2021 05 31

Artuma

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Kritika Bažnyčioje yra vilties aktas

Butauto Barausko / „Fotobanko“ nuotrauka

Kaip mums sekasi komunikuoti? O kritikuoti? Ar atvirai ir vaisingai?.. Praėjusios Šeštinės buvo ypatinga šventė, nes drauge su Viešpaties Žengimu į dangų Bažnyčia kvietė švęsti Pasaulinę visuomenės komunikavimo dieną, o ta proga ragino ne tik aukoti paremiant katalikišką žiniasklaidą, bet ir pasigilinti apie mūsų visų komunikacinę misiją.

Šį kartą Artumos redakciniame pokalbyje dalyvauja: Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas, Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė, Lietuvos šeimos centro direktorė Vijoleta Vitkauskienė, Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovas dr. Artūras Lukaševičius, klebonas iš Lietuvos pakraščių Deimantas Braziulis, Artumos talkininkė dr. Irena Eglė Laumenskaitė ir kapelionas kunigas Artūras Kazlauskas; kalbina diakonas Darius Chmieliauskas.

Darius: Jau nuo Vatikano II Susirinkimo pirmųjų dekretų apie visuomenės komunikavimą kalbama, jog mes, katalikiška žiniasklaida, esame vidinis forumas Bažnyčioje, tad ne tik galim, bet ir turim kritiškai svarstyti, žvelgti, į šių dienų gyvenimą. Tad kokiu būdu dera tai daryti?

Artūras K.: Pirmiausia, Bažnyčiai turi būti neatskiriamai svarbus ir Kristaus evangelijos skelbimas, ir visokio vargo (fizinio bei dvasinio) prislėgtųjų globa. Evangelizacija ir caritas – tai du sparnai, du plaučiai Bažnyčioje. Antra – Bažnyčia niekada nebus tokia, kokia turėtų ir norėtų būti. Nes visada bus per silpna tam, kam yra pašaukta. Trečia – svarbu suprasti, kas yra kritika. Daugybė, vos išgirdę šį žodį, susigūžia ar pasipučia. Tai – neigiamybė ar teigiamybė? O gal ji – pagalba įsivertinti, pamatyti ir pasakyti: „Nėra viskas gerai“?

Augau Bažnyčioje, kurioje vyskupai ir kunigai buvo neliečiami. Tai – šventa institucija, kuri visada buvo graži ir teisi… Turbūt Benediktas XVI su visa Bažnyčia 2010-aisiais paskelbtus Kunigų metus priėmė kaip kunigystės šventę. O kaip tik tuo metu nugriaudėja pedofilijos skandalai… Neliečiamieji ir šventieji tapo kaltinamaisiais… Tie metai Bažnyčiai buvo šokas. O drauge – atsivėrimas realybei, tiesos įvardijimas, pakvietimas į atgailą. Tokiu būdu pamatėme, koks turės būti Bažnyčios ateities kelias. Amžinai ir neatskiriamai senas ir naujas – atsivertimo kelias.

Darydamas kasdienę sąžinės peržvalgą, pastebiu turėtų pasiryžimų, lūkesčių ir realybės neatitikimą: „Taip, ne viskas gerai…“

Kun. Artūras Kazlauskas. Evaldo Lasio nuotrauka

Darius: Laiške Dievo tautai (2018 m.) popiežius Pranciškus įvardija, kad seksualiniai nusikaltimai Bažnyčioje yra tik vienas iš žiedų, kurių bendra šaknis – piktnaudžiavimas galia ir sąžine. Tad jei yra seksualinių skandalų, tai kritikuoti jau priimtina, o kitais klausimais – dar nelabai? Ar matote ir kitų problemų mūsų katalikiškame gyvenime ir Bažnyčioje?

