2020 09 29

Vygantas Malinauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Krikščioniškas pasirinkimas

Vygantas Malinauskas. Evgenios Levin / Žurnalo „Ateitis“ nuotrauka

Artėjant eiliniams Seimo rinkimams krikščionims vėl kyla klausimas, už ką balsuoti? Koks būtų teisingiausias ir išmintingiausias pasirinkimas, kuris atitiktų ir krikščioniškus principus, ir Lietuvai būtų gerai?

Tobulame pasaulyje atsakymas būtų paprastas ir aiškus – balsuoti už tą partiją ir už tuos kandidatus, kurie geriausiai pasirūpins mūsų visų ir valstybės bendruoju gėriu. Problema, tačiau tame, kad realiame šiuolaikiniame pasaulyje (arba bent jau Lietuvoje) nėra vienos partijos, kuri ne tik nuosekliai vadovautųsi aiškiomis krikščioniškomis vertybėmis bei principais, bet ir turėtų valstybės valdymui reikalingą patirtį; turėtų kompetentingus ekspertus išmanančius visas svarbiausias su bendruoju gėriu susijusias sritis; žinotų aiškius ir įtikinamus atsakymus, kaip spręsti svarbiausias visuomenės bei valstybės problemas ir turėtų pakankamai žmogiškųjų, intelektualinių, institucinių resursų garantuojančių rinkiminės programos įgyvendinimą.

Taigi krikščioniui prieš rinkimus dažnai tenka spręsti kažką panašaus į galvosūkį, kur investuoti pinigus – į didelę grąžą žadančius, bet rizikingus vertybinius popierius, ar mažesnio pelningumo, tačiau ir mažesnės rizikos obligacijas? Būtų lengva apsispręsti, jei galėtume pasirinkti mažo rizikingumo ir tuo pačiu labai pelningą investiciją. Bet, deja, tokios prabangos neturime. Tad, atrodo, kad krikščionys neišvengiamai susidurs su dilema, nes kaip bebalsuosi, vienu ar kitu požiūriu gerai nebus. Arba rinksi partiją (politikus), kuri nors ir turi kompetencijos spręsti valstybės reikalus, iš esmės yra abejinga pamatiniams krikščioniškiems principams; arba atiduosi balsą už politikus, kurie nors ir deklaruoja aiškius principus, bet stokoja patirties ir resursų, reikalingų spręsti visus visuomenei svarbius klausimus.

Bet, ar vadovavimasis aiškiais krikščioniškais principais mūsų laikais neišvengiamai yra problematiškas ir keliantis neišsprendžiamas dilemas? Katalikų Bažnyčia savo mokymuose ir popiežių pasisakymuose nuolat pabrėžia, kad politikai ir rinkėjai turi vadovautis tam tikrais principais, kurie negali būti derybų ar mainų objektas. Popiežius Benediktas XVI susitikęs su Europos parlamento liaudies partijos frakcija kalbėjo, kad Bažnyčios požiūriu pagarba žmogaus orumui nėra atsiejama nuo tam tikrų principų laikymosi. Popiežius Benediktas nurodė tokius principus:

– gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga;

– šeimos natūralios struktūros – kaip santuoka pagrįstos vyro ir moters sąjungos – pripažinimas bei skatinimas ir jos gynimas nuo bandymų padaryti ją teisiškai lygiareikšmę visiškai skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai daro žalą ir prisideda prie jos destabilizacijos, aptemdydamos jos ypatingą pobūdį bei nepamainomą socialinį vaidmenį;

– tėvų teisės auklėti savo vaikus apsauga.

Popiežius Benediktas taip pat atkreipė dėmesį, kad

[š]ie principai nėra tikėjimo tiesos, net jei jie tikėjimo ir geriau apšviečiami bei patvirtinami; jie įrašyti pačioje žmogaus prigimtyje ir todėl būdingi visai žmonijai. Tad Bažnyčios pastangos juos skatinti nėra konfesinio pobūdžio, bet skirtos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų religinės priklausomybės. Tokios pastangos juo reikalingesnės, juo labiau šie principai neigiami ar neteisingai suprantami, nes tai yra nusižengimas tiesai apie žmogaus asmenį, rimta žaizda, daroma pačiam teisingumui.

