2021 04 18

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Krepas – žmogus tarp pasaulių

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Paskutinė Krepo juosta“ scena. Aktorius Juozas Budraitis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

OKT Vilniaus miesto teatras kovo 12–31 d. kvietė žiūrovus stebėti spektaklio „Paskutinė Krepo juosta“ (režisierius Oskaras Koršunovas; premjera – 2013 m. gegužės 30 d.) pagal airių dramaturgo, absurdo literatūros kūrėjo Samuelio Becketto to paties pavadinimo pjesę vaizdo transliacijas.

Nors vaizdo įrašas niekada neatstos gyvo teatro, neperteiks jo energijos, kurią sukuria aktorius ir žiūrovas, vis dėlto šio spektaklio įrašas, perkeliantis teatro meno kūrinį į kino meno plotmę, suteikė naujų prasmių būtent dėl kitos raiškos formos. Dargi dabarties laikas – COVID-19 viruso sukelta pasaulinė pandemija ir karantinas, visus įkalinęs asmeninėse, mažose namų erdvėse, apribojęs socialinio gyvenimo praktikas, išplėtė ir pagilino kūrinio prasmių lauką.

„Paskutinė Krepo juosta“ gali būti peržiūrima, išgyvenama daug kartų, kol gyvas Krepas – aktorius Juozas Budraitis. Spektaklio vaizdo įrašas šiuo atveju tarsi sulieja abi meno rūšis – teatrą ir kiną. J. Budraitis yra ir kino, gal net daugiau kino aktorius; todėl monospektaklį perkėlus iš gyvo patyrimo, fiziškai esant aktoriui ir žiūrovams realybėje čia ir dabar, į patyrimą, kai žiūrovas stebi aktoriaus būtį ekrane, menų sintezė daugina raiškos formų kalbas, kuria papildomus poveikio patyrimo efektus, kūrinys tampa XXI amžiaus palimpsestu.

2013 m. aktorius J. Budraitis, būdamas 72-ejų, puikiai atitiko 69-erių Krepą; režisierius O. Koršunovas – 44-erių, palyginus – jaunas žmogus „Paskutinės Krepo juostos“ gyvenimo retrospekcijai. Tačiau būtent jauno žmogaus žvilgsnis suteikė galimybę iš šalies objektyviai matyti, vertinti ir perteikti seno žmogaus būtį. Puiki minimalistinė Dainiaus Liškevičiaus scenografija, žavinti ir kituose O. Koršunovo režisuotuose spektakliuose, mažutę OKT studijos salę pavertė tikrąja Krepo gyvenimo aplinka.

Iškalbingai tikslinga, paveiki kompozitoriaus Gintaro Sodeikos muzika plečia tai, kas vyksta Krepo dramos metu. Vis dėlto visa ko esmė yra pats Krepas, jo būtis – visiška aktoriaus tiesa. J. Budraitis ne kartą yra minėjęs, kad, nebaigęs aktorystės meistriškumo studijų, vaidmenis kuria ne vaidindamas, o gyvendamas, būdamas tikrose sąlygose čia ir dabar. Apie tai kalbama Daivos Šabasevičienės knygoje „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.) – aktoriaus teatrinių vaidmenų metraštyje. Spektaklis „Paskutinė Krepo juosta“ – abejonių nepaliekantis, aktoriaus kūrybinę tiesą manifestuojantis argumentas.

Pradžia. Krepas-Budraitis sėdi tarp žiūrovų, miega, miega garsiai. Nubunda ir it Miguelio de Cervanteso Saavedros Don Kichotas nušuoliuoja ant kėdės-arklio į savo kambarį, namus, savo pasaulį. Paėmęs į rankas kėdę tarsi vėzdą, o gal vieną iš Don Kichoto vėjo malūnų nubaido, išblaško sapnus, vizijų reginius, o gal ir, ko gero, veikiausiai sudrasko dabarties regimybę, kad žiūrovas galėtų įžengti ir išvysti jo – Krepo – realybę. Ji – labai paprasta, galima sakyti – prasta. Gyvenimo apleistumas yra vienas esminių Krepo būties ženklų. Jis – daugiau mažiau vykęs, išsipildęs rašytojas, pripažinimo nesulaukęs, bet ar dėl to kūrėjo vertė mąžta? Jis – senas vienišas žmogus. Krepas – apleidęs gyvenimą, gyvenimo apleistas. Jis visa kuo paukštis vídua (lot. „našlys“) drabužiai, laikysena, rankų gestai, veidas, iškalbingos akys, pasišiaušę plaukai. Aktorius visiškai negalvoja apie tai, kaip atrodo, kokį jį mato žiūrovai, jis tiesiog yra, ir yra tikras iki galo, iki pačios gelmės. 

