Kovo 8-oji: minėti ar ne?

Vaidotas Žukas, „Pelkyno gėlė“ (2007 m., drobė, aliejus, 60 x 90 cm). Moters veidas, žvelgiantis pro Rytų tapybai būdingu plačiu teptuku apibrėžtas grotas. Vintažinei nuotaikai atstovauja du laukinių gėlių žiedai, kurių žiedlapių forma atkartoja dažytas moters blakstienas. Tamsiai rudas tonas sukuria vakaro nuotaiką. Šviesi išspausto kremo forma dešinėje kiek primena priešistorinius augalus arba stalagmitus (biblinė sakmė apie Lotą, kurio žmona pavirto druskos stulpu, kai atsigrįžo į degančią Sodomą) – atsigręžiančios paveikslo moters veide įžūlumas, bet ir nerimas, išgąstis. V. Žuko nuotrauka

Kasmet artėjant Moters dienai iš visų pusių pasipila saldžios klišės apie grožį ir moteriškumą. Tulpės, rožės, prabangūs kvepalai ir dailios silpnosios lyties atstovės žvelgia į mus iš reklamų, atvirukų ir vitrinų. Kolegos vyrai sveikina bendradarbes, vyrai perka gėles draugėms ir žmonoms. Kita vertus, daliai žmonių ši šventė atrodo nereikalinga sovietinė atgyvena, šlovinanti moters teisę prilygti vyrui, kitaip sakant, tapti tokiai kaip jis.

Atrodo, kad paradoksaliai ši šventė atsigręžė prieš moters teisę būti savimi. Ar dėl to šios šventės derėtų atsisakyti?

Atidžiau pažiūrėjus, ši šventinė data yra visiškai nesaldi. Ji primena moterims, kad jos buvo arba vis dar yra savotiškai silpnesnės bendruomenės narės. Žinoma, kam gi patiktų būti viešai laikomam vargše auka? Ir dar tai minėti švente? Tad nenuostabu, kad emancipuota, savo vertę puikiai žinanti moteris kategoriškai atmeta Kovo 8-osios minėjimą: „Kas čia per paistalai?!“

Nepaisant viso šio emocinio fono, realybė sako ką kita.

Žodžiais tam tikri dalykai deklaruojami, tačiau sprendimai ir tikrovė šaukia visai ką kita.

„Dažnai pastebima, kad iš tiesų žmogaus teisės nėra visiems vienodos“, – rašo popiežius Pranciškus enciklikoje „Fratelli tutti“, nors pagarba šioms teisėms yra būtina šalies socialinio ir ekonominio vystymosi sąlyga. Visuomenėje vyraujantys prieštaravimai verčia klausti savęs, „ar prieš 70 metų iškilmingai paskelbtas lygus visų žmonių orumas iš tiesų visomis aplinkybėmis pripažįstamas, gerbiamas, saugomas ir skatinamas“.

Enciklika pripažįsta, kad nėra tokios visuomenės, kurioje „aiškiai atsispindėtų nuostata, jog moterys turi lygiai tokį patį orumą ir tokias pačias teises, kaip ir vyrai. Žodžiais tam tikri dalykai deklaruojami, tačiau sprendimai ir tikrovė šaukia visai ką kita“. Faktai rodo, kad moterys yra perpus skurdesnės, dažniau patiria išstūmimą į paribį, blogą elgesį ir smurtavimą, „nes turi mažiau galimybių ginti savo teises“ (FT n. 22, 23).

Dar ir šiandien moterų galimybės įsidarbinti yra mažesnės, jos dažniau tampa vyrų (dažnai savo partnerių) smurto aukomis ir prisiima kur kas didesnę nei vyrai namų ir vaikų priežiūros naštą.

Kaip ir kitų „teminių“ minėjimų atveju, niekas nesitiki, kad dienos paminėjimas kalendoriuje galėtų ką nors pakeisti. Kita vertus, metų metus ši diena primena, kad problema egzistuoja – jeigu ne asmeniškai tavo gyvenime, tai tūkstančių kitų moterų. Ar popiežius Pranciškus perdeda, mėgindamas iškovoti daugiau erdvės moters balsui ir raiškai Katalikų Bažnyčioje?

Sausio 1-ąją, kai minėjome Taikos ir Dievo Gimdytojos šventę, Pranciškus kalbėjo: „Motinos ir moterys į pasaulį žvelgia ne tam, kad juo pasinaudotų, o kad duotų jam gyvybę: jos savo širdies žvilgsniu geba sujungti svajones ir konkretumą, išvengti nukrypimų į asketinį pragmatizmą ar abstraktumą. Bažnyčia taip pat yra motina, ji yra moteris. Todėl negalime atrasti moters vietos Bažnyčioje be motinos moters širdies atspindžio. Čia ir glūdi moters vaidmuo Bažnyčioje. Motinos dovanoja gyvybę, moterys saugo pasaulį, todėl visi turime rimtai sergėti motinas ir ginti moteris.“

„Kiek daug smurto moterų atžvilgiu! Gana!“ – sakė popiežius ir pridūrė, kad įžeisti moterį – vadinasi, įžeisti Dievą, kuris gimė iš moters, – ne iš angelo, ne betarpiškai, o iš moters.

Mūsų trokštamas tikslas – ne lygybė, suprantama kaip vienodumas, o pagarba.

Didžioji pagunda

Biblija, labai tikroviškai vertinanti žmogiškąją prigimtį, mums perteikia vieną iš dešimties Dievo įsakymų, kuriame įspėjama negeisti „savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“ (Iš 20, 17).

Filippo Ongaro, italas gydytojas ir vadovas ugdytojas, knygų autorius, beveik dešimtmetį ruošęs skrydžiams astronautus, šia proga taip pat kalba „apie tą nelemtą vyrams būdingą nusavinimo jausmą“, kuris neva palengvina jiems gyvenimą. „Tu esi mano“, – galvoja jie. Tad „kiekvienas moters gestas, kuris neatitinka šios pasaulio vizijos, turi būti sunaikintas, kol pati moteris nebus pašalinta“.

„Ir jei tiesa, kad daugeliui vyrų motina yra neliečiama, kodėl gi ne partnerė, žmona ir jų vaikų mama?“ – klausia F. Ongaro.

Tačiau ne vien baisiausiais smurto atvejais vyrui nelengva priimti ir pripažinti moters laisvę. „Kasdien matome vyrų, kurie galvoja, kad moteriai pridera dirbti, galvoti apie vaikus, tvarkyti namus, gaminti maistą, o jei ji to gerai nepadaro, vargas jai!“ – sako jis.

Akivaizdu, kad dar yra ką veikti. Kelias iki siekiamo tikslo tikrai ilgas. Mūsų trokštamas tikslas – ne lygybė, suprantama kaip vienodumas, homologacija, o pagarba. Būtina asmenų tarpusavio santykio sąlyga. Pagarba asmeniui, pažiūrų ir vaidmenų skirtumams.

Tad šiandien gal negalime niekuo arba mažai kuo galime realiai padėti visuomenėms, kurios dar tik kovoja už teisę mergaitėms ir moterims lankyti mokyklą, pasirinkti sutuoktinį, balsuoti, keliauti… Tačiau galime prisiminti, kad kiekvienas iš mūsų esame labai skolingas gal ne vienai moteriai ar bent jau savo mamai.

„Manau, svarbu gerų linkėjimų nusiųsti ne vien savo mamai, bet ir visoms mamoms bei moterims kaip potencialioms mūsų visų mamoms, – rašo F. Ongaro. – Motinoms, patyrusioms skausmą, prievartą, neteisybę, smurtą ir išlikusioms mamomis bei atnešusioms meilę, rūpestį, švelnumą.“

Galėtume Kovo 8-ąją minėti kaip pagarbių santykių, asmens orumo ir neliečiamumo šventę. Kitoniškumo pripažinimo šventę.

F. Ongaro Moters dienos proga siūlo įvertinti moterų ir motinų vaidmenį mūsų gyvenime ir kelia šiuos klausimus. Kada pastarąjį kartą su tikra meile apkabinote savo mamą? Galite tai padaryti dabar iš tikrųjų arba bent įsivaizduoti tai darantys, jei jos nebėra su jumis. Kada tikrai iš širdies padėkojote savo sutuoktinei? O jei esate moteris – kada iš tikrųjų iš širdies padėkojote sau už visą meilę, kurią atnešate į pasaulį?

Jei esate vyras – ką daryti, kad svarbių moterų savo gyvenime nelaikytumėte savaime suprantamu dalyku? Jei esate moteris – kaip galite paprašyti daugiau pagalbos ar meilės iš aplink esančių vyrų?

Moters diena pati savaime gali būti nereikšminga, tačiau ji, pasak F. Ongaro, suteikia progą prisiminti svarbius dalykus, kurie pernelyg dažnai nukeliauja į antrą planą.

Man taip pat nepatinka socialistinis-komunistinis moters idealas, tačiau kadaise ši diena atsirado, vadinasi, ji buvo reikalinga. Praskynė kelią radikalioms teigiamoms permainoms. Šiandien mes patys sprendžiame, koks šios šventinės dienos turinys. Galėtume Kovo 8-ąją minėti kaip pagarbių santykių, asmens orumo ir neliečiamumo šventę. Kitoniškumo pripažinimo šventę. Gavėnios kelionė mus ragina atpažinti kiekviename iš mūsų glūdinčią kito asmens nusavinimo pagundą. Pagundą traktuoti asmenį kaip daiktą, kaip naudingą objektą. Ir kviečia į tikrąją askezę: apriboti save, kad suteiktume deramos erdvės kito laisvei.