Popiežiaus Benedikto nurodytais principais besiremiančios gairės krikščionims atrodo yra pakankamai aiškios. Tačiau, kai kurioms politinėms partijoms pastaruoju metu vis labiau dreifuojant tolyn nuo išvardintų principų, atsirado ir katalikų influencerių, kurie ėmė abejoti ir minėtų principų lemiama svarba katalikui rinkėjo apsisprendimui. Jų samprotavimai skamba maždaug taip: „niekas nesako, kad minėti principai nėra svarbūs, tačiau politika negali apsiriboti tik trimis klausimais. Valstybės ir visuomenės gyvenimas yra sudėtingas ir kompleksiškas. Todėl turime rūpinti ne tik kelių, nors ir svarbių principų įgyvendinimu, bet ir kitomis svarbiomis bendrojo gėrio sritimis. Krikščionys neturi tapti populistais, kurie į viską žvelgia supaprastintai ir apsiriboti tik keliomis visuomenės gyvenimo problemomis, neatsižvelgdami į visą valstybės bei visuomenės reikalų kompleksiškumą. Balsuodami neturime apsiriboti tik keliais katekizmo paragrafais“.

Moralas lyg ir visai aiškus – taip, kai kurie Bažnyčios minimi moraliniai principai yra svarbūs, bet yra ir kitų lygiai taip pat svarbių spręstinų klausimų. Todėl yra visai pateisinama, jei krikščionis pasirenka balsuoti už partiją, kuri nors ir ignoruoja popiežiaus Benedikto paminėtus principus, bet turi gerų programinių nuostatų kitose svarbiose valstybės gyvenimo srityse.

Ką galima būtų pasakyti apie šią principingos krikščionių pozicijos kritiką? Gal išties turime į viską žvelgti plačiau, lanksčiau ir kompleksiškiau? Į galva ateina toks palyginimas. Įsivaizduokime, šiandien Lietuvoje atsiranda kokia nors partija, kuri pasisako už Krymo pripažinimą Rusijai, „atvirą dialogą“ su Putinu ir glaudesnius santykius su Lukašenka, bet tuo pat metu turi ir daug gerų idėjų kaip spręsti visuomenei aktualius ekonomikos, švietimo, kultūros, verslo sąlygų gerinimo klausimus. Vargu, ar Lietuvoje atsirastų daug save dešiniaisiais valstybininkais laikančių rinkėjų, kurie balsuotų už tokią partiją. Jie nesusigundytų ir argumentu, kad partijos užimama lanksti bei pragmatiška pozicija santykiuose su Rusija ir Baltarusija galėtų būti naudinga Lietuvos verslui ir ekonomikai. Kodėl toks politikų lankstumas šiais klausimais būtų pakankama priežastimi, neleidžiančia už juos ramia sąžine atiduoti balso?

Todėl, kad šiuo atveju klausimas yra ne ne vien tik apie lankstumą ir nuomonių pliuralizmą, bet apie moralinio kompaso nebuvimą. Lanksti tokios partijos pozicija būtų ne šiaip trūkumas, kurį gali atsverti kiti privalumai. Tokia pozicija atskleistų, kad partija iš tiesų neturi moralinio kompaso, kurio nebuvimas ilgainiui neišvengiamai paliestų ir visus kitus „ekspertinius“ klausimus, kurių sprendimo imtųsi tokia partija. Dar daugiau, nors tokios pragmatinės ir „vertybiškai neutralios“  nuostatos galbūt ir galėtų atnešti trumpalaikės naudos, bet ilgalaikėje perspektyvoje padarytų daug didesnę žalą Lietuvos interesams ir visam regionui. Todėl, atsisakymo balsuoti už politikus besilaikančius minėtų „lanksčių nuostatų“ priežastis nebūtų siauras požiūris, rusofobija ar dogmatizmas. Atsisakymas balsuoti už tokią partija būtų išmintingas sprendimas, kylantis iš supratimo, kad tas, kuris nepaiso tiesos ir teisingumo kurioje nors srityje, niekada nebus patikimas tiesos ir teisingumo gynėjas ir visose likusiose srityse.

