2021 11 20

Kristina Nastopkaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kritikai apie O. Koršunovo „Dėdės Vanios“ premjerą: katalonų vištidėje – tikras sąmyšis

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Arčio Dzērvės nuotrauka

Dar spalio pradžioje Oskaro Koršunovo spektaklio „Dėdė Vania“ premjera atidarė prestižinį Katalonijos festivalį „Temporada Alta“. Nors šiame festivalyje režisierius yra dažnas svečias (jis čia yra atvežęs jau 10 spektaklių), tai pirmas kartas, kai O. Koršunovas stato spektaklį su Katalonijos aktoriais. Iš Lietuvos režisierius atsivežė scenografą Gintarą Makarevičių, kompozitorių Antaną Jasenką ir videomenininką iš Latvijos Artį Dzērvę.

Viduržemio kultūra ir Čechovas – tai toks sprogstamasis kokteilis, kurį Katalonijos publika iki šiol palydi plojimais stovėdama. Po premjeros Žironoje kataloniškoji O. Koršunovo „Dėdės Vanios“ versija gastroliavo, o lapkričio 18 d. premjera įvyko vieno garsiausių Barselonos „Lliure“ teatro Didžiojoje salėje. Čia spektaklis bus rodomas penkias savaites.

„Vakar, po ilgo turo Katalonijoje, pagaliau įvyko premjera Barselonoje. Nors spektaklis jau buvo daug kartų rodytas, pasklidęs tikrai geras gandas apie jį, pasirodę daug gerų recenzijų, bet vis dėlto premjera Barselonoje yra premjera Barselonoje. Aktoriai labai jaudinosi. Garsiame „Lliure“ teatre susirinko išties neįtikėtina publika – spektaklio prodiuseris sakė, kad apie 70 procentų publikos buvo teatralai. Tad susirinko beveik visa Katalonijos teatro visuomenė.

Tokiai