Kristaus Apsireiškimas (Trys Karaliai): žmonių ir Dievo susitikimas

Quintenas Metsysas, „Karalių pagarbinimas“ (1526 m.). Metropolitano dailės muziejaus eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka

Sausio 6-ąją minime Kristaus Apsireiškimo iškilmę. Liaudyje ji vadinama Trimis Karaliais. Bažnyčia vadina ją Kristaus Apsireiškimu (Epifanija, gr. epiphaneia – „pasirodymas”), nes taip paminimas žmonių susitikimas su Dievo Apsireiškimo šviesa.

Ištrauką iš Benedikto XVI trilogijos apie Jėzaus gyvenimą „Jėzus iš Nazareto. Prologas. Pasakojimai apie vaikystę“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2012 m., iš vokiečių k. vertė Gediminas Žukas).

Joks kitas biblinis pasakojimas taip nekurstė fantazijos ir nesukėlė tiek tyrimų bei apmąstymų kaip pasakojimas apie „magus“ iš „Rytų šalies“, evangelisto Mato pateikiamas iškart po žinios apie Jėzaus gimimą: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę magai (astrologai) iš Rytų šalies ir klausinėjo: Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“

Nuoroda į karalių Erodą ir gimimo vietą – Betliejų, čia fiksuojamas istorinis kontekstas. Rudolfas Peschas savo knygelėje Die matthäischen Weihnachtsgeschichten („Mato Kalėdų istorijos“) pabrėžtinai aikštėn iškėlė karaliaus Erodo teologinę reikšmę: „Kaip Kalėdų evangelijos (Lk 2, 1–21) pradžioje paminimas Romos imperatorius Augustas, lygiai taip ir Mt 2 pasakojimas pradedamas atitinkamai įvardijant „žydų karalių“ Erodą. Ten gimusio kūdikio antipodas buvo į pasaulio sutaikinimą pretendavęs imperatorius, o čia toks yra imperatoriaus malone valdantis karalius, pretenduojantis į mesijiškumą, į buvimą atpirkėju bent Žydų karalystei“ (op. cit., p. 23 ir t.).

Betliejus yra karaliaus Dovydo gimimo vieta. Pasakojimo raidoje teologinė šios vietovės reikšmė dar labiau išryškinama Rašto aiškintojų atsakymu į Erodo klausimą, kur turįs gimti Mesijas.

1967 m. Rytų Jordane buvo atrastas įrašas, kuriame Balaamas, Beoro sūnus, išnyra kaip autochtoninių dievybių „regėtojas“, kuriam priskiriamos pranašystės apie laimę ir nelaimę. Biblijoje jis vaizduojamas kaip žynys, tarnaujantis Moabo karaliui, kuris jo prašo prakeikti Izraelį. Tai padaryti ketinančiam Balaamui sutrukdo pats Dievas, ir taip, kad pranašas, užuot prakeikęs, Izraeliui skelbia palaimą: „Matau jį, bet ne dabartyje, stebiu, bet ne iš arti: žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio…“ (Sk 24, 17).

Kas buvo „astrologai“?

Bet dabar pirma reikėtų paklausti: kas buvo tie vyrai, kuriuos Matas vadina „magais“ iš „Rytų šalies“? Mago sąvokos (mágoi) reikšmių spektras šiuo klausimu svarbiuose šaltiniuose gana platus, siekiantis nuo to, kas teigiama, iki to, kas visiškai neigiama.

Pagal pirmą iš keturių pagrindinių reikšmių magai yra persų kunigų kastos nariai. Helenistinėje kultūroje jie laikyti „tikrosios religijos šeimininkais“, tačiau sykiu jų religiniai vaizdiniai buvo „stipriai paveikti filosofinės minties“, todėl graikų filosofai neretai vaizduoti kaip jų mokiniai. Kitos reikšmės yra šios: antgamtinių žinių bei galių turėtojai bei naudotojai, burtininkai ir galop apgavikai bei suvedžiotojai.