Taigi ir krikščionio rinkėjo pozicija, kad atiduodant balsą už politikus popiežiaus Benedikto XVI paminėti principai yra esminis kriterijus, nėra užsispyrimas, siauras mąstymas ar noras primesti „savo vertybes“. Aiškus pasisakymas už šių principų prioritetą tuo pačiu yra ir pasisakymas už politikos moralinį kompasą, kurio išsižadėjus, Benedikto žodžiais, neišvengiamai bus nusižengta tiesai apie žmogų ir padaryta rimta žala pačiam teisingumui. Partija, atsisakiusi vadovautis tiesa apie žmogaus prigimtį ir teisingumu, nebus pajėgi apsaugoti valstybės nuo jos bendrojo gėrio paaukojimo galingoms interesų bei ideologinėms grupėms. Apie tai, jog atsisakymo laikytis tam tikrų pamatinių principų auka yra visuomenės bendrasis gėris pasisakė ir Šventasis Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Evangelium Vitae“:

[n]eįmanoma palaikyti bendrojo gėrio, nepripažįstant ir neginant teisės į gyvybę, kuria grindžiamos ir iš kurios plaukia visos kitos neatimamos individų teisės. Visuomenė neturi tvirto pamato, kai ji, viena vertus, teigia tokias vertybes kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, o antra vertus, radikaliai priešinasi joms, priimdama ir toleruodama įvarius būdus, kuriais žeminama ir pažeidžiama žmogaus gyvybė, ypač silpna ar atsidūrusi visuomenės paribyje.

Pradžioje minėta investuotojo dilema iš tiesų nėra tinkama nusakyti krikščioniško balsavimo Seimo rinkimuose problemai. Todėl, kad kai renkiesi, kur investuoti, klausimas niekada nėra vien tik apie pelningumą ir riziką. Klausimas visuomet yra ir apie tai, iš ko uždirbamas pelnas. Žmogus, kurios moralinis kompasas nėra visai išsiderinęs,  neinvestuotų į verslą, kuris uždirba pinigus išnaudodamas vergų darbą, platindamas pornografiją ar niokodamas gamtą. Kad ir kokia tai būtų saugi bei pelningą investicija. Kitaip tariant, kai reikia pasirinkti, ar investuoti į rizikingą ar mažai pelningą švarų verslą, ar investuoti į verslą, kuris pelnosi iš žmogaus orumo žeminimo ar gamtos niokojimo, nėra jokios dilemos. Nebent tau žmogaus orumas ir gamtos (prigimties) apsauga iš tiesų ne taip ir rūpi.

Vygantas Malinauskas. Kotrynos Joanos Markūnaitės nuotrauka

Ar tuo noriu pasakyti, kad krikščionims rinkėjams sprendžiant kam atiduoti balsą, turėtų pakakti, kad kandidatas ar partija pasisako už negimusios gyvybės apsaugą, šeimos prigimtinę struktūrą, tėvų apsaugą nuo valstybės kišimosi į vaikų ugdymo reikalus? Žinoma, kad ne. Juk ir koks nors dešinųjų pažiūrų valstybininkas neatiduotų savo balso kandidatui ar politinei jėgai vien todėl, kad pastaroji pasisako prieš Krymo aneksiją. Tiesiog pritarimas pamatiniams vertybiniams principams, nors ir yra būtina, tačiau tuo pat nepakankama sąlyga tam, kad galėtume pasitikėti tos politinės jėgos nuoširdžiu įsipareigojimu bendrajam gėriui. Todėl ir krikščioniui rinkėjui vien tik pasisakymas už tam tikrus pamatinius principus nėra pakankama sąlyga rinktis politiką ar partiją. Ypač jei už šiuos principus deklaruojantys politikai su jais nesitapatina, bet tik laiko juos priemone nusivylusiems rinkėjams vilioti. Bet, nors vien tik popiežiaus Benedikto paminėtų principų deklaravimas nėra pakankama sąlyga krikščioniui atiduoti balsą, šių principų ignoravimas ar net faktinis veikimas prieš juos yra pakankama moralinė priežastis krikščionims už tokias politines jėgas neatiduoti savo balso.

