Krikščioniškos žiniasklaidos pradžia Lietuvoje: evangelinės minties leidinys „Prizmė“

Šiemet minint Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį radijas XFM pristato pasakojimų apie krikščioniškos – katalikiškos ir protestantiškos – bei bažnytinės žiniasklaidos pradžią Lietuvoje ciklą.

XFM radijo laidos „Horizontai“ (ved. Rokas Simanavičius) svečiai – pirmojo Lietuvoje evangelinės minties leidinio „Prizmė“, ėjusio 1995–2005 m., redaktoriai pastorius Albertas Latužis ir Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios katechetas Holgeris Lahayne.

Pasibaigus sovietmečiui, kurio metu trukdyta laisvai tikėti, Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje prasidėjo dvasinis atgimimas. Vokietis misionierius Holgeris Lahayne 1993 m., keletą metų po savo kolegų atvykimo, atvažiavo į Lietuvą, kuri pasirodė kaip „pilnas galimybių kraštas“ – viskas atrodė neįtikėtinai pigu, tereikia kibti į darbą bei veikti. Evangelizacinių renginių buvo daug, o salės – pilnos, prisimena teologas.

Galėtų susidaryti įspūdis, kad bendruomenės bei leidyklos įsikūrė natūraliai. Krikščioniškoji misija iš Vokietijos persikėlė į Šiaulius, kur dar sovietmečiu buvo pradėjęs veikti Lietuvos krikščioniškas fondas, prisidėjęs prie vienintelio Lietuvoje krikščioniško universiteto LCC steigimo. Kurti evangelinio pobūdžio žurnalą buvo tiek iš Vokietijos atsivežta, tiek ir Lietuvos krikščioniško fondo pasiūlyta mintis – mat, nors šalyje buvo daug evangelizacinių renginių, žmonėms trūko gilesnių tikėjimo šaknų.

Pirmaisiais žurnalo leidimo metais, t. y. 1995-aisias, tiražas buvo 5000, o kitais –  2500. Taip atsitiko dėl pradinio pernelyg optimistiško nusiteikimo. Tačiau leidėjai skaičių pokytyje nieko blogo nematė – „prisiartino“ prie tikrosios rinkos. Buvo nutarta, jog žurnalas „Prizmė“ nebus dalijamas nemokamai, nes tokiu būdu nebus įmanoma sužinoti, ar leidinys tikrai yra žmonių laukiamas –prisiminkime, kad tuo metu leidinio kaina buvo 3, 5 Lt.

Nuo pat pradžių buvo suprasta, kad jeigu yra noras pasiekti šiek tiek platesnę auditoriją, nereikėtų per daug akcentuoti konfesinių tiesų, siekta, kad turinys būtų priimtinas įvairių krypčių krikščionims: evangelikams, katalikams ar ieškantiesiems. Kaip prisimena pirmojo Lietuvoje evangelinės minties leidinio redaktoriai, buvo siekiama, kad parašyti specialiai „Prizmei“ ar versti tekstai būtų bibliškai pagrįsti.

Žurnalo numerių temos buvo įvairiausios, net ir tokios: reinkarnacija, astrologija, magija, parapsichologija ir kt. Pasak pašnekovų, tokios temos pasirinktos todėl, jog jos buvo aktualios žmonėms, o į visuomenei iškilusius klausimus derėjo atsakyti ir iš krikščioniškosios pozicijos. Nors žurnalistai turėjo atsižvelgti į savo auditorijos poreikius, vis dėlto jie nesistengė per daug pataikauti, kalbėti vien apie patogius dalykus. Leidėjai vengė temų, kurios supriešintų krikščionis tarpusavyje – pavyzdžiui, niekada nebuvo išleistas numeris apie Krikštą. Nepaisant to, kartais leidėjų pozicija netyčia išlįsdavo: pavyzdžiui, numeris apie Šventąją Dvasią nepatiko „Tikėjimo žodžio“ bendruomenei… Visiems neįtiksi.

Redaktoriai prisimena, kad platinti žurnalą buvo sudėtinga, nes tuo metu jie neturėjo šiuo laikmečiu įprasto pagalbininko – interneto. Šiandien leidinio archyvas randamas Gerosios Naujienos centre bei internete, tačiau taip, kaip katalikai turi „Bernardinai.lt“, evangelikai neturi savo internetinio portalo.

Krikščioniškos žiniasklaidos atstovų teigimu, Evangelinių Bažnyčių bendradarbiavimas turėtų būti geresnis, o tam galėtų pasitarnauti evangelikų aljansas. Galima pasidžiaugti dėl ekumenizmo Lietuvoje, kadangi, pavyzdžiui, katalikų platforma „Bernardinai.lt“ bei žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“ leidžia publikuotis ir evangelikams.

Vis dėlto pastorius Albertas Latužis ekumenizmą Lietuvoje vadina epizodišku, pašnekovas vis vien mato būtinybę kurtis evangelikų aljansui, kuriame „būtų galima kalbėti konkrečiai“ – bet trūksta žmonių, galinčių nešti tą atsakomybę. Pasak pastoriaus, trūksta patikimų žmonių, kurie nebūtų tik laikinai įsitraukę į parapijinį gyvenimą. Tuo metu Reformatų katechetas Holgeris Lahayne nemano esantis pašauktas evangeliškos minties portalui, bet labiau darbui parapijoje. Negana to, pasak pašnekovo, evangelikai su geru teologiniu išsilavinimu yra emigravę.

Nors situacija iš pirmo žvilgsnio skamba gana prastai, H. Lahayne klausytoją nuteikia optimistiškiau, sakydamas: „Galų gale, nesvarbu, kas autorius – katalikas ar evangelikas. Tekstas turi būti geras, įdomus, paskui dėl turinio visada mes galim šiek tiek ginčytis tarpusavyje. Galų gale, nesvarbu, ar spausdintas žurnalas, ar internetinis – straipsniai turi raginti mąstyti. Būtent su „Prizme“ to norėjom, kad žmonės įjungtų smegenis ir apmąstytų reinkarnaciją, parapsichologiją, ekologiją ir t. t.“

Parengė Kamilė Laučytė