Eglė: Mums Bažnyčioje teks įveikti jos nepriekaištingo įvaizdžio palaikymą, nes šitaip tarsi ignoruojame, jog žemiškoje Bažnyčioje visi savaip esame nusidėjėliai, kuriuos Kristus veda link šventumo. Jei nesvarstysime, kur mes klumpame kelyje ir vieni kitiems nepagelbėsime, tai tūpčiosime. Ne mažiau svarbu tai, kad neskiriame nuodėmės, kurią būtina atmesti, nuo nusidėjėlio, kurį Jėzus kviečia mylėti. Todėl nedrįstame svarstyti abejotinų sprendimų ar netinkamo poelgio, kadangi juos tapatiname su asmenimis. Šie nėra baigtiniai – gali keistis, spręsti kitaip, o jau padarytus sprendimus ar veiksmus galime svarstyti – jie baigtiniai. Bijome kritikuoti, nes suprantame kritiką kaip užsipuolimą ar smerkimą. Tačiau šis žodis, kilęs iš graikiškojo kritikós, reiškia gebėti svarstyti, skirti, įvardyti dalykus. Jei Bažnyčia yra „karo ligoninė“, kaip sako popiežius Pranciškus, ar mes norime atsiverti Dievo gydymui, kad keliautume Šventosios Dvasios vedami?

Jei pagaliau išdrįsime rūpintis ne Bažnyčios įvaizdžiu, bet jos tikrove, ne jos finansiniu saugumu, bet žmonių sielovada, Bažnyčios gyvenimas pradės keistis. Mūsų reikalas yra ne pulti dvasininkiją, bet drauge būti viena Bažnyčia, prisiimant už tai savo atsakomybę joje. Jei jos neatpažįstame ir pasyviai tūnome, tai, drįstu sakyti, nepadedame mūsų ganytojams vykdyti savo misijos. Tad lieka kas? Abstrakčiai teisingas, bet drungnas Evangelijos tiesų kartojimas, kuris nesiorientuoja į gyvenimo tikrovę, o svarbiausia – į mūsų visų perkeitimą Kristuje.

Deimantė: Mūsuose įprasta, kad įvaizdis yra svarbus. Tada bijome kelti nepatogius klausimus. Jų kėlimas, abejonių išsakymas ir dalijimasis yra priimami kaip kritika. Siūlau kritiką priimti ir vartoti kaip grįžtamąjį ryšį. Tai yra sveikos bendruomenės bendravimo būdas. Būtina teikti grįžtamąjį ryšį Bažnyčioje, Carito reikaluose, dėl kurių mums skauda, kurie mums rūpi ir kur matome, kad tas grįžtamasis ryšys yra labai reikalingas. Aišku, klausimas, kiek ta kritika-grįžtamasis ryšys yra konstruktyvūs, pagrįsti, argumentuoti. Tačiau toks ryšys yra būtinas kiekvienai bendruomenei, visuomenei. Turime vieni kitus palaikyti, pastebėti ir kritikuoti.

Kodėl kritika-grįžtamasis ryšys mumyse sukelia tokią reakciją, kai natūraliai jautriai sureaguoji ir nori gintis? Ar tai mūsų kultūros bruožas, auklėjimo patirtis, ilgi priespaudos metai? Aš taip pat augau aplinkoje, kurioje buvo ugdoma „neišsišokti“, t. y. nesiginčyti su viršesniu, vyresniu, nesakyti tiesiai kažko nepatogaus konkrečias pareigas užimančiam žmogui, kunigui ir kitiems. Nors visi mato ir šnekasi, bet tiesiai pasakyti negali. Lyg kritikuoti negalima, o apkalbėti galima?

Vijoleta Vitkauskienė. Jurgitos Pocevičienės nuotrauka

Vijoleta: Labai svarbus Bažnyčioje susitikimas ir dialogas. Nes kaip ir šeimoje galima gyventi kartu, suktis buityje ir nesusitikti savo šeimos nario, nepasikalbėti, taip ir parapijoje ar kitoje bendruomenėje gali suktis kartu, bet nežinoti, kuo kunigas ar parapijietis gyvena. Žmonės į bažnyčią ateina pasitempę. Tai ypatinga vieta, kurioje kažkodėl turi atrodyti gražiai – kaip tu ateisi į bažnyčią konfliktuojanti, susiriejusi šeima? Kaip ten būti normalia šeima, kai atrodo, kad turi būti tik gera ir graži? Man atrodo, kad svarbiausia – susitikti iš tikrųjų. Kai nereikia pasitempti, kai kunigas gali būti pavargęs, gali būti neteisus, nusiminęs; juk ne visada jis kitus turi įkvėpti, palaikyti, atlaikyti ir pan. Ir šeimoms, ateinančioms į bažnyčią, nereikėtų būti tik „gražioms“. Būtinas realus susitikimas, kur esame, kokie esame. Tada kunigas mus galės palydėti, ir mes gal truputį labiau galėsime suprasti kunigą ir jį palydėti.

