2021 08 25

XFM radijas

Klausymosi ir skaitymo laikas:

18 min.

Krikščioniškos tarptautinės organizacijos įkūrėjas: ,,Menas jungia, atveria širdis ir drąsina žmones“

Charlesas Kelley. Gedos Žyvatkauskaitės nuotrauka

XFM radijo rubrikoje ,,Kultūros horizontai“ (vedėja Gabrielė Krulytė) svečiavosi Charlesas Kelley – pianistas, tapytojas, buvęs pastorius, nevyriausybinės organizacijos ,,Bridge builders“ įkūrėjas. Jis dalijasi patirtimi, pasakoja apie savo veiklas ir skatina krikščionis menininkus atrasti tikrąjį pašaukimą.

Koks dabar yra Jūsų gyvenimo ir kūrybos etapas?

Mano saviraiška skleidžiasi per tapybą ir muziką (skambinu pianinu) bei darbą su menininkais. Prieš 16 metų pradėjau tapyti. Kiekvieną savaitę daug tapiau, pastaruosius penkerius metus daug investavau į menininkus ir muzikantus, drąsinau juos ir atidaviau savo žinias.

Šiuo metu gimtojo miesto Oregono kavinėje eksponuojama paroda ,,Meilės spalvos“ – dvidešimt mano tapytų ryškiaspalvių paveikslų. Manau, kad spalva yra daug svarbesnė nei tikslumas ar perspektyva. Mano paveikslas neturi būti tobulas, svarbiausia – spalva. Būčiau gerai sutaręs su Matisu, kuris prieš 130 metų gyveno Prancūzijoje, man labai patinka jo darbų spalvų raiška. Pastaruoju metu tapau Europos miestų peizažus, vaizdus, man tai suteikia daug džiaugsmo, o dabar – Vilniaus miesto panoramą.

Charlesas Kelley, „Nyderlandai – Amsterdamo spalvos“, parduota privačiai kolekcijai Maskvoje. Charlesdavidkelley.com nuotrauka

Kas Jus skatina ugdyti krikščionis menininkus atrasti tikrąjį pašaukimą?

Užaugau Amerikoje, tačiau Latvija buvo mano širdyje ir visada minima šeimoje, nes ten gimė mama. Neseniai išsiaiškinau turįs giminių lietuvių. Tai džiugina! ,,Bridge builders“ tarnystė tiesia santykius, tiltus tarp žmonių, bažnyčių ir organizacijų. Kai 1994 metais pradėjome veiklą, buvau pastorius JAV, norėjau užmegzti Amerikos ir Latvijos bažnyčių ryšius, kad padėtume latviams išsigelbėti nuo komunizmo.

Norint tiesti tiltus tarp žmonių, reikia suburti visiškai skirtingus asmenis. Daugelį metų kelioms dienoms maldai, bendravimui suburiame pastorius, tarnystės lyderius, verslininkus, misionierius. Kai susipažįstame, klausiame, ką galime nuveikti kaip komanda, ko negalėtume būdami atskirai.

Prieš septynerius metus daug menininkų pakviečiau į savo senuosius apartamentus Rygoje, kad pabendrautume ir linksmai praleistume laiką. Kasmet prisijungdavo vis daugiau žmonių, pradėjome vaikščioti į įdomias vietas, kurti, rengti vasaros stovyklas. Muzikantams, menininkams, dailininkams patiko bendrauti, gilintis į Dievo žodį, suprasti, ką Jis kalba apie meną. Prieš kelerius metus į šią veiklą įsitraukė estai, pakvietę surengti stovyklą Tartu mieste, o tada atvyko ir lietuviai.

Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria krikščionys menininkai?

Vienas iš didžiausių iššūkių menininkams yra vienatvė. Muzikantai dažnai groja drauge, o dailininkai tapo vieni, todėl daugelis kovoja su nusivylimu, depresija, nepasitiki savimi, bijo. Retai kuris krikščionis kūrėjas yra sėkmingas ir sekuliariame pasaulyje, nes žmonėms nepatinka jo tikėjimas, tad negerbia. Institucijos, kuriose menininkai mokosi, nesupranta apie meną ir jo tikslą. Bažnyčių lyderiai taip pat nežino, ką daryti su bažnyčią lankančiais menininkais, tam tikra prasme net bijo, nesupranta jų gyvenimo būdo.

Kūrybiškumas ir kūrybiška asmenybė yra ypatinga Dievo duotybė ar tiesiog talentas? Biblija kalba apie dvasines Šventosios Dvasios dovanas, Naujasis Testamentas – apie dvasines dovanas, bet nemini menininkų ir kūrybiškumo. Vis dėlto vieną kartą Šventosios Dvasios dovana paminėta Testamente – ji suteikė meninio kūrybiškumo konkrečiam asmeniui, atsakingam už šventyklos statybą.

Kaip padrąsintumėte tuos, kurie trokšta kurti, tačiau jiems stinga drąsos, kenčia dėl vienišumo?

Lietuviai yra kūrybiškesni nei amerikiečiai, tai liudija ilga lietuvių istorija, kurioje daug meno, architektūros ir muzikos. Man įdomu, kas būtų, jeigu septyni lietuvių menininkai paklaustų, ką jie galėtų padaryti kartu, ko negalėtų padaryti pavieniui. Arba kas nutiktų, jei lietuviai sugalvotų penkias ar dešimt kūrybinių minčių, idėjų ir jas įgyvendintų drauge. Galbūt jie patys patirtų džiaugsmą, o pasaulis, kuris žvelgia į juos, tai pastebėtų. Tikėtina, paliestų gal net ir tų skeptiškų lietuvių, kurie nenori meno ir muzikos, širdis.

Menas gali būti labai asmeniškas, liečiantis širdies gelmes. Svarstau, kokie pokalbiai gimtų, nes menas yra tiltas, kuris jungia, atveria širdis ir drąsina žmones. Manau, svarbu, kad lietuvių menininkai suprastų, jog jie sutverti pagal Dievo atvaizdą kurti, dalintis Jėzaus Kristaus šviesa su žmonėmis, o jų kūriniai gali padėti kiekvienam.

Parengė Simona Genytė ir Ilona Petrovė

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien