2021 07 14

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga – šiuolaikinė Nojaus arka?

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga. Organizacijos nuotrauka

„Labai greitai Lietuvoje galime sulaukti „kietosios krikščionofobijos“, kai krikščioniška pasaulėžiūra bus išstumta už įstatymo ribų. Todėl protinga tam ruoštis iš anksto“, – teigia verslininkas Audrius Globys, su kolegomis įkūręs Lietuvos krikščionių darbininkų profesinę sąjungą (LKDPS). Organizacijos tikslas – ginti jos narių religijos ir sąžinės laisvę. Taip pat – skleisti krikščioniškąjį socialinį mokymą.

Tarp naujosios profsąjungos steigėjų – žinomi žmonės, tokie kaip filosofas prof. Alvydas Jokubaitis, santuokos ir šeimos studijų ekspertė prof. Birutė Obelenienė, filosofė dr. Lina Šulcienė, teisininkai dr. Vygantas Malinauskas bei dr. Vincentas Vobolevičius, istorikas Eimantas Gudas ir kt. Profsąjungos dvasinis vadovas – kard. Sigitas Tamkevičius SJ, o dvasinis palydėtojas – kun. Algirdas Toliatas.

Pasak A. Globio, organizacija siekia, kad dėl religinių įsitikinimų nukentėjusiems darbuotojams būtų teikiama visokeriopa – teisinė, moralinė, dvasinė, psichologinė – pagalba. „Bernardinų“ kalbinti ekspertai sveikina naujos profsąjungos atsiradimą, pridurdami, kad iki šiol jiems neteko girdėti apie krikščionofobijos atvejus Lietuvoje.

Viskas prasidėjo po kun. A. Toliato istorijos

LKDPS pirmininkas Audrius Globys pasakoja, kad idėja įkurti tokią organizaciją gimė po „Marijos radijo“ laidos, kurioje jis dalyvavo kartu su kunigu Algirdu Toliatu ir Laisvos visuomenės instituto atstove Kristina Zamaryte-Sakavičiene. Buvo kalbama apie Seime pateiktas Neapykantos kalbos įstatymo pataisas ir kun. A. Toliato istoriją (apie kurią esame rašę).

„Kun. Algirdas pasidalino savo asmeniniais išgyvenimais, kokį psichologinį spaudimą jis patyrė tuo metu ir koks svarbus jam buvo kitų palaikymas, kaip reikėjo padrąsinimo dėl agresyvaus mobingo prieš jį. Algirdui kilo klausimas: ‚Jeigu taip užsipuola kunigą dėl jo išsakytų krikščioniškų pažiūrų, tai kas nutinka pasauliečiui, išsakančiam savo krikščioniškas pažiūras, kurios neatitinka esamo mainstreamo?‘“ – prisimena A. Globys. Šioje laidoje pirmąkart ir nuskambėjo mintis, kad reikia įkurti krikščionišką profsąjungą, kuri gintų darbuotojų sąžinės ir religijos laisvę.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Globys. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pašnekovas priduria, kad, su K. Zamaryte-Sakavičiene dalyvaudamas visuomeninėje veikloje, ne kartą susidūrė su „agresyvaus mobingo“ atvejais – pavyzdžiui, prieš mokytojus, kurie laikosi Katalikų Bažnyčios mokymo kalbėdami apie tos pačios lyties asmenų santykius, abortą, kontracepcijos naudojimą, ir pan. Pasak A. Globio, mobingą taip pat patiria universitetų dėstytojai, kurie atvirai išpažįsta savo krikščionišką pasaulėžiūrą, arba gydytojai, pasisakantys prieš abortą ar medikamentinio aborto taikymą Lietuvoje.

„Nors žinome labai daug gydytojų, kurie yra prieš negimusios gyvybės sunaikinimą pagalbinio apvaisinimo metu, tik vienetai išdrįso apie tai kalbėti, kai Seime buvo svarstomas įstatymas. Žinau atvejų, kai gana žinomi Lietuvoje verslo atstovai, išsakę savo nuomonę viešai apie tradicinę šeimą, buvo pakviesti ant „kilimėlio“ savo vadovų ir paauklėti, kad taip nedera kalbėti viešai, nes tai neatitinka kompanijos politikos. Kai kuriems iškilo reali grėsmė prarasti visas šeimos pajamas dėl krikščioniškos nuomonės išsakymo.

Žmonės po tokių atvejų neretai nutyla.  O jeigu nenutyla, tai prasideda spaudimas jų darbo vietoje. Kaip liaudis sako: „pradedama ieškoti sliekų ant asfalto“ – priežasčių, kaip nutildyti arba net eliminuoti iš darbo“, – teigia LKDPS pirmininkas.

Slenkanti krikščionofobija?

„Lietuvoje vis labiau įsigali krikščionofobija“ – tokia buvo pati pirmoji antraštė, paskelbta profsąjungos interneto svetainėje iškart po jos įkūrimo. Tiesa, pateiktame organizacijos pristatyme paminėti ne Lietuvos, o užsienio atvejai, kai dėl savo religinių įsitikinimų nukentėjo darbuotojai (pavyzdžiui, britų aktorė Seyi Omooba vasarį atleista iš teatro po to, kai į viešumą buvo ištrauktas jos 2014 m. feisbuko įrašas apie tai, kad Biblija nepritaria homoseksualumui, kartu pabrėždama, jog, net jei Dievas nepritaria mūsų sprendimams, Jis vis tiek myli mus visus. Toks įrašas viešumoje buvo pavadintas „homofobiniu“).

Tad kaip iš tiesų yra su krikščionofobija Lietuvoje? Pasak A. Globio, pas mus dar nėra panašių atvejų kaip su minėta aktore. Tačiau LKDPS pirmininkas teigia, kad kol kas vyksta „minkštoji krikščionofobija“, kai formaliai randama kitų priežasčių (ne tiesiogiai religinių) daryti spaudimą darbuotojams. Tačiau mano pašnekovas įsitikinęs, kad situacija pasikeis, jei Lietuvoje bus įteisinti prieštaravimų keliantys įstatymai – homoseksualių asmenų partnerystė, Stambulo konvencija ar Neapykantos kalbos įstatymas, kuriuo vadovaujantis teisiškai galėtų būti persekiojami krikščionys.

Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

„Kol kas krikščioniška pasaulėžiūra Lietuvoje dar nėra išstumta už įstatymo ribų dėl mano minėtų įstatymų nebuvimo, kuriuos naudojant būtų bandoma krikščionis „perauklėti“, paversti nuolankiais ne Kristui, bet vyraujančiai ideologijai, nutildyti. Tačiau matant, kokiu „buldozeriu“ yra stumiami Lietuvoje minėti įstatymai, kokia aktyvi propaganda vykdoma žiniasklaidoje, labai greitai galime ir Lietuvoje turėti  „kietąją krikščionofobiją“, kuri vis labiau įsigali šalyse, kur šie įstatymai jau efektyviai veikia.

Vadovaujantis išmintingumo dorybe, matant ženklus ir tendencijas, protinga yra tam ruoštis iš anksto. Tuo labiau kad turime neseną sovietmečio patirtį ir žinome, kas nutinka ir kaip sunku yra išgyventi žmogaus prigimčiai prieštaraujančių ideologijų kuriamą lygybės ir „rojaus žemėje“ utopiją. Duok Dieve, kad tai būtų perdėtos baimės. Bet juk ir Nojui daugelis murmėjo, kad kvaila statyti laivą, kol jokio tvano nėra. Aš asmeniškai nebijau atrodyti kai kam kvailai visame esamų įvykių kontekste“, – sako A. Globys.

Anot kataliko verslininko, vienas iš pavyzdžių, kaip Lietuvoje jau pasireiškia krikščionofobija, yra tikybos mokytojos iš Mažeikių atvejis. Vos tik viešumoje paskelbus informaciją apie įsisteigtą Krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą, į ją kreipėsi mokytoja su prašymu padėti jai, kaip rašoma, „dėl patiriamo mobingo iš jos buvusio mokinio“.

Teiks ir teisinę, ir moralinę pagalbą

LKDPS pirmininkas tikisi, kad dabar, susikūrus naujajai profsąjungai, žmonės įgaus daugiau pasitikėjimo ir drąsiau viešins atvejus, kai jų darbo vietoje yra daromas spaudimas dėl jų krikščioniškos pasaulėžiūros. A. Globio manymu, iš pradžių organizacija veiks labiau prevenciškai, kad esamos nepalankios tendencijos neaugtų taip sparčiai kaip kitose šalyse, kur, pasak pašnekovo, „krikščioniška pasaulėžiūra buvo išstumta ideologijų, neigiančių žmogaus prigimtį ir prigimtines žmogaus teises“.

„Pirmame mūsų organizacijos etape mes sieksime pirmiausia sutelkti ir ugdyti krikščioniškos profesinės sąjungos bendruomenę, kad ji gebėtų atpažinti savo darbo aplinkoje „krikščionofobijos“ atvejus ir tinkamai į juos reaguoti“, – sako A. Globys.

Kaip konkrečiai profsąjunga padės nukentėjusiesiems? Pirmiausia bus tiriamas kiekvienas konkretus atvejis. Jei informacija apie patiriamą mobingą ar diskriminaciją pasitvirtins, organizacija iš pradžių suteiks moralinį palaikymą nukentėjusiajam, kad žmogus suprastų, jog sunkioje situacijoje nėra paliktas vienas. LKDPS planuoja turėti galimybę tokiems žmonėms suteikti ir psichologinę pagalbą, dvasinį palydėjimą ir bendruomenės užtarimo maldą.

Tokius atvejus su nuketėjusiųjų sutikimu LKDPS stengsis viešinti visuomenei, jei prireiks – teiks pirminę teisinę pagalbą. O jeigu atvejis bus sunkus, pavyzdžiui, susijęs su atleidimu iš darbo, ir jeigu bus reikalinga finansinė pagalba, profsąjunga organizuos lėšų telkimą nukentėjusiajam. Taip pat – padės pasisamdyti advokatus, jei prasidės teisiniai ginčai su darbdaviu.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos steigėjai „Marijos radijo“ studijoje. Organizacijos nuotrauka

Aukščiau minėtame profsąjungos „įvadiniame“ pareiškime jos interneto svetainėje rašoma, kad organizacija susirūpinusi, jog „vis daugiau krikščionių viešoje erdvėje ir profesinėje aplinkoje patiria spaudimą, kuris verčia juos elgtis prieš savo sąžinę ir tikėjimą“. Kita vertus, ar tai tikrai visada yra spaudimas? Juk dažnai kolegos tiesiog galvoja kitaip ir išsako savo poziciją, kritiką Bažnyčiai ar religijai. Gal tiesiog dalis krikščionių, jautriai reaguodami, visa tai priima kaip asmeninį spaudimą – ir „išpučia“ problemą?

„Patikėkite, tai tikrai būna  didelis ir labai rafinuotas spaudimas, naudojant įvairias spaudimo ir mobingo priemones, – atsako A. Globys. – Žinoma, yra visokių žmonių, yra ir tokių, kurie patys ieško problemų ir konfliktų. Su tokiais tikrai nėra paprasta, ir jie būna kaip deguto lašas medaus statinėje. Tokių atvejų turbūt mes irgi neišvengsime savo veikloje.

Bet yra situacijų, kai žmogus nebegali pakelti jam daromo spaudimo darbo vietoje ir jam lieka tik dvi galimybės: arba atsitraukti – eiti į kompromisą su savo sąžine ir įsitikinimais, arba pasitraukti iš darbo vietos.  Visuomeninėje veikloje sutikau labai daug žmonių, kurie tiesiog bijo išsakyti savo krikščionišką poziciją dėl sudėtingos situacijos darbe.“

Kviečia ir kitų konfesijų krikščionis

Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga gimė katalikų iniciatyva. Organizaciją šiuo metu praktiškai sudaro vien katalikai, ją globoja katalikų dvasininkai. Tačiau, pasak A. Globio, LKDPS siekia būti atvira, ekumeninė organizacija – tad kvies prisijungti ir kitų krikščioniškų konfesijų darbuotojus. „Galbūt ateityje profesinė sąjunga turės ir, pavyzdžiui, protestantų pastorių kaip dvasinį palydėtoją protestantiškai profsąjungos bendruomenės daliai. Norime būti atviri, bet neužbėgame įvykiams už akių“, – sako LKDPS pirmininkas.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos dvasinis vadovas kard. Sigitas Tamkevičius. „Vatican News“ nuotrauka

Kalbant apie ateities planus, pašnekovo paklausiau, ar profsąjunga gins teises tų žmonių, kurie dirba Bažnyčios institucijose ir susiduria su neoriomis darbo sąlygomis. Vieša paslaptis, kad vienur mokami maži atlyginimai, kitur pinigai įteikiami „vokeliuose“, dar kitur – broliai ir seserys katalikai patiria mobingą iš pačių kunigų ar pasauliečių.

„Neorios darbo sąlygos, mobingas Bažnyčios institucijose ir organizacijose taip pat gali tapti viena iš mūsų profesinės sąjungos veiklos sričių. Tačiau visko neįmanoma aprėpti iškart, turime nusibrėžti pirminius prioritetus atsižvelgdami į aktualijas, galimybes ir pagal tai, kur mus dabar šaukia Dievas. O kai susistiprėsime, imsimės ir kitų darbų“, – svarsto verslininkas.

„Solidarumo“ vadovė: tikimės bendradarbiauti

Apie tai, kaip vertina naujų „kolegų“ atsiradimą, „Bernardinai“ pakalbino Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkę Kristiną Krupavičienę. Ši 1989 m. įkurta organizacija (kuri tuo metu vadinosi Lietuvos darbininkų sąjunga) unikali tuo, kad tuo metu gimė savitu būdu: kitos profsąjungos „persitvarkė“ iš sovietinių organizacijų, o LDS buvo visiškai naujas, Lietuvos nepriklausomybės siekiantis darbuotojų susivienijimas. Ir – daugiausia paremtas krikščioniškuoju tikėjimu.

„Krikščioniškos vertybės buvo įrašytos mūsų įstatuose. Turime nuotraukų iš pirmųjų mitingų, kai ypač moterys mitinguose nešėsi daugybę šventųjų atvaizdų. Aš tebeturiu siuvinėtą šv. Juozapo, darbininkų globėjo, portretą. Mums krikščioniškos vertybės yra labai artimos“, – pasakoja pašnekovė.

Šiandien profsąjunga vienija 20 tūkstančių narių. Dabartiniuose įstatuose (atnaujintuose 2018 m.) tarp profsąjungos tikslų nėra išskiriamai pabrėžiamo krikščioniškojo tikėjimo – svarbiausi tikslai yra lyčių lygybė darbovietėje, vienodas darbo užmokestis vyrams ir moterims, socialinis dialogas ar siekis, kad atlyginimai Lietuvoje būtų ne mažesni nei kitose ES šalyse. Kita vertus, profsąjunga „Solidarumas“ yra tarptautinės organizacijos „Europos darbuotojų centras EZA“ narė. Toji organizacija įkurta krikščionišku pagrindu Vokietijoje ir, kaip skelbia, remiasi „krikščioniškomis socialinėmis vertybėmis“.

Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė. Vyginto Skaraičio / „Fotobanko“ nuotrauka

„Kartą per metus rengiame konferenciją, į kurią kviečiame Bažnyčios atstovų. Vienos atidarymo sesijos tema buvo, kaip krikščionybė žiūri į darbuotojų problemas, diskutavome dėl darbo dienos sekmadieniais – kaip čia yra, kad žmonės tą dieną negali eiti į bažnyčią su savo šeimomis“, – sako K. Krupavičienė, pridurdama, jog jos profsąjungai šiandien priklauso ne vien praktikuojantys krikščionys, bet ir kitokių religinių (ar politinių) pasaulėžiūrų atstovai.

Paklausta, ar teko ginti darbuotojus dėl jų išpažįstamos religijos, specialistė sako per 30 metų profsąjungoje tokio atvejo nepamenanti. Tačiau teigia, kad, jei sulauktų panašaus skundo, greičiausiai imtųsi spręsti. „Man tai būtų labai įdomu. Jeigu žmogus patirtų spaudimą, kad, pavyzdžiui, jį verčia dirbti kiekvieną sekmadienį, o jis nori eiti į bažnyčią – tai čia reikėtų aiškintis, kodėl taip yra.“

Pašnekovei pasiūliau įsivaizduoti: darbuotojas viešumoje pasisako, kad mano, jog santuoka galima tik tarp vyro ir moters – ir tai yra jo katalikiško tikėjimo dalis. O tada darbdavys jį pasikviečia „ant kilimėlio“ ir liepia nuo tokių asmeninių komentarų viešumoje susilaikyti, nes tai netolerantiška, nesutampa su organizacijos vertybėmis ir pan. Ar, pašnekovės manymu, tai jau būtų problema?

„Gali būti, kad žmogus gauna tokią pastabą, jei jis eina aukštas pareigas ir viešumoje labai siejamas su darboviete. Tikriausiai organizacija nenori užsitraukti nemalonės. Ypač, jeigu tai valstybinė įstaiga, kuri turi laikytis neutralumo. Bet jeigu žmogus išsako tik savo asmeninę nuomonę – jis tikrai turi teisę ją reikšti. Šitokį atvejį reikėtų nagrinėti išsamiau. Nemanau, kad, jei kokio fabriko eilinis darbuotojas tai pasakytų, užsitrauktų nemalonę. Pažiūrėkite, kiek žmonių feisbuke pasirašę „Aš už tradicinę šeimą“, ir nemanau, kad jie sulaukė savo darbdavio pastabų, jog tokių dalykų neturi būti.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

K. Krupavičienė sako, kad į LKDPS žiūri labai teigiamai – ir sveikina bet kokių naujų profesinių sąjungų atsiradimą: „Aš tikiuosi, kad surasim ir bendrų sąlyčio taškų. Nes mobingas yra toksai dalykas, kurį žmonės patiria visiškai nepriklausomai nei nuo religijos, nei nuo rasės. Tai yra didžiulė problema, kylanti tarp darbdavių ir darbuotojų, yra kultūros stoka ir nežinojimas, kaip spręsti problemas. Matyčiau tai kaip mūsų visų bendrą reikalą.“

Pasak ilgametės „Solidarumo“ darbuotojos K. Krupavičienės, šiandien Lietuvoje yra labai sunku išlikti profsąjungose – dėl didelio darbdavių spaudimo, restruktūrizacijos ar naujų darbo santykių (kai vietoje darbo sutarties žmonės renkasi dirbti pagal individualią sutartį ar verslo liudijimą). O valdžios dėmesį profsąjungoms pašnekovė įvardija vienu žodžius: „joks“.

Prof. R. Lazutka: visuomenėje daugėja netolerancijos

Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka taip pat sveikina naująją profsąjungą. Jis teigia, kad, nors profsąjungų Lietuvoje daug, jų galia – nedidelė, o ir narių juose mažėja. Tiesa, ekspertas priduria, kad būna problemų dėl narių apskaitos – dalis profsąjungų ją vykdo nenoriai, nes darbdaviai, sužinoję konkrečias pavardes, gali pradėti tuos darbuotojus spausti.

„Kiekvienos naujos profsąjungos atsiradimas yra sveikintinas. Jų turi būti kuo daugiau. Kai profsąjungų stinga ir dominuoja tik darbdaviai, tada darbo rinka išsigimsta“, – sako ekonomistas.

Prof. Romas Lazutka. Andriaus Ufarto / „Fotobanko“ nuotrauka

Kalbėdamas apie LKDPS reikalingumą, R. Lazutka teigia, kad bet kokia diskriminacija darbe yra blogis, ir bet kuri profsąjunga – krikščioniška ar ne – turėtų ginti savo darbuotoją, nesvarbu, dėl kokių dalykų jis diskriminuojamas – etninių, lyties ar religinių. Profesorius spėja, kad ši problema Lietuvoje ir pasaulyje gali būti vis aktualesnė, kadangi įvairiose srityse mažėja tolerancijos.

„Prisimenu Sąjūdžio laikus, kai niekas niekada nepasakydavo, kad rusai yra tokie ir tokie. O dabar tai vyksta jau beveik oficialiai. Dominuojantys žurnalistai, užuot įvardiję „Kremlius“, „Rusijos režimas“ ar pan., sako tiesiog „rusai“, nors tie patys rusai kenčia nuo režimo.

Arba dabar, jeigu remi prezidentą, vienokiose kompanijose apie tai jau tampa nedrąsu pasisakyti. Kaip ir kitose kompanijose – kad remi I. Šimonytę. Tad galbūt kartais jau ir katalikui gali būti nejauku, nedrąsu pasisakyti apie savo tikėjimą. Tolerancija yra sumažėjusi bet kokiais klausimais“, – pažymi R. Lazutka.

Profesorius mano, kad praktikuojantys katalikai, kurie savo darbovietėse prakalba apie savo religines pažiūras (pavyzdžiui, kad jam nuodėmė dirbti sekmadieniais), dažnai nepataiko į vyraujančios nuomonės burbulą: „Apie kažkokius didelius persekiojimus man neteko girdėti, bet tiems žmonėms turbūt nejauku – analogiškai galėtume kalbėti apie homoseksualus, kurie pasakoja, jog negali eiti kur nors apsikabinę gatve, nes žmonės iš jų šaiposi. Tad gali būti, kad ir iš praktikuojančių katalikų yra pasišaipoma.“