, o dabar vyčių metas. Bet, jei galima, jau dabar priminsiu prisiminti, kad karas yra vardan laisvo žodžio – Kovo 11-osios Lietuvos ir Kovo 11-osios Lietuvoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien