Krikščioniškos giesmės ir autorių teisės: ką svarbu žinoti

Ar šios taisyklės paiso visi krikščionys Lietuvoje? Tikrai ne. Nėra ir pareigūnų, kurie dieną naktį tikrintų, ar kas nors be užsienio autorių sutikimo viešai atlieka jų giesmes. O ir patys krikščionys svetimus kūrinius naudoja ne iš blogos valios – ar tiesiog nežino įstatymų. Tačiau tokia „ramybė“ – rizikinga.

Ačiū feisbuko draugams, kurie, perskaitę tekstą apie Leonardo Coheno „Halellujah“ bažnyčiose, iškėlė idėją šiam, naujam, straipsniui. Viliuosi, bus įdomu ir naudinga.

Šlovintojai pažeidžia autorių teises?

„Visada žinojau, kad yra autorių teisės, ir jos svarbios. Bet iš užsienio atlikėjų negavau jokio atsakymo“, – sako Milda Žukienė, šlovinimo grupės „Ichthus“ vokalistė ir dainų autorė. Šis kolektyvas pamaldose ir įvairiuose renginiuose groja nuo 2007 m. Grupė atlieka ne tik savo, bet ir užsienio atlikėjų giesmes, tad su autorių teisių klausimais ne kartą teko susidurti. Tiesa, šie klausimai tebelieka „pakibę ore“.

Pašnekovė prisimena 2009 metus, kai pirmajam grupės albumui „Šaukiuosi Tavęs“ norėjo įrašyti tris į lietuvių kalbą išverstas JAV ir Jungtinės Karalystės autorių giesmes. M. Žukienė sužinojo, kam priklauso teisės į tuos kūrinius, ir kiekvienam iš tų žmonių parašė: „Ar sutinkate, kad jūsų giesmę išleistume lietuvių kalba CD formatu?“

„Bet man niekas neatsakė. Aš dar kartą jiems rašiau, ir vis tiek niekas neatsiliepė. Galiausiai tą reikalą mečiau, ir tiek, – juokiasi M. Žukienė. – Savo nenaudai turiu pasakyti, kad šitaip mes ir išleidom pirmąjį albumą su tomis giesmėmis. Aišku, albume nurodėme, kas yra muzikos autoriai ir kas išvertė. Klausiau ir asociacijos LATGA, kaip yra su tomis užsienio giesmėmis. Jie atsakė, jog reikia susisiekti su pačiais autorių teisių turėtojais, ką jau prieš tai bandžiau daryti.“

Grupė „Ichthus“ iš viso išleido tris albumus, kiekviename iš jų yra po keletą išverstų giesmių – tačiau po to, kai nesulaukė atsakymo iš autorių, M. Žukienė nuleido rankas ir vėliau beveik į jokį užsienio atlikėją nesikreipė. Tad dalis giesmių į albumus pateko nelegaliai. „Jei kokie nors užsienio autoriai į mus kreiptųsi dėl savo giesmių – be abejo, atsilieptume. Tikiuosi, tai nebūtų beprotiškos pinigų sumos, bet, jei reiktų atsiskaityti, kažkokiu būdu iš savo resursų sumokėtume tiek, kiek reiktų“, – sako pašnekovė.

Tiesa, ji priduria, kad būta ir sėkmingų pavyzdžių. Štai popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje metu, kai Vilniuje, Katedros aikštėje, vyko susitikimas su jaunimu, „Ichthus“ atliko keletą giesmių, tarp kurių – ir JAV atlikėjo Jasono Uptono „In Your Presence“ (kurią M. Žukienė išvertė į lietuvių kalbą ir pavadino „Noriu būti“). „Nusiunčiau jam savo vertimo pažodinį vertimą į anglų kalbą, – prisimena giesmių autorė. – Atlikėjas labai geranoriškai atrašė: mielai prašom, giedokite. Apie jokius mokesčius nebuvo nė kalbos“.

Išimtis – pamaldoms, bet ne viskas taip paprasta

Arvydas Adamonis – autorių teisų asociacijos LATGA Muzikos kūrinių skyriaus Licencijavimo poskyrio vadovas. Jis pasakoja, kad mūsų minimos autorių teisės pradeda galioti visiems muzikos kūriniams nuo pat to momento, kai jie įrašomi – nesvarbu, ar tai yra pop hitas, ar mažai kam žinoma krikščioniška giesmė. Ir dėl to atitinkamai kiti žmonės negali bet kaip ir bet kada tavo kūrinio atlikti.

Remdamasis pašnekovo pateikta informacija, išskirčiau tris šiame kontekste svarbiausias taisykles:

1. Pagal įstatymą, jei originalus muzikos kūrinys atliekamas „religinių apeigų metu“ – jokios autorių teisės negalioja. Todėl, pavyzdžiui, per Mišias leidžiama dainuoti / giedoti ką tik nori – Leonardo Coheno „Halellujah“, Andrew Lloydo Webberio „Pie Jesu“ ar net „Juodą orchidėją“, jei klebonas prašo ir vyskupas leidžia. Čia jau pačios Bažnyčios, parapijos poreikių reikalas. A. Adamonis priduria, jog ši įstatymo išimtis galioja ne tik katalikiškų pamaldų metu: „Nėra svarbu, kokia bus konfesija ar religija – kūrinius galima atlikti ir per musulmonų ar pagonių apeigas. Dėl konkrečios religijos įstatymų leidėjas nėra nieko pasisakęs“;

2. Tačiau viskas keičiasi, jei kūrinys atliekamas ne pamaldų metu, o oficialiame viešame renginyje. Tokiu atveju, norint atlikti kito žmogaus dainą ar giesmę, jau privaloma paisyti autorių teisių. „Gal tai atrodo paradoksalu, bet, jei tas pats kūrinys skambėjo per Mišias – jums nereikia niekur kreiptis, o jei po Mišių – jau privaloma gauti autoriaus sutikimą“, – pasakoja A. Adamonis. Taip pat visi viešti muzikiniai renginiai privalo gauti LATGA licenciją. LATGA gina ne tik lietuvių, bet ir užsienio atlikėjų autorių teises – kadangi ši asociacija yra pasaulinės sistemos dalis. Pasak specialisto, koncertų organizatoriai turi sumokėti tam tikrą mokestį, kuris skiriasi priklausomai nuo renginio pobūdžio: „Mokamuose renginiuose skaičiuojami procentai nuo pajamų, gautų už parduotus bilietus, o nemokamuose renginiuose taikomos fiksuotos sumos“. Pašnekovas sako, kad religinės bendruomenės paprastai laikosi šių įstatymų, ir daugybė jų renginių yra legalūs, licencijuojami. Kaip vieną tokių A. Adamonis pamini jau minėtą popiežiaus susitikimą su Lietuvos jaunimu;

3. O dabar įdomiausioji dalis. Grįžkime į religines apeigas – nepaminėjau vienos taisyklės, kuri galioja net ir Mišių ar kitų pamaldų metu. Pasirodo, muzikos kūrinius jose galima atlikti be autorių sutikimo tik tada, kai nėra pakeistas giesmės turinys, pavyzdžiui, žodžiai ar melodija. Kitaip sakant, jei L. Coheno „Hallelujah“ per Mišias atliksite anglų kalba, dainuodami originalų tekstą – viskas bus legalu ir „tvarkinga“. „O jei šią dainą išversite į lietuvių kalbą arba pritaikysit kitus žodžius – tai jau bus kūrinio pakeitimas. Ir tada jau privaloma gauti autorių teisių turėtojo leidimą, net ir tam, kad galėtum kūrinį atlikti per Mišias“, – aiškina LATGA atstovas.

Dar kartą trumpai: jei ne savo kurtą giesmę atliekate per pamaldas ir tos giesmės nesate pakeitę – galit būti ramūs; tačiau, jei bent kiek pakeitėte žodžius ar melodiją– jau privalote gauti autoriaus sutikimą dėl kūrinio viešo atlikimo; na, o jei išverstą giesmę viešame renginyje atliekate ne pamaldų metu (ar naudojate įrašams) – privalote gauti autoriaus sutikimą tiek dėl kūrinio viešo atlikimo, tiek dėl pakeitimo.

