Kristaus gimimas ir senovės baltų tradicijos: ar tai suderinama?

Apie tai „Bernardinams“ sutiko mintimis pasidalinti etnologas, gamtos mokslų daktaras prof. LIBERTAS KLIMKA ir kunigas, Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas RIČARDAS DOVEIKA.

Pokalbyje išgirsite:

0:00 – Įžanga;

1:17 – Kokios bus popandeminės Kalėdos;

07:06 – Adventas ir Kalėdos profesoriaus Liberto šeimoje;

09:22 – Senosios advento, Kūčių ir Kalėdų tradicijos;

14:09 – Ar kunigas Ričardas kovoja su senosiomis-pagoniškomis tradicijomis?

22:09 – Ar etnologas L. Klimka pyksta ant Katalikų Bažnyčios dėl kultūros įkrikščioninimo?

26:15 – Liaudies tradicijos ir burtai – tik žaidimas ar kažkas daugiau?

29:52 – Ar gali katalikas per Kūčias traukti šiaudus – ir užsiiminėti panašiais dalykais?

39:41 – Kūčių stalo, valgių ir žaidimų reikšmė;

46:05 – Ką daryti katalikui, kuriam nelabai rūpi Kūčių tradicijos;

53:32 – Profesoriaus ir kunigo palinkėjimai „Bernardinų“ skaitytojams.

„Kažkada baltų religija turėjo tvirtą ideologiją ir gal net struktūrą – tačiau apie ją mes labai mažai žinome. Neišliko nei šventraščio, nei mitų. Turime tik nuotrupų – kokioje dainoje, kokioj sakmelėje… Liko tik užuominos“, – šiandienį pagoniškąjį palikimą pristato prof. L. Klimka.

„Per ilgą laikotarpį nuo to, kai Lietuva priėmė krikštą, kaimo žmonės dvasiniu atžvilgiu kurį laiką buvo palikti sau. Jie vadovavosi kas kaip sugebėjo, bandydami paaiškinti pagrindinius pasaulio sukūrimo principus, gautus iš senolių, ir t. t.

Mes su etnologais esam sutarę: kai baltų religija žlugo, vėliau tęsėsi ilgas laikotarpis, kai buvę šventieji ritualai, apeigos vis nyko nyko, virsdami liaudiškais tikėjimais ir papročiais. Svarbiausia – netekdami sakralumo. Ir todėl tie papročiai šiandien tampa žaisme, kuri pagyvina mūsų bendravimą kartu. Toli gražu nebėra kažkada buvusio sakralinio turinio. Ir toji žaismė būdinga advento laikotarpiui“, – sako etnologas.

Kun. R. Doveika į senąsias lietuvių tradicijas žvelgia su didele pagarba. Išlikusios etninės grupės, ikikrikščioniškos tradicijos, papročiai ir žaidimai jam yra, kaip pats sako, nuostabaus tęstinumo liudijimas:

„Į visa tai žvelgiu kaip į provaizdį, kaip į tam tikrą aušros pranašystę. Pagoniškoji kultūra sugebėjo intymiame santykyje su gamta atrasti darną, gyvybę, tęstinumą, priežastinį ryšį, poreikį išlaikyti santykį, kad būtų galima visavertiškai gyventi ir kurti savo ateitį, – man tai yra pranašystė, kad natūraliai užauganti tikrovė Lietuvą atvedė iki krikščionybės.

Visa tai, ką krikščionybė per Senąjį ir Naująjį Testamentus mums apreiškė, yra išsipildę žmonių troškimai, lūkesčiai ir gyvenimo būdas. Visa tai ne nueina veltui, bet tampa atodanga to, kokią jie dovaną mums paruošė. Pagonybė paruošė kelią krikščionybei.“

„Profesorius paminėjo labai subtilų žodį: nusakralinta tikrovė, o tai reiškia „nutrūkęs ryšys“. Tai mums šiandien tampa priežastimi pagalvoti, o ką krikščioniškoji kultūra gali pratęsti, kaip išlaikyti pagarbą protėviams, iš kurių mes kylame ir savo gyvenimus jau ženkliname Kristaus asmens tikrovėje?“ – svarsto dvasininkas.

Kunigas Ričardas nesutinka su krikščionybės kritikais, kurie teigia, jog Bažnyčia sunaikino, užgožė, išniekino ar nebevertina iš senovės baltų atėjusių tradicijų: „Tai yra labai klaidingos pažiūros, nes norima natūralų religinės evoliucijos virsmą visuomet laikyti karo, supriešinimo padėtyje. Tai tam tikras noras niekada neužaugti. Bandymas reanimuoti ar ką nors sukurti iš pagoniškos aplinkos yra savotiška pretenzija: aš atsisakau būti suaugusiu žmogumi ir eiti pirmyn.“

Šiai kunigo minčiai pritaria ir profesorius L. Klimka: „Tai buvo istorijos pamokos, kurios jau suprastos – ir iš to padarytos išvados. Senosios baltų religijos reanimacija mokslo požiūriu yra neįmanoma, nes neturime jokių šaltinių. Bet kai kurių žmonių bandymai iš tų nuotrupų kažką suklijuoti į religinę sistemą panašūs į mėginimus tartum kūdikio marškinukus ant savęs užsitempti. Kas iš to išeitų? Tik juokingas bandymas būtų.“

Tačiau, pasak etnologo, tautos papročiai rodo mūsų istorijos gelmes – ir tai gali labai gražiai derėti prie Kūčių stalo.

„Popiežius Pranciškus lankydamasis Vilniuje pasakė labai prasmingus žodžius, kurie man pasiliko atmintyje: jis patarė lietuviams mokytis iš savo istorijos. Gausit stiprybės pamoką, gausit atsparos šiandienos iššūkiams. Gausit daug dalykų, kuriais galime pasinaudoti ir savo gyvenime vadovautis.

Šventosios Kūčių vakarienės apeigos mūsų krašte išlaikiusios nepaprastai gilias šaknis. Turbūt kitose šalyse Kalėdų vigilija nėra taip nuoširdžiai švenčiama kaip Lietuvoje, kai vaikai, išsibarstę po visą pasaulį, stengiasi sugrįžti vakarienei prie stalo, pabūti su savo tėvais, gal ir seneliais.

Ir aš apie savo giminę, prisimenu, sužinodavau daugiausia prie Kūčių vakarienės stalo. Kai ir tėvelis, ir mama pasakodavo apie buvusį kaimo gyvenimą, primindavo senelių, prosenelių vardus, jų gyvenimo nutikimus. Tai buvo pagrindinė tema prie stalo. Tad mes stengiamės tai iki šiol išlaikyti“, – sako prof. L. Klimka.