Artūras K.: Studijų Romoje laikais save laikiau jaunu, drąsiu ir atviru žmogumi. Maniau, kad manęs nepalietė sovietinė sistema, nes visada buvau antisovietinis. Antraisiais studijų metais sėdime moralės teologijos paskaitoje. Italas studentas pertraukia dėstytoją: „Profesoriau, jūs esate čia visiškai neteisus. Šie jūsų teiginiai – nesąmonė.“ Jo nuomonę garsiai palaiko kiti. O aš vos negaunu priepuolio. Kaip jie drįsta oponuoti profesoriui?! Buvau auklėtas sistemoje, kurioje viešai egzistavo tik viena tiesa. Jei turėjai savo nuomonę, buvo išmintingiau pasilaikyti ją sau. Antraip nukentėsi. Tada iš savo reakcijos supratau, kad esu paliestas sistemos; nesakysiu savo nuomonės, neišsiduosiu, ką manau iš tikrųjų… Visada patogiau patylėti, nepasakyti kitos nuomonės. Tegu pasisako kiti, drąsesni.

Deimantė: Susiduriu su tuo ir Carite. Ypač matant mūsų organizacijos įvaizdį kai kuriose parapijose labiau išryškintą ir eskaluojamą, nei iš tiesų yra vykdoma karitatyvinė veikla. Visada noriu drąsiai tą įvardyti, kad realybė yra atitolusi nuo to, ką kalbame. Mūsų kūnas turi žaizdą, ir norisi ją gydyti. Jei mano prisidėjimas prie gydymo yra drąsus įvardijimas tikrais vardais to, ką matau ir kas vyksta, o ne įvyniojimas į kokį švelnesnį žodį – ar tai yra blogai, neturi būti skatinama? Manau, kad tai yra būdas gydyti mūsų žaizdas nuo apsimetinėjimo, kalbėjimo „už akių“ ir kritikavimo tik dėl noro „įkąsti“.

Dr. Artūro Lukaševičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Artūras L.: Kažkada kardinolas Sigitas Tamkevičius išsakė mintį, kad kritikuoti galima, bet tik su meile. Iš tiesų, jei kritikuoju norėdamas įskaudinti, įžeisti, sugriauti, tai reikėtų įvardyti jau kitu žodžiu, nors išoriškai gali būti ir labai panašus veiksmas. Kai leidžiu sau kalbėti apie negerus dalykus Bažnyčioje, turiu tikrinti save, ar aš noriu gero ir esu pasiruošęs prisidėti prie padėties taisymo. Tokiu atveju kritika yra vilties aktas: turiu viltį, kad kažką įmanoma pakeisti į gera. Nors yra kur kas patogiau nekritikuoti. Lengviau, pigiau, paprasčiau.

Normalų dialogą Bažnyčioje sutrikdė iš sovietmečio atėję procesai. Mūsų dvasininkai buvo pastatyti ant vienišo pjedestalo ir paskelbti antžmogiais. Kunigas net negali būti normalus žmogus ir, pvz., turėti tikėjimo problemų. Kada jam atvirai pasikalbėti ir išsakyti jas? Bet jei to nepadarys, nebus įmanoma tų problemų spręsti. Sovietmečiu buvo sugriauta kunigų bendrystė, ir kunigai, atrodo, dar ir šiandien neturi pakankamai galimybių tarpusavy atvirai bendrauti. Kunigo suantžmoginimas labai pakenkė Bažnyčiai, o labiausiai patiems dvasininkams. Ir tai yra nemenka mūsų klausimo – kodėl nėra konstruktyvios kritikos klimato – dalis. Kai pasakai kritinę pastabą, dažnai ji priimama gynybiškai, asmeniškai ir pan.

Darius: Kunige Deimantai, kaip kaimo klebonas, būdamas arti paprastų žmonių, ar išgirstate kritiką savo atžvilgiu? Kokia paties kaip ganytojo patirtis ir realus santykis?

Deimantas: Kaime klebono kritikuoti negalima – tai viena didžiausių nuodėmių, kaip ir sakėte (juokauju!). Kritika dėl kritikos yra tuščias gazas. Ji nieko neduoda. Reikia norėti išgirsti kritiką. Ji tam tikra prasme yra prisiėmimas atsakomybės, jei išdrįstu kritikuoti. Gyvename laike, kai visi viską žino. Pradėkim nuo to, kad reikia paėjėti tam tikrą kelio atkarpą kartu, kad galėtume suprast. Dažna kliūtis – iliuzija apie Bažnyčią, t.y., kaip mes ją suprantame ir įsivaizduojame. Juk būna, kad Šventoji Dvasia ne visada nori tokios Bažnyčios, kokią mes norim sukurti. Sunku išmokti klausytis kitų, ypač mažesnių. Šventoji Dvasia kalba ne tik „iš viršaus“, bet ir „apačios“. Mokiniai prisikėlusį Jėzų pažino iš žaizdų. Bažnyčia yra žaizdota, ir šitos žaizdos yra vienas iš šansų, kad Jėzus eina kartu. Bažnyčios nereikia „išskalbti“, reikia leisti jai būti žaizdotai – tokiai, kokia yra. Ir tai – šansas žmonėms išdrįsti kalbėti.

Nėra refleksijos Bažnyčioje. Jei kas vyksta, kunigai tarpusavyje pasikalbame, pasauliečiai tarpusavy pasikalba. Tuo viskas ir baigiasi. Yra baimė, o kas ją gali nugalėti? Patiko tėvo Antano Saulaičio pasakymas, kad ne parapijiečiai turi eiti pas kleboną kalbėti apie parapiją ir Bažnyčią, bet klebonas turi eiti pas juos. Mes laukiam, durys atidarytos – niekas neateina, nes mes turime išeiti.

Darius Chmieliauskas.
Diak. Darius Chmieliauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Darius: Ar jums pavyksta išprovokuoti žmones sakyti tiesą, kaip jie mato?

Deimantas: Tai atsiranda tik tada, kai išdrįsti pasakyti „atsiprašau“ arba „aš suklydau“. Tada atsiranda visai kitoks santykis.

Eglė: Taip, kad būtų Bažnyčia gyva ir mes visi joje susitiktume, būtinas atvirumas. O jo stinga visiems: ir dvasininkams, ir pasauliečiams. Matau čia tarp mūsų arkivyskupą. Drąsus ir atviras, kad atėjo į pokalbį, tuo priimdamas Bažnyčios vardu visą šio svarstymo krūvį. Jo vaisingumui to reikia, kad drauge dalyvautų ir kunigai, ir vyskupai, nes kitaip mes, pasauliečiai, jaučiamės kaip apleisti ar atmesti ir tarpusavy tik bėdojamės. Deimantė paklausė, kas mums yra, kad mes taip bijome tos kritikos? Gal bijome klysti, gal nesimokome kalbėti, ne tik išsakydami, bet ir pagrįsdami savo nuomonę? Mes kalbame, nes mums skauda, o skauda, nes Bažnyčią mylime. Neskaudėtų, jei mums tai nebūtų nesvarbu.

Deimantė: Išprovokuoti pasakyti tiesą apie kitus yra menas. Tas yra sunku, ir reikia praktikos. Tačiau iš kitos pusės – ką tada tai pasako apie tuos, kurie nepriima kritikos? Kas jie?..