Nelegalus giesmių atlikimas – žaidimas su ugnimi

Taigi, kalbant apie užsienio autorių dainas ir giesmes, visada pirmiausia reikia kreiptis į juos pačius autorių (ar jų atstovus). LATGA šį žingsnį palieka pačių lietuvių atsakomybei ir į šį procesą nesikiša, asociacija nėra už tai tiesiogiai atsakinga. Ši suteikta „laisvė“ – viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos bažnyčiose bei koncertų salėje dažnai skamba į lietuvių kalbą išverstos giesmės, apie kurias tikrieji autoriai, gyvenantys už Atlanto ar kitur, dažniausiai nė nenutuokia.

Pasak A. Adamonio, esant tokiai situacijai, daug kas priklauso nuo užsienio kūrėjų geranoriškumo. „Būna, kad vieni greičiausiai nieko nežino apie giesmių panaudojimą svetur, o kiti tiesiog į tai nekreipia dėmesio. Vieni savo kūrinius saugo labai rimtai, o kiti į tai žiūri atlaidžiau: koks skirtumas, svarbu, kad kas nors tas giesmes ar dainas atlieka“, – pastebi pašnekovas.

Tačiau tokia „laisvė“ gali baigtis liūdnai. Specialistas visus krikščionis atlikėjus ragina visada kreiptis į originalių giesmių ar dainų autorius – nes jeigu šie apie „nelegaliai“ atliekamus savo kūrinius sužinos pirmieji ir nebus geranoriškai nusiteikę, gali kilti rimtų bėdų: „Jei užsienio autorius pareikštų pretenzijas, finansine prasme būtų labai skausminga. Būtų skaičiuojama tiek turtinė, tiek ir neturtinė žala – moralinė, ir pan. Jie ten gali tiek visko prisigalvoti ir prisiskaičiuoti, kad, kai atsiųs sąskaitą, mažai nepasirodys.“

Tikslas – ne pinigai

Giesmių autorė ir atlikėja M. Žukienė sako negalinti kalbėti už visus, tačiau, kiek jai žinoma, šlovinimo grupės Lietuvoje nelinkusios kreiptis į užsienio atlikėjus dėl autorių teisių. Kodėl? Vienas dalykas – autoriai ne visada atsiliepia ar tiesiog nieko nežino. Kita pašnekovės įvardyta priežastis – Lietuvoje krikščioniška muzika atliekama, galima sakyti, vien iš idėjos. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose tai yra didžiulė, pelninga krikščioniškos muzikos industrija – ten galima pragyventi vien iš parduodamų albumų ar koncertų. Tad yra teisinga ir logiška sumokėti autoriui, jei groji jo kūrinį – nes ir pats juk iš to užsidirbi.

Tuo metu Lietuvoje, pasak M. Žukienės, turime visai kitą situaciją: „Pas mus nei krikščoniškos muzikos atlikėjai, nei giesmių kūrėjai ar aranžuotojai negauna jokio pelno. Mes jo ir nesiekiame. Tai nėra ta veikla, dėl kurios galima užsidirbti. Tai suprasdamas tada pagalvoji: mūsų tikslai – visai kitokie, mes grojame tik todėl, kad norime šlovinti Dievą. Taigi, ar tada tikrai taip svarbu gauti tuos užsienio autorių sutikimus? Juk mes iš to neuždirbame. Dėl to Lietuvoje taip ir judame, ne visai „teisėtai“.“

Mano pašnekovė šį principą taiko ir su savo šlovinimo grupe „Ichthus“. Jų visas giesmes galima nemokamai išgirsti internete, atlikėja leidžia laisvai naudoti sukurtas, įrašytas giesmes – kur tik nori: „Mes su grupe esame sutarę, jog nesiregistruosim LATGA sąraše ir jokio atlyginimo sau nerinksim. Savo interneto puslapyje esame sudėję giesmių natas, akordus ir tekstus, kad žmonės žinotų, kas yra kūrinių autoriai ir kad galėtų tinkamai giesmes sugroti. Siekiame, kad atlikėjai mūsų kūrinius grotų, jais šlovintų Dievą – tad stengiamės nesukurti jokių teisinių kliūčių, kad žmonės nebijotų tų giesmių groti.“

M. Žukienė tikisi, kad ateityje giesmes kurs vis daugiau Lietuvos gyventojų – ir tada šlovintojams nereikės dairytis į užsienio atlikėjus, bus išvengta ir galimų teisinių problemų: „Man atrodo, kad reikia kurti patiems. Kurti savai tautai, saviems žmonėms, iš savos patirties. Įnešti kažką savo, būti originaliems.“