2020 09 11

XFM Radijas

Klausymo laikas:

44 min

Krikščioniškos žiniasklaidos pradžia Lietuvoje: žurnalo „Artuma“ istorija

Darius Chmieliauskas.
Darius Chmieliauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Šiemet minint Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį radijas XFM pristato pasakojimų apie krikščioniškos – katalikiškos, protestantiškos – bei bažnytinės žiniasklaidos pradžią Lietuvoje ciklą. 

XFM radijo laidos „Horizontai“ (vedėjas Rokas Simanavičius) metu apie krikščioniškos žiniasklaidos pradžią Lietuvoje kalbėta su nuo 2006-ųjų katalikiško žurnalo šeimai „Artuma“ vyriausiuoju redaktoriumi DARIUMI CHMIELIAUSKU. 

Su žurnalu Darius Chmieliauskas pirmą kartą susidūrė tarnaudamas kariuomenėje 1989-aisiais. Jis prisimena, kaip nedidelio formato leidinį įsidėdavo į savo didelę žieminę kepurę ir, esant laisvai minutei, pasislėpęs skaitydavo. D. Chmieliauskas pasakojo, kad tos akimirkos buvusios tikrai neįprastos, su ašaromis akyse, nes suprato, kad išvyko iš kitokios Lietuvos, kuri po truputį laisvėjo. Tuomet net nesvajojo, kad vieną dieną taps šio žurnalo redaktoriumi.

O žurnalo istorija yra tokia – 1988 metais, Sąjūdžio pradžioje, susibūrė Katalikiškas moterų sambūris, pasivadinęs „Caritu“. Vienuolės ir pasaulietės, matydamos, kad vyksta pilietinis ir socialinis išsilaisvinimas, iškart susirūpino vidine laisve ir augimu, tobulėjimu Dvasia. „Caritas“ greitai tapo žinomas kaip labdaringa organizacija, besirūpinančia ne tik duoti žmogaus kūnui peno, bet ir sielos augimu. Per Steigiamąjį suvažiavimą, vykusį 1989-ųjų pavasarį Kauno sporto halėje, jos išsikėlė sau uždavinį prisidėti prie žiniasklaidos, maitinančios žmonių širdis, stiprinančios jų tikėjimą ir nušviečiančios istorijos spragas. Žurnalas „Caritas“ nebuvo iškart išleistas, nors buvo paruoštas gegužę ar birželį – reikėjo pereiti per cenzūros įstaigą, duodančią leidimą leisti, Glavlitą, gauti popieriaus spausdinti. Sunkiais ekonomiškais laikais juo apsirūpinti padėjo tada pusmetį ėjęs leidinys „Katalikų pasaulis“. 1989 metų spalio 15-ąją išėjo pirmasis numeris. Šią dieną žurnalas, nuo 1997 metų persivadinęs „Artuma“, švenčia savo gimtadienį.

Žurnalas buvo pervadintas, nes pavadinimas „Caritas“ buvo pernelyg asocijuojamas vien su materialia parama ir, nors žurnalas galėjo įsigyti popieriaus ir turėjo savo seną, vokiečių padovanotą spaustuvėlę, dėl ekonominio nuopuolio žmonės labiau rūpinosi materialiais, o ne dvasiniais dalykais, krito tiražas. Nuspręsta konceptualiai pasikeisti. Pavadinimas „Artuma“ buvo pasirinktas prisimenant apie Šventajame Rašte kalbamą Dievo artumą prie žmogaus, o ir mūsų tarpusavio meilė turėtų atspindėti meilę Dievui. Nuspręsta, kad žurnalo auditorija bus šeima, o tai – iššūkis, nes šeimos sąvoka plati – į ją įeina ir kūdikiai, ir seneliai, tikintys ir mažiau tikintys žmonės.

Leidinio tiražas vis kito: 1989 metais jis siekė 30000 vienetų, 1990-aisiais – 7000, 1997-aisiais – 4000. 2006 metais, D. Chmieliauskui tapus vyr. redaktoriumi, vienetų skaičius nuo 3000 pakyla iki 5000, vėliau iki 7000. Šiandien tiražas siekia 10000 vienetų. Aiškindamas šiuos skaičius, D. Chmieliauskas sako, kad 1989 metų skaičiai yra suprantami, nes žmonės buvo ištroškę dvasinio peno. Kita vertus, tada leidėjai neturėjo supratimo apie tai, kad ne mažiau garbingas reikalas už žurnalo parengimą yra jo atnešimas iki skaitytojo. Jiems atrodė, kad tai vyksta savaime. Prieš karą kunigai ragindavo skaityti įvairius leidinius tam, kad žmonės augtų. Šis įprotis raginti parapijiečius Nepriklausomybės pradžioje nebuvo atgaivintas. D. Chmieliauskas prisipažįsta, jog guodžiasi tuo, kad lietuviškai skaitančiųjų nėra daug, tačiau kitaip nei kultūrine žiniasklaida, nesigėdijanti dėl poros tūkstančių tiražo, jis nėra patenkintas tokiais skaičiais. Katalikų Lietuvoje yra dauguma, iš jų tikėjimo gelmės turėtų ateiti suvokimas, kad neužtenka pasitenkinti tuo, kas išgirstama per pamokslą, katechezę, katekizmą, juolab kad dabartinės kartos tėvai ar seneliai turi didžiulių tikėjimo pažinimo, Biblijos spragų ir patys yra už juos atsakingi. Žinoma, ganytojai galėtų padėti suprasti, kad pamokslas ar Evangelijos skaitinys tėra pasodintas grūdas, su kuriuo reikia eiti dirbti toliau. D. Chmieliausko nuomone, protestantai tai supranta geriau ir įskiepija atsakomybę eiti toliau gilintis, nes kitaip grūdas sudžius.