Aktorius Juozas Budraitis (rež. Oskaro Koršunovo spektaklis „Paskutinė Krepo juosta“). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Paskutinė Krepo juosta“ scena. Aktorius Juozas Budraitis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Režisierius Oskaras Koršunovas ir aktorius Juozas Budraitis (spektaklis „Paskutinė Krepo juosta“). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Krepo-paukščio vaizdinys išsipildo, kai jis įsikanda bananą – snapas, plėšrūno snapas, o plėšrūnai paprastai senatvėje lieka vieni ir vieniši. Krepas slapčiomis nuo žiūrovų-stebėtojų, galinčių pasmerkti, o gal atimti šį, vieną iš nedaugelio – paskutinių likusių malonumų, o gal slapčia ir nuo savęs paties – didžiausio kritiko, su didžiausiu pasimėgavimu, neskubėdamas suvalgo vieną po kito du bananus, juos saugo, galbūt yra nuo savęs paslėpęs – iš tiesų užrakinęs dėžutėse – tam tikruose malonumų seifuose. Jis laukiniškai, gyvuliškai, kaip tikriausia žmogbeždžionė, nulupa žievę, nusviedžia ją į žiūrovų auditoriją, nesirinkdamas, kur ir į ką gali pataikyti – pataiko. Viena vertus, jam – Krepui – nesvarbu, kita vertus, tai – aukščiausio lygio aktorinė meistrystė, nematomas, bet tikras santykis su žiūrovu, kai aktorius ne eina į žiūrovo pasaulį, o sukuria bendrą realybę sau ir žiūrovui. 

Krepas svaiginasi alkoholiu. Žiūrovui, stebinčiam spektaklio įrašą, to nematyti; žiūrovams salėje – veikiausiai taip pat, jie turėtų apsigręžti kitapus scenos, nes Krepas ją palieka, išbėga taip, kaip gali bėgti senas žmogus, ir tik garsas godaus gėrimo, mėgavimosi, didelių gurkšnių rijimo, taip geriamas stiprus alkoholis – iki dugno. Alkoholis – dar vienas iš tų keleto belikusių vienišojo apleisto gyvenimo Krepo malonumų. Bet anoks čia malonumas – tai tik būdas nematyti dabarties tikrovės; būdas lengviau, paprasčiau nukeliauti į praeitį, kuri vienintelė jam telikusi, kuri vienintelė Krepui yra svarbi. 

Šis senas vyras nuolatos klauso garsajuosčių. Svarbiausia – penktoji, saugoma trečioje dėžutėje. „Špūlė“ – Krepas iščiulba šį žodį, mėgaujasi juo – svaiginasi. „Špūlė“ – ritė – juosta, kurioje išsaugota praeitis, kažkada buvusi dabartis. Toje penktojoje kalba 39-erių Krepas, 69-metis to buvusiojo negali pakęsti, piktinasi juo, vadina „kretinu“, kaip ir tas praeities Krepas, pykstantis ant savęs dar ankstesniojo. Ir tai normalu, dažniausiai savęs retrospekcija nieko gera nežada. 

Krepo pasitraukimas, susitelkimas į praeitį toks iškalbingas 2020–2021 m. akivaizdoje, kai, galima sakyti, viso pasaulio žmonija gyvena savo ir pasaulio peržvalgoje, kai gyvenimas tarsi perkeltas ir sutelpa informacinių technologijų išmaniųjų prietaisų ekranų spinduliuotėje. Krepas taip pat savuoju būdu retransliuoja gyvenimą savo ir sau. Dabarties žmonija daro tą patį, nors ir pažangiau, bet – tą patį. Net ir gyva vaizdo bei garso transliacija visada yra, nors ir vieną, mažiausią milisekundę, bet jau tik praeities retransliacija.

Žvelgiant į Krepą, klausimas, ar ir žmonija geba tik sadistiškai mėgautis būtosiomis patirtimis, ar, užsidarę (uždaryti) namų erdvėje – izoliuoti vieni nuo kitų ir pasmerkti vienumai, žmonės apleidžia protingosios būtybės priedermes, apleidžia kūnus, savąsias aplinkas, nes – „juk niekas nemato“, ir egzistuoja vien tam, kad patenkintų fizines gyvybines funkcijas; ar vis dėlto pasitelkia intelektines, dvasines pastangas, reflektuoja praeitį, kontempliuoja dabartį, kad sąmoningai kurtų ateitį? 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Krepas – žmogus tarp pasaulių, tarp savo realybės ir gyvenimo tikrovės, tarp dabarties ir garsajuostėse išsaugotos praeities, jis – paribyje, ant slenksčio, jis ir gyvenimo – socialinio – viešojo – užribyje. Tai labai simboliškai perteikiama dar pačioje spektaklio pradžioje, kai Krepas sėdi veidu į žiūrovus ir juokiasi, ir ironiškai kikena, nežinia – iš tavęs, žiūrovo, iš savęs ar iš paties gyvenimo grotesko… 

Vargu ar Krepas ko benori, ką begali keisti. Gyvenimas – susikurtas paties, sąlygos ir aplinkybės suformavo tokį siužetą šiam herojui, vardu Krepas, šiam paukščiui vídua. Taip, Krepą ženklina našlystė, kaip gedėti, našlauti pasirenka tas, kuris paženklinamas juodos palikimo skraistės, ji – našlio sparnai. 

Visiškoje tamsoje, Krepui-Budraičiui beklausant garsajuostėje Nr. 5 įrašyto Krepo-Budraičio balso, išgyvenamas meilės aktas, o gal, o kartu ir sielos atsiskyrimas nuo kūno: „Mes gulėjome nejudėdami. Bet po mumis viskas judėjo ir supo mus, švelniai sūpavo aukštyn žemyn ir iš vieno šono į kitą.“ (p. 224) – ir tada tokia tyla, kokios niekada negirdėta, ir tada – žemė – negyvenama, juk gyvena kūnai, o sielos sklendžia… Užsidega šviesa, o paukštis vídua Krepas jau išskridęs…