Kristaus Gimimo šventė – šv. Kalėdos

Ji yra susijusi su žiemos saulėgrįža (arba solsticija). Dabartiniame mūsų kalendoriuje gruodžio 21-osios arba 22-osios naktis yra pati ilgiausia, o diena – pati trumpiausia. Po to naktis po truputį trumpėja, o diena – ilgėja. Antikinio pasaulio kalendoriuje gruodžio 25-oji buvo tas momentas, kai šviesa įveikdavo tamsą ir diena pradėdavo ilgėti.

Menkai žinoma, kaip ir kada pirmųjų amžių krikščionys paminėdavo Kristaus gimimo šventę, nors nereikia abejoti, kad minėdavo.

Atrodo, kad ji nuo pat pradžių buvo susijusi su šviesos simbolika. Tam galėjo duoti pagrindo kai kurios Naujojo ir Senojo Testamentų eilutės, kurios kalba apie Dievo ap(si)reiškimą kaip apie šviesą žmonėms. Būtų galima pateikti ne vieną tai liudijančią citatą, pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Matą (4,16) cituojamą pranašą Izaiją: „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą“, leidžiant suprasti, kad ta šviesa, tikroji šviesa – tai Kristus.

Neatsitiktinai taip pat vieno nežinomo autoriaus išlikusiame III amžiaus vidurio veikale „De pascha computus“ Kristaus gimimo diena yra įvardyta kovo 28-oji. Šios datos pasirinkimą galime suprasti simbolinio horizonto kontekste: kovo antroje pusėje yra pavasario lygiadienis (arba ekvinokcija), t. y. momentas, kai diena susilygina su naktimi.

Pirmasis neabejotinas liudijimas apie Kalėdų šventimą gruodžio 25-ąją yra iš IV amžiaus pirmosios pusės: Romos Bažnyčios liturginis kalendorius „Depositio martyrum“.

Susipažinusieji su Bažnyčios istorija žino, kad duomenų iš Bažnyčios gyvenimo ypač pagausėja nuo IV amžiaus ir tai, be abejo, yra susiję su krikščionybės legalizavimu Romos imperijoje. Krikščionybės įteisinimas, viena vertus, sudarė palankias sąlygas plėtotis Bažnyčios liturginiam ir intelektualiam gyvenimui, kita vertus, tą gyvenimą užfiksuoti rašytiniuose šaltiniuose, pastaruosius perrašyti ir saugoti.

Tad nors kai kurie mokslininkai tvirtina, kad gruodžio 25-oji minima kaip Kristaus gimimo diena jau šv. Ipolito „Komentare apie Danielį“, parašytame pačioje III amžiaus pradžioje, tačiau pirmasis neabejotinas liudijimas apie Kalėdų šventimą gruodžio 25-ąją yra iš IV amžiaus pirmosios pusės. Jį galime rasti iki mūsų dienų išlikusiame IV amžiaus Romos Bažnyčios liturginiame kalendoriuje „Depositio martyrum“, iš kurio galima atsekti, kad bent jau 336 metais Kristaus gimimo diena buvo minima gruodžio 25-ąją. Kadangi Roma buvo stiprus liturginis centras, galime padaryti prielaidą, kad ir su ja susijusios krikščionių bendruomenės visame regione laikėsi to paties liturginio kalendoriaus.

Nors šviesos simbolizmas krikščionims buvo natūralus ir priimtinas, jau vien tuo galime aiškinti gruodžio 25 dienos pasirinkimą Kristaus gimimui minėti, tačiau yra keliančiųjų kitų hipotezių.

Pasak kai kurių, gruodžio 25 dienos pasirinkimas buvo nulemtas noro išstumti ar užgožti pagoniškas šventes, susijusias su žiemos saulėgrįža, su saulės kultais ir dievybėmis. Radikaliausi šios hipotezės gynėjai Bažnyčios liturginiame kalendoriuje įžvelgia agresyvų simbolinių – propagandinių veiksmų planą kovai su pagonimis.

Švelnesnė šios hipotezės versija teigia, kad galbūt gruodžio 25-oji buvo pasirinkta stengiantis ne kariauti su pagoniškomis šventėmis, bet atrasti pagonims suprantamų simbolių ir analogijų skelbiant bei iliustruojant Gerąją Naujieną. Kitaip tariant, gruodžio 25-oji buvo didaktiškai patogi diena paaiškinti pagoniui, ką reiškia Kristaus gimimas.

Tokio tipo hipotezės, viena vertus, yra kritikuojamos dėl neturimo pagrindo IV amžiaus krikščionių rašytojų raštuose, kuriuose detaliai nagrinėjamas krikščionių ir pagonių santykis, aptariami intelektualiniai, socialiniai ir kultūriniai susidūrimai, siūlomi sprendimo būdai, tačiau apie sistemingą ir sąmoningą pagoniškų švenčių keitimą krikščioniškomis nekalbama.

Palyginti nesenos liturgijos istorijos tyrinėtojo Thomas Talley studijos teigia, kad gruodžio 25-oji, kaip Kristaus gimimo data, pirmiausia pradėta minėti ne Romoje, o donatistų erezijos dominuojamoje Afrikoje dar III a. antrojoje pusėje. Tai dar vienas argumentas, kuris prieštarauja sąmoningo pagoniškos šventės pakeitimo krikščioniška švente hipotezei.

Kita vertus, tokie kalendorinių metų momentai kaip saulėgrįža ar lygiadienis nėra savaime „pagoniški“, bet, kaip šiandien žinome, Saulės ir Žemės judėjimo nulemti fenomenai, kuriuos galėjo užfiksuoti kiekviena pakankamai astronominių žinių sukaupusi kultūra. Panašiai „tamsa“ ar „šviesa“ nėra savaime pagoniški, tačiau universalūs simboliai, naudoti ne tik įvairiuose žemynuose skirtingu laiku gyvavusiose bei tarpusavyje visai nesusijusiose kultūrose ir jų religinėse sistemose, bet taip pat savijautai nusakyti ar politinei situacijai aprašyti.

Kitaip tariant, jei gamtos fenomenai ir su jais susieti simboliai yra visuotiniai, universalūs, tai yra neprasminga ir klaidinga sakyti, kad krikščionybė juos nusikopijavo ar, dar blogiau, atėmė, pakeisdama jų tikrąją prasmę iš pagonybės, tarsi ši būtų jų kūrėja ir savininkė. Teiginiai, kad „Kalėdos yra iš tikro pagoniška šventė“, yra tik klaidingomis prielaidomis besiremianti retorika.

Parengta pagal Michele Loconsole „Kodėl Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 dieną?“