Galbūt žurnalas mažiau skaitomas dar ir dėl to, kad turi „ambiciją ugdyti savo skaitytoją, į kurį mes kreipiamės. Mes pernelyg jį gerbiame, kad maitintume prastu produktu.“ Būdamas popierinio formato, „Artuma“ mažai sulaukia atgalinio ryšio, kuris būtinas, norint pažinti skaitytoją. D. Chmieliauskas yra girdėjęs pasakojimą iš provincijos kunigo, kad būta žmonių, kurie ne visada lankosi bažnyčioje sekmadienį melstis kartu, tačiau ateina žurnalo pasiimti. Tokie pasakojimai stiprina redakcijos motyvaciją, kad jų žurnale randama kažkas, kas prakalbina žmones. Per pastaruosius metus „Artuma“ stengiasi rinktis kokias nors temas, skatinančias Dievo pažinimą. Šiemet kalbama apie tai, kokia yra bendruomenė Bažnyčioje: „Mano santykis su Dievu atsiskleidžia per mano santykį su artimu, per mano vietą bendruomenėje, ką aš veikiu, kokioje bendruomenėje aš esu, tai, ką mes išplėstai vadiname Bažnyčia.“ Matyti, kad ši tema – aktuali, kartais nepatogi, skaudinanti, nes, kaip sako D. Chmieliauskas: „Galbūt kartais yra pagunda pasislėpti po Dievu, savo maldelėmis, Mišiomis ir neskubėti keistis. O tuomet mano vieta bendruomenėje, mano atsakomybė Bažnyčioje parodo, kaip realiai aš gyvenu savo tikėjimu, kaip Dievas keičia mano gyvenimą. Ar tos maldos, kurias mes kalbame, netampa tik žvangantys cimbolai, ar jos realiai matosi mano kūne, gyvenime, kasdienybėje, tuomet mano santykiuose.“

Nors žurnalas „Artuma“ yra katalikiškas, jis plėtoja ekumenizmo idėją. Pirmieji Nepriklausomybės metai konfesiniu požiūriu buvo gana įtempti ypač katalikams, jaučiantiems naujųjų religinių judėjimų priešiškumą. Katalikus dažnai kritikuodavo kaip užkietėjusius, pasenusius, todėl jie laikydavosi gynybinės pozicijos. Didelę įtaką turėjo pogrindyje buvę ir kalėjimuose kalėję žmonės kaip Sigitas Tamkevičius. „Jie už grotų lageryje turėjo, galima sakyti, kraujo ekumenizmą, nes ten sėdėjo įvairių denominacijų žmonės, jie patyrė bendrą persekiojimą, kančią, nepaisant to, kokiai denominacijai, kokiai Bažnyčiai jie priklausė“, – komentuoja D. Chmieliauskas. S. Tamkevičius, grįžęs iš lagerio ir po to pamatęs katalikų pavyzdį JAV, stipriai padėjo, kad ekumeniniai santykiai keistųsi ir kad įvyktų katalikų charizminis atsinaujinimas gana greitai. Nuo pat pirmųjų dienų, kai Darius Chmieliauskas tapo vyriausiuoju redaktoriumi, jam buvo svarbu įtraukti tam tikras rubrikas ekumeniniais klausimais, nes jis pats skaudžiai patyrė krikščionių susiskaldymą „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenėje, jungiančioje protiškai neįgalius žmones ir jų artimuosius. Bendruomenės nariai mėgsta kartu švęsti, tačiau nuėję prie Eucharistijos stalo pamato, kad negali kartu laužyti vieną ir tą pačią duoną. Dėl šios priežasties bendruomenės įkūrėjas Jeanas Vanier pritaikė Kojų plovimo liturgiją. Nors kartą per metus yra rengiama ekumeninė savaitė, neužtenka tik tada susikabinus už rankų gražiai pagiedoti. Krikščionių vienybė – kasdienis darbas. Rengiant apklausas paaiškėja, kad kitos denominacijos ar neįgalieji skaitytojui mažiau įdomūs nei Biblijos analizės tekstai. D. Chmieliauskas komentuoja, jog „tai rodo, kad mes nesame pakankamai sąmoningi ir brandūs“.

Žinoma, apskritai žiniasklaida susiduria su melagingais pranešimais, bet D. Chmieliausko nuomone, krikščionys lengviau juos atpažįsta: „Jeigu jie tikrai įsikibę Viešpačiui į ranką ir bando Jį pažinti, suprasti. Būdamas Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, Jis mums lengviau padeda atpažinti melą.“ „Artumos“ redaktorius krikščioniškai spaudai nenumato liūdnos ateities: „Kiek mes tikrai būsime krikščionys, tiek būsime naudingi, reikalingi kaip tikra žemės druska, ta šviesa, kurios neįmanoma paslėpti.“ Krikščioniška žiniasklaida skirta skelbti Gerąją Naujieną ir pasakoti autentiškas istorijas, „nes turbūt nieko nėra įdomiau kaip gyvenimas“. Tik reikia mokėti tai parodyti.

Parengė Kamilė Laučytė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.