Dar vienas populiarus priekaištas adresuojamas krikščionims būtinu apsisprendimo kriterijumi rinkimuose laikantiems minėtus principus skamba maždaug taip – „neturime elgtis kaip teisuoliai, bet ieškoti supratimo ir jautraus dialogo. Neturime su savo katekizmo tiesomis daužyti kitiems per galvas“. Šiuo priekaištu dažniausiai turimas omenyje krikščionių „nejautrumas“ LGBT atžvilgiu, kurį krikščionys neva demonstruoja tvirtai laikydamiesi pozicijos, kad šeimos sampratos pagrindas ir kūrimo sąlyga yra prigimtinis lyčių papildomumas. Krikščionys ne tik kaltinami nejautrumu, bet ir atvirumo dialogui „su kitokiais“ stoka. Netiesiogiai užsimenama, jog tokia principinga krikščionių laikysena ne tokia jau ir jau krikščioniška. Nes juk „krikščionybės esmė yra meilė ir jautrumas kenčiantiems, o ne fariziejiškas teisuoliškumas“.

Ar iš tiesų krikščionys, laikydami anksčiau aptartus principus nepajudinamais ir tuo vadovaudamiesi savo politiniuose pasirinkimuose, stokoja jautrumo, kuris pateisina lankstumą artimo meilės vardan? Į tai galima būtų atsakyti, jog dialogas, jautrumas ir meilė nėra priežastis išsižadėti tiesos, teisingumo ir to, nuo ko priklauso visų mūsų bendrasis gėris. Iš tiesų žmonės kenčia ir nusipelno užuojautos dėl įvairių dalykų. Be kitų dalykų žmonės kenčia, kai neturi galimybių, kurias turi likę visuomenės nariai. Pavyzdžiui, kai kas kenčia todėl, kad dėl gabumų stokos negali studijuoti aukštojoje mokykloje ar dėl sveikatos problemų negali tarnauti kariuomenėje. Ar tokie žmonės nusipelno atjautos ir supratimo? Žinoma. Ar tam, kad parodytume užuojautą ir supratimą, turėtume atsisakyti laikyti išsilavinimo reikalavimą būtina sąlyga studijoms universitete ar fizinio pasirengimo reikalavimus tarnybai kariuomenėje? Ir ar tokie reikalavimai žeidžia tų asmenų orumą? Žinoma ne. Taip negalvoja ir to nesiūlo nė krikščionys, kurie tuo pačiu mano, kad „vardan dialogo ir atjautos“ galėtume vadovautis lankstesniu požiūriu į šeimos sampratą ir žmogaus prigimtį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir paskutinis labiau praktinis nei principinis klausimas – ar vis tik neįmanoma suderinti poreikio vadovautis krikščioniškais principais ir  noro ir toliau palaikyti tradicines partijas, kurios nors ir neteikia prioriteto krikščioniškiems principams, bet, kita vertus, savo gretose turi nemažai krikščioniškai nusiteikusių politikų, kuriuos galima reitinguoti? Taip, iki tam tikro lygmens įmanoma suderinti. Ypač jei tų partijų lyderiai atvirai ar de facto nepalaiko aiškiai su krikščioniškais principais nesuderinamų pozicijų bei savo partijos nariams nedaro spaudimo atsisakyti vadovautis krikščioniškais principais. Tiesą sakant, iki šiol Lietuvos krikščionys rinkėjai nelabai ir turėjo kito pasirinkimo, kaip tik reitinguoti krikščioniškų pažiūrų politikus daugiau ar mažiau krikščioniškiems principams abejingose (nors kartais žodžiais ir palaikančiose) partijose.

Vis tik pastarųjų metų patirtis parodė, kad nors krikščionys vis dar sudaro reikšmingą visuomenės dalį, jų atstovavimas parlamente bei viešajame politiniame diskurse yra neproporcingai mažas. Ne todėl, kad Seime yra mažai krikščionių ar jiems nėra svarbūs pamatiniai krikščioniški principai. Ne, krikščionių atstovimas menkas, nes Seimo nario balsas Seime neišvengiamai priklauso nuo partijos ar frakcijos prioritetų. Daugelio partijų programose tie principai, kuriuos Bažnyčia laiko pamatiniais, tiesiog nėra laikomi prioritetiniais arba yra laikomi principais, kurių galima laikytis, to kol netsiranda svarbesnių prioritetų ar pavojaus reitingams. Ypač pastarieji metai parodė, jog Seimo nariui dažnai savo norą palaikyti krikščionišką poziciją tenka subordinuoti partijos vyraujančiai politinei linijai bei politiniams išskaičiavimams. Nepaklusus partijos linijai, krikščionims politikams gresia likimas be reikšmingesnių postų ir žema vieta būsimųjų rinkimų partiniame sąraše.

Visa tai įvertinus, ir strategine ir taktine prasme yra svarbu, kad parlamente būtų ne tik krikščionių politikų, bet ir frakcijų bei partijų, kurios nuosekliai laikosi Bažnyčios formuluojamų principų. Situacijos pakeitimui bei Lietuvos politinio gyvenimo išjudinimui būtų svarbu, kad į Seimą patektų ne tik ligi šiol įprastos politinės jėgos, bet atsirastų ir naujos jėgos, kurioms krikščioniški principai būtų jų programos pamatas ir prioritetas.  Net ir nedidelė partija ar frakcija Seime, kuri nuosekliai laikosi krikščioniškų principų, nesinaudoja jais tik dėl politinių dividendų ir jų neaukoja pragmatiniams interesams, praturtintų dabartinį politinį diskursą bei padėtų įveikti Lietuvos politiniame gyvenime vyraujančią liberalizmo, pragmatizmo, moralinio reliatyvizmo, dvigubų standartų ir progresyvizmo hegemoniją.

Tiesa, vis pasigirsta pasamprotavimų, kad aiškiais krikščioniškais principais besivadovaujančios partijos buvimas Seime pakenktų ir krikščionių bendruomenei, ir Bažnyčiai. Nes, krikščionybė nėra ideologija, o tokios partijos atsiradimas neva „neišvengiamai ją ideologizuotų ir Bažnyčią sutapatintų su politika“. Tačiau toks nuogąstavimas neturi jokio tvirtesnio pamato. Krikščioniškos partijos atsiradimas Seime nepadarytų daugiau žalos krikščionims, nei liberalams padaro liberalios partijos buvimas Seime ar kairiųjų pažiūrų žmonėms – socialdemokratinės. Tai nepadarytų žalos ir Bažnyčiai, kuri visuomet yra pasirengusi palaikyti dialogą su visomis politinėmis jėgomis. Žala galėtų atsirasti tik tokiu atveju, jei Bažnyčia (kas visai nėra tikėtina) atsisakytų palaikyti dialogą su kitomis politinėmis jėgoms ir pritarti jų konstruktyviems pasiūlymams vien dėlto, kad šiuos pasiūlymus teikia partija, nelaikanti krikščioniškų principų prioritetiniais.

Krikščionys (o tuo pačiu ir visa Lietuvos visuomenė) šiandien daugiau laimėtų savo balsais nusiųsdami į Seimą, kad ir nedideles, bet aiškią krikščionišką tapatybę turinčias partijas, nei toliau laikydamiesi išbandytos, bet mažai veiksmingos drungnų politinių jėgų palaikymo taktikos. Krikščionio ausiai visada smagu girdėti Evangelijos pagyrimą: „[j]ūs esate žemės druska“ (Mt 5, 13). Bet svarbu nepamiršti, kad iš kart po pagyrimo seka ir perspėjimas – „[j]ei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.