2020 09 16

Tomas Viluckas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Krikščioniškosios demokratijos branduolys – bendrasis gėris

Tomas Viluckas
Tomas Viluckas. Silvijos Knezekytės nuotrauka

Mūsų šalies politikai mėgsta artėjant rinkimams rodytis bažnyčiose, atlaiduose, religiniuose sambūriuose, šauktis į pagalbą Dievą per priesaiką, pietauti su dvasininkais, vadinti partijas krikščioniškais vardais, postringauti apie Dekalogą ir vertybes, tačiau atėjus laikui spausti jai prieštaraujančius balsavimo mygtukus. Todėl krikščioniškų pažiūrų rinkėjams nėra paprasta pasirinkti, kam atiduoti savo balsą renkant valdžią.

Jei bent kiek pasigilintume į Bažnyčios mokymą ar nūdienos teologų darbus, pamatytume, kad „valstybinės Bažnyčios“ nostalgijos katalikybėje nėra nė kvapo. Toks paskutinis nepavykęs „eksperimentas“ buvo frankistinėje Ispanijoje, atnešęs daug žalos šios šalies  Bažnyčiai. Po Vatikano II susirinkimo tokia pozicija yra apskritai neįsivaizduojama, nors, kaip pabrėžė Samuelis Huntingtonas, Katalikų Bažnyčia tapo svarbiu demokratizacijos veiksniu, ypač Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Filipinuose. Galėtume drąsiai sakyti – ir Lietuvoje. Tad ir krikščioniškų vertybių vaidmuo politikoje vis lieka svarbiu veiksniu.

Dažniausiai prikišama, kad šias vertybes (požiūris į ekonomiką, šeimą, gyvybę ir pan.) krikščionys nori primesti likusiai visuomenės daliai. Vis dėlto neturėtume pamiršti, jog demokratija yra daugumos pasirinkimas, ir jei darytume hipotetinę prielaidą, kad rinkimus laimės krikščioniškos krypties partija, ji gautų mandatą iš visuomenės formuoti politinę darbotvarkę. Panaši situacija susiklostė kaimyninėje Lenkijoje, iš dalies – Vengrijoje. Ten krikščioniškos demokratijos partijos į įstatymų leidybą diegia būtent krikščioniškosios etikos diktuojamas nuostatas.

Krikščioniškosios demokratijos branduolys yra bendrasis gėris. Jis ir yra tas kriterijus, kuriuo remdamasis turėtų balsuoti krikščioniškų pažiūrų rinkėjas. Deja, ši sąvoka yra labai abstrakti ir atitolusi nuo paprasto piliečio gyvenimo. Ne paslaptis, kad didžioji dauguma rinkėjų artėjant rinkimams neskaito politinių partijų programų, nesidomi idėjų kova (o jos dažnai net nebūna), nesigilina į vizijas, kaip (ne)keisti valstybės politiką. Tokia yra postmodernios visuomenės būklė, kuri neišvengiamai atsispindi ir politikoje.

Kitaip tariant, žlunga tradicinė politika, savo reikšmę praranda viešai reiškiamos ideologinės nuostatos. Piliečiai dažniausiai renkasi asmenybes, viešoje erdvėje mirgančius veidus (tiesiogine to žodžio prasme), įvaizdžius. Todėl čekų rašytojas Milanas Kundera teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje ideologus pakeitė imagologai (lotyniškai imago yra vaizdas).

Tačiau kriterijų klausimas vis tiek lieka aktualus. Kaip konkretizuoti bendrojo gėrio sąvoką? Pirmiausia, bendrasis gėris yra priešingybė individualistiniam būviui, todėl jis sunkiai dera su liberaliu požiūriu į visuomenės raidą. Drįsčiau teigti, kad moderniosios visuomenės agonijos laužas pirmiausia degina liberaliąją ideologiją. Ji neturi atsakymų į šiuolaikinį žmogų kamuojančias problemas. Tai akivaizdžiai liudija politiniai procesai didžiosiose civilizacijose. Liberalioji paradigma neatliepia rinkėjų lūkesčių. Šiuolaikiniai politiniai lyderiai dažniausiai su liberalumu neturi nieko arba labai mažai bendrumo.

Tačiau grįžkime prie bendrojo gėrio. Nors ir atmeta liberalią prieigą, jo tikslas įtraukia paskirų asmenų laimę. Netgi galėtume teigti, kad asmens gerovė yra galutinis jo tikslas. Tik bendrasis gėris paiso visų, o ne stipriųjų, galingųjų, įtakingųjų interesų. Tad rinkdamiesi turėtume įsižiūrėti pirmiausia į šį aspektą – ar konkreti partija nori rūpintis visais piliečiais, o ypač tais, kurie yra socialiai pažeidžiamiausi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Iškilus nacionalinėms valstybėms kinta ir bendrojo gėrio sąvoka. Jis tampa susietas su itin konkrečia visuomene, dabartinėje sanklodoje – nacionaline valstybe. Todėl ir pats balsuodamas visuomet atsižvelgiu, ar partija iškelia į pirmąsias savo darbotvarkės eiles nacionalinį interesą. Rekomenduočiau atsižvelgti ir kitiems. Vertėtų politikų klausti, kas jiems yra nacionalinis interesas, kokį vaidmenį jis užima jų politinėje veikloje? Tik tos partijos ir politikai, kuriems svarbus nacionalinis interesas, rūpinsis visų gerove, o ne siaurais (dažniausiai ekonominiais) interesais.

Šiame kontekste ypatingas vaidmuo atitenka šeimai. Žinoma, galima iki užkimimo diskutuoti, kas yra šeima, bet, demontavus šeimą, palikus tik atskiro individo interesus, žlunga kiekviena bendruomenė, bendrija, visuomenė. Todėl rinkdamiesi turėtume atsižvelgti, kokią šeimos viziją mato atskiros partijos ir jų programos. Ir ne tik kaip padėti šeimai ekonomine prasme, kaip kelti jos finansinę gerovę, bet kaip padėti auginti vaikus. Tai įtraukia visą švietimo sistemą – kokia ji bus, kokias vertybes diegs mūsų vaikams, kokią kultūrą jie perims, kokios jų asmeninės savybės bus ugdomos. Šie klausimai turėtų būti pirmaeiliai visuose rinkimų debatuose.

Žinoma, rašau apie ganėtinai idealų politinio gyvenimo vaizdą, kai rinkėjai yra labai sąmoningi, o politikai – apsišvietę, nesavanaudžiai, idealistai. Vis dėlto drįskime šito norėti. Gal tada bent truputėlį kitaip gyvensime.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.