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Eglė: Gal tai laikantys pagražintą Bažnyčios įvaizdį, gal tiesiog gyvenimo sužeisti, nes visi turime žaizdų. Be to, laikomės sampratos, kad tiesą turi kažkas vienas, paprastai – aukščiau esantis. Jei kalbame ne apie mokslinę tiesą, tai Tiesa yra pats Kristus kaip Asmuo – be Dievo niekas kitas jos neturi. Vadinasi, link tiesos teks eiti drauge, o savo nuomonę – pagrįsti. Šv. Tomas Akvinietis sakė: „Jei nori atskleisti tiesą, turi tą padaryti taip, kad kitas galėtų ją suprasti.“ Mokytis netėkšti tiesos į akis…

Darius: Bedėstydamas seminaristams, pats sau naujai radau labai svarbią citatą net iš paties Kanonų teisės kodekso – 212-ojo kanono punktai, kurie primenami pastoracinėje instrukcijoje Aetatis Novae, kalbant apie komunikaciją ir jos naudą bažnytinės bendrystės labui: „Tikintieji, nors ir privalo būti paklusnūs Bažnyčios Ganytojams, gali jiems laisvai atskleisti savo poreikius, ypač dvasinius, bei savo norus ir dėl savo žinių, kompetencijos bei užimamų pareigų, turi teisę, o kartais net pareigą, pareikšti savo požiūrį į dalykus, susijusius su Bažnyčios gerove.“ Tai realybė, kurios dar nesam priėmę. Ar netiesa, ganytojau?

Arkivysk. Kęstutis Kėvalas. Evgenios Levin / žurnalo „Ateitis“ (ateitieszurnalas.lt) nuotrauka

Kęstutis: Labai džiaugiuosi, kad šnekam šia tema. Komunikacija arba bendravimas (lot. communicatio) ir bendrystė (lot. communio) yra tos pačios šaknies žodžiai. Tai reiškia, kad komunikacija turi vesti į bendrystę. Jei komunikacija neveda į aukštesnio lygio bendrystę, tai nėra gera komunikacija.

Šiomis dienomis vis panyru į tėvo Žeraro (ką tik iškeliavęs pas Viešpatį Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno brolis Gerard de Martel – red. past.) gyvenimo apmąstymą. Jo santykis su palydimaisiais baigdavosi didelės meilės išgyvenimu, nors pokalbiuose buvo ir stipresnio žodžio – perspėjimo. Įdomu pastebėti, kad Emauso mokiniams Jėzus taria: „O, jūs neišmanėliai.“ Tad čia, drąsiai galime sakyti, Jis kritikuoja savo mokinius, o visa baigiasi: „Kaip degė mūsų širdys.“

Tai yra meilės forma, jei kritikuoji su tokiu užtaisu, kad išeina žmogus su džiaugsmu. Kaip išryškinti kritikoje galimybės pusę? Eglė priminė, kad kritika yra svarstymas, o svarstymas – tai įtampos kartu nešiojimas. Tada gimsta kažkas naujo, jei pavyksta išlaikyti tą įtampą. Turime šansą šiandienoje patys mokytis ir kitus mokyti komunikuoti. Komunikuoti kritikuojant su meile, kad būtų kaip evangelizacija. Praktiškai tuo darai gelbėjantį veiksmą. Tai yra, ką daro Jėzus – Ješua – tai reiškia Gelbėtojas. Šiuo metu yra rengiama nauja Mišiolo redakcija, daug svarstome, kaip vertimuose labiau išryškinti Jėzaus – Gelbėtojo sampratą. Kristus gelbėja, ir aš gelbėju, o jei reikia, naudoju stiprų žodį.

Eglė: Jūs palietėte svarbų klausimą – naują Mišiolo redakciją. Apie ją nugirstame, jog kažkas svarsto, bet kartu kyla klausimas: ar Mišiolo redakcija – tik dvasininkų reikalas, nes jie iš jo skaito? Ar čia yra visos Bažnyčios reikalas, nes mes ne tik klausomės, bet ir atsiliepiame? Gilintis į Mišiolo tekstą, taip pat ir maldų žodžius mane kažkada paskatino ne kas kitas, o arkivyskupas Gintaras Grušas, tuomet dar kunigas. Jis atkreipė dėmesį pirmiausia į žegnonę, parodydamas, kad lietuviškame jos vertime yra arijonizmo erezija. Visomis kalbomis – „Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“, o mes sakome: „Vardan Dievo Tėvo“. Tad Sūnus yra kas? Pusei mūsų katalikų Jėzus tik pranašas, ypatingas žmogus, bet ar Dievas? Ir dar ne vieną teologinę klaidą tuomet jis man parodė. Tad galvojau, kokia laimė, kad tas, kuris supranta, o ir kiti tą išmanantys visa tai ištaisys. Juk žinome Bažnyčios ištarą: „Kaip melžiamės, taip tikime, kaip tikime – taip gyvename“.

Darius: Su tuo susijęs kitas klausimas – kaip mes galėtume auginti tą grįžtamąjį ryšį Bažnyčioje (nes, atrodo, jo vis dar reikia mokytis)? Kaip išgirsti tuos klausimus, drąsinti juos įvardyti ir kur ieškoti atsakymų?

Kęstutis: Išgyvename povatikaninę Bažnyčią ir mokomės. Popiežius Pranciškus ne veltui vis šneka apie dialogo kultūrą. Dialogas būtinas, nes kitaip turėsime luominę visuomenę, o tuos luomus reikia „vėdinti“. Aišku, su Mišiolu – papuolėm į situaciją, kur jau esame „spaudžiami“, kad trūks plyš reikia užbaigti. Bet tai mus moko didesnių dalykų, kad turime plėsti diskusijų, svarstymo ratus.

Darius: Ką mes ir pabandėm vieną, kitą kartą padaryti, t. p. ir Mišiolo klausimu, yra iš troškimo, kad būtų vieta, kur apie tai galima kalbėtis. Pirmiausia, kad žmonės žinotų, jog vyksta tokie svarbūs darbai, kad melstųsi ir pasisakytų pagal savo kompetencijas. Manau, tai yra ir turėtų būti mūsų – katalikiškos žiniasklaidos – kuklus indėlis. Kokie kiti būdai ir galimybės Lietuvos Bažnyčioje drąsinti ir ugdyti žmones reflektuoti, įvardyti ir didinti bendrystę? Juk šiuolaikinė Bažnyčia, popiežius yra girdimi pasaulyje, nes nebijo Prisikėlusiojo žaizdų, nebijo jų pripažinti Bažnyčioje, ir tai ją daro tikrovišką. Daro labiau priimtiną, nei „nupudruotą“, fasadišką. Beje, ar tiesos įvardijimas yra skausmingas dalykas?

Deimantė: Jei ganytojai išsakė pastabų Artumai dėl pokalbių „ant sofutės“, ką tai reiškia? Ar jie nori diskusijos, susitikimo, refleksijos? Manau, svarbiausia kalbėtis vieniems su kitais išsakant pastebėjimus, nes visiems rūpi, kas vyksta.

Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė. Lietuvos Carito nuotrauka

Kęstutis: Pokalbis „ant sofutės“ turėtų baigtis praktiškai: kaip mums visiems kokybiškai paaugti, kad būtų smagu kartu keltis nuo „sofos“? Tai akių atvėrimo aktas. Čia didžiausia dovana. Jei širdys užsidegs, tai po visos kritikos liks dėkingumas, kad tai įvyko.

Eglė: Gal vieni kalbamės „ant sofutės“ todėl, kad nėra grįžtamojo ryšio? Bažnyčioje vis dar su žiburiu tenka ieškoti dvasininkų, kurie pokalbiams yra atviri. Mums labai šito stinga.

Kęstutis: Šv. Augustino žodžiais, „mylėk – ir daryk, ką nori“. Jei aš tikrai žinau, kad ginu tiesą, ir žinau, kad darau iš meilės, tai žinau, kad bus akių atvėrimo rezultatas. Pirmiausia pats turiu jausti širdy, kad tai yra tiesa, dėl kurios pasiryžęs guldyti galvą. Jei Dievas pradėjo per tave veikti, gal eis tai per kryžių, bet tu gal tapsi pokyčio priežastimi. Ir tada reikia nebijoti eiti iki galo, gal net priimti žaizdą. Kaip ir su Kryžiaus scena. Evangelijoje skaitome, būrys nukryžiuoja Kristų, ir staiga vienas sako: „Žinai, Jis buvo teisus.“ Turbūt tas atsikartoja ir mūsų gyvenime.

Deimantas: Norėčiau prieštarauti arkivyskupo nuomonei dėl to, kad čia ir yra problema, kai aš turiu savo tiesą, ir nesvarbu, kas darosi aplink. Popiežius Pranciškus ragino atsisakyti savo teisumo, bet išdrįsti atsikelti ir išeiti iš komforto zonos į nežinią, į susitikimą. Ir tai parodo, ar aš noriu išgirsti kitą. Bet jeigu ateinu su tokia pozicija, kad aš turiu tiesą, kad nors ir nukryžiuokit, aš vis tiek ją turiu – tai į nieką neveda. Išeiti nuolankiai kito klausyti reiškia atsisakyti savo teisumo. Kaip ir fariziejai – jie manė, kad atliko teisų dalyką, bet nebuvo teisūs.

Vijoleta: Konstruktyviausia kritika – situacijos supratimas ir atsakomybės prisiėmimas. Tai, pvz., išsiskyrusių, savižudžių artimųjų, priklausomų asmenų sielovados atsiradimas – kažkas išdrįso pasakyti, kad labai skauda, kažkas išgirdo ir iš tiesų susitiko – taip pamažu Bažnyčioje atsirado daugiau jautrumo kenčiantiems dėl skyrybų, savižudybių, priklausomybių.

Deimantė: Kaip Katalikų Bažnyčioje mums mokytis ir mokyti vieniems kitus, drąsinti kritikai-grįžtamajam ryšiui? Ypač kai tu myli ir tau rūpi. Žaizda gyja, kai yra išvaloma. O jei mes nekalbame tikrais vardais, neįvardijame faktų ir situacijų, kurie vyksta, tai tuomet negyjame ir negydome vieni kitų. Kokios galėtų būti erdvės, platformos ir galimybės bei būdai mokytis ir mokyti vieni kitus? „Ant sofutės“ susitikimai, seminarai, ugdantys debatai… Gal tai mus augintų ir sustiprintų mūsų bendrystę?

Artūras L.: Gera mintis, kad „bendruomenė yra sveika tiek, kiek joje leidžiama kritika.“ Tad neišvengiamai judėsim ta linkme. Ir pasaulis mus judina. Jei prieš 30–50 metų buvo įmanoma išlaikyti gražų fasadą, dabar nebe. Kažką Dievas iš to daro, ir susikalbėjimo galimybė atsiranda didesnė, kai mes esame verčiami tai daryti. Esame to dalis.

Artūras K.: Popiežius Pranciškus žurnalistus vadina dovana visuomenei ir Bažnyčiai. Jie kartais skaudžiai kerta, bet atskleidžia tiesą, kurią kitąsyk norisi nuslėpti. Tiek visuomenė, tiek ir Bažnyčia turi branginti savo žurnalistus, o žurnalistai privalo gerai atlikti savo darbą. Krikščionių pareiga palaikyti malda šią vadinamąją „ketvirtąją valdžią“.

Irena Eglė Laumenskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Eglė: Gal galiu vadintis nepriklausoma žurnaliste, kai šitame kontekste esu vienintelė, kuri nedirba Bažnyčios struktūrose? Tai padeda kalbėti be „vidinio cenzoriaus“ (o jis visur yra institucinis), nes nerizikuoji ką nors prarasti – ar pareigas, ar palankumą. Jei pasakau per stipriai arba netinkamu būdu, turiu argumentuoti, o gal ir atsiprašyti.

Matau vieną nesusipratimą, kurį vienaip palietė kunigas Deimantas, kitaip arkivyskupas. Tai skirtumas tarp tiesos ir teisumo. Tiesos ieškoma drauge atsisakant savo teisumo. Bet savo teisumo aš galiu atsisakyti tik tuomet, kai kitas man parodo mano neteisumą. Labai svarbu jį atkoreguoti, nes kitaip „mano teisumas“ bus griaunantis. Jei tą suprantu, tai kitų grįžtamasis ryšys man yra sąlyga eiti į tiesą.

Darius: Man šiandien labai suskambo – „per žaizdas atpažįstame Prisikėlusį Kristų“, ir „kritika – kaip vilties aktas“. Jei tai darom, vadinasi, turime viltį, kad tai yra vaisinga; o jei tai darome dar ir su meile, kuri yra pats Kristus, tai esam tikri, kad viskas bus gerai. Manau, tai arkivyskupas ir turėjo omeny, kalbėdamas apie tiesą. Ačiū jums, mielieji Artumos bičiuliai!