Mago sąvokos dviprasmiškumas atskleidžia to, kas religiška, dviprasmiškumą. Tai gali tapti keliu į tikrąjį pažinimą, keliu Jėzaus Kristaus link. Bet jei Jo artumo akivaizdoje tai, kas religiška, Jam neatsiveria, stoja prieš vieną Dievą ir vieną Atpirkėją, tuomet tai virsta tuo, kas demoniška ir destruktyvu.

Bent jau plačiąja prasme magams Mt 2 tinka pirmoji iš keturių reikšmių. Net jei ir nebūtų priklausę persų kunigijai, jie vis dėlto buvo ten išaugusio ir visada egzistavusio religinio ir filosofinio pažinimo atstovai.

(…) Kad žvaigždė galėtų tapti žinia, apyvartoje turėjo būti pažadas Balaamo žinios pavidalu. Iš Tacito ir Svetonijaus žinome, jog tuo metu sklandė lūkestis, kad iš Judo kils pasaulio valdovas, – Flavijus Juozapas nurodė, kad tai būsiąs Vespasianas, taip pelnydamas šio palankumą (plg. De bello Jud. III 399–408).

Daug veiksnių galėjo sąveikauti, kad žvaigždės kalboje būtų išgirsta vilties žinia. Bet visa tai į kelią leistis galėjo paskatinti tik vidinio nerimo žmones, vilties žmones, jau besidairiusius tikrosios išganymo žvaigždės. Vyrai, apie kuriuos kalba Matas, buvo ne tik astrologai. Jie buvo „išminčiai“. Jie žymi religijų savęs peržengimo vidinę dinamiką, kuri yra tiesos ieškojimas, tikrojo Dievo ieškojimas ir todėl sykiu filosofija pirmine šio žodžio prasme. Tad išmintis išgydo ir „mokslo“ žinią. Šios žinios racionalumas neapsiribojo vien žinojimu, bet ir aprėpė pastangą suprasti visumą, taip leisdamas protui išskleisti savo didžiausias galimybes.

Iš visa to, kas pasakyta, galime susidaryti tam tikrą vaizdą, kokie vaizdiniai ir žinios paskatino tuos vyrus iškeliauti pas gimusįjį „žydų karalių“. Pagrįstai galime sakyti, kad tie vyrai nurodo religijų artinimąsi prie Kristaus ir mokslo savęs peržengimą Jo link. Jie yra tartum Abraomo, kuris iškeliavo pašauktas Dievo, palydoje. Kitokiu būdu jie yra palydoje Sokrato, ieškojusio didesnės tiesos už jam duotos religijos ribų. Šia prasme šios figūros yra pirmtakai, kelio tiesėjai, tiesos ieškotojai, svarbūs visiems laikams.

Jie laikyti trijų anuomet žinotų žemynų – Afrikos, Azijos ir Europos – karaliais. Tarp jų būtinai yra juodaodis karalius: Jėzaus Kristaus karalystėje nėra rasės ir kilmės skirtumų. Žmonija Jame ir per Jį suvienyta neprarasdama turtingos įvairovės.

Vėliau su trimis karaliais bus susieti ir žmogaus amžiaus tarpsniai – jaunystė, branda ir senatvė. Ir šitai yra prasminga idėja, rodanti, kad bendrystėje su Jėzumi įvairūs žmogiškojo gyvenimo pavidalai kiekvienas atranda savo reikšmę ir vidinę vienybę.

Svarbiausioji mintis išlieka: išminčiai iš Rytų yra pradžia. Tai žmonijos iškeliavimo Kristaus link ženklas. Jie pradeda procesiją, traukiančią per visą istoriją. Žymi ne tik Kristų suradusius žmones, bet ir žmogaus dvasios vidinį laukimą, religijų ir žmogaus proto judėjimą Kristaus link.