Krikščionybės ateitis Europoje

Galimybė seniai pribrendusiems pokyčiams

Nors Vokietijoje išstojusiųjų iš bažnyčių skaičius kasmet vis kyla į naujas aukštumas, kitose, kadaise krikščioniškose, šalyse šie procesai yra jau seniai pasibaigę. Nyderlanduose, Belgijoje ar Prancūzijoje Bažnyčios narių skaičius jau kurį laiką išlieka toks pat žemas.  Akivaizdu, kad tikėjimas šiose šalyse nebeatlieka jokio vaidmens. Naujausi tyrimai rodo, jog pokyčiai vyksta netgi tokiuose tradiciniuose katalikybės bastionuose kaip Italija ir Lenkija.

Nepaisant permainų Europoje, nuostabą kelia nuolatinis krikščionių skaičiaus augimas kitose pasaulio dalyse. Kai kuriuose regionuose į pietus nuo Sacharos krikščionių tikinčiųjų skaičius tarp gyventojų per pastaruosius šimtą metų išaugo nuo dešimties iki šešiasdešimties procentų.

Krikščionybė akivaizdžiai stiprėja tiek Pietų Amerikoje, tiek iš dalies ir Azijoje. Katalikai jau keletą dešimtmečių sudaro apie 18 procentų pasaulio gyventojų, tai yra apie 1,3 milijardo žmonių. Tyrimai rodo, kad šie skaičiai yra linkę augti, nors ir akivaizdu, kad kelis šimtmečius europiečių religija laikytos katalikybės laukia kitokia ateitis. XX amžiaus pradžioje du trečdaliai katalikų gyveno Europoje, o šiandien beveik pusė visų katalikų gyvena Amerikos kontinentuose. Neabejotinai artėja ir ta diena, kai netgi Afrikoje gyvens daugiau katalikų nei Europoje.

Vokiečių apžvalgininko teigimu, tokios svorio centro slinkties nevertėtų vertinti kaip grėsmės. Juk mažiau europocentrinė Bažnyčia – tai galimybė seniai pribrendusiems pokyčiams. Kuo daugiau svarbių pozicijų Bažnyčioje užims kardinolai iš skurdesnių, konfliktų varginamų šalių, tuo bus aiškiau, kad Europa su joje vyraujančiais teoriniais-teologiniais debatais nėra katalikų pasaulio bamba. Juk prireikė popiežiaus iš Pietų Amerikos, kad bažnytinio suvokimo centre atsidurtų klimato kaitos ir ekonominio išnaudojimo grėsmės.

Straipsnis baigiamas viltimi, kad tą dieną, kai Bažnyčios narių dauguma bus kilusi iš globaliu požiūriu pakraštinių regionų, atsivers naujų galimybių.

Airija: kai visuomenė Bažnyčios nepasigenda

Krikščionybės Europoje patiriamus pokyčius itin gerai parodo Airijos atvejis. Antri karantino metai patvirtino nuogąstavimus, kad šios šalies visuomenė Bažnyčios tiesiog nepasigenda.

Vienas iš jauniausių Airijos vyskupų ­– Clonferto vyskupas Michaelas Duignanas balandžio pabaigoje paskelbė išsamią refleksiją apie vyskupijos ateitį, pavadintą „Atnaujink ir stiprink savo žmones“. Šio dokumento apžvalgą praeitą mėnesį paskelbė dienraštis „Irish Times“. Savo svarstymus airių vyskupas pradeda nuo nepasiteisinusių lūkesčių, kad vos tik atšaukus karantino ribojimus bažnyčios kaipmat prisipildys ir viskas grįš į senas vėžes, nors akivaizdu, jog laukia visiškai kitokia ateitis. Toliau vyskupas apibendrina ir nuogąstavimus, kad vis mažiau žmonių praktikuos savo tikėjimą, Bažnyčia patirs naujų finansinių sunkumų, vaikai ir šeimos nutols nuo sakramentinio gyvenimo, o bendruomenės ilgainiui pereis prie komfortiškesnio dalyvavimo nuotolinėse pamaldose. Daug kas atkreipė dėmesį ir į tai, kad dėl pandemijos Bažnyčios vaidmuo airių gyvenime dar labiau ima nykti. Nors praeityje Bažnyčia, bendraudama su sekuliariąja visuomene, siekė jos atsivertimo, dabar, vyskupo Duignano įsitikinimu, atėjo metas visu rimtumu pačiai Bažnyčiai, kaip krikščionių bendruomenei, gyvenančiai sekuliarioje visuomenėje, atsiversti. Bažnyčiai reikia drąsos išsivaduoti iš daugelio nuo seno įprastų dalykų, šiandien jau nebeduodančių vaisių, o kartais net veikiančių priešingai.

Pateikdamas konkrečių pavyzdžių, Clonferto vyskupas kelia klausimą ir dėl Mišių kiekybės, veikiančių bažnyčių ir katalikiškų švietimo įstaigų skaičiaus. Jis taip pat primena, kad svarbiausias tikslas, į kurį kviečiami Bažnyčios bendruomenių nariai (tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai) – tai vidinis atsinaujinimas ir tikėjimo gilinimas. „The Irish Times“ savo publikacijoje cituoja ir Dublino arkivyskupą Dermotą Farrelą, neseniai pabrėžusį, kad dabar ypač svarbu gyventi krikšto pažadais, prakalbinti jaunus žmones, o ne bandyti iš senų laikų paveldėtas struktūras.

Bažnyčią Airijoje per penkiolika pandemijos mėnesių ištikusi krizė turi ir finansinę išraišką – gerokai sumažėjusios pajamos itin juntamos Dublino arkivyskupijoje, dėl to teko atleisti dalį darbuotojų, o kitiems – sumažinti atlyginimus. Tai neabejotinai aktualu daugeliui Europos šalių, taip pat ir Lietuvai.

Tačiau dar didesnė Airijos problema – tai jaunų kunigų trūkumas. Per trejus metus Dublino arkivyskupijoje pašventinti tik du nauji kunigai, o kunigystei šiuo metu rengiasi vos du seminaristai. Rūpestį ypač kelia tai, kad daugelis Airijos kunigų jau yra vyresni nei 75-erių.

Arkivyskupo Dermoto Farrelo nuomone, prie susidariusios padėties galėjo prisidėti ir tai, kad, nuolat kalbant ir pabrėžiant pasauliečių vaidmenį ir svarbą, sunyko supratimas apie kunigystės esmę. Akivaizdu, kad, svarstant Bažnyčios Europoje ateitį, kunigystės klausimas išliks vienas iš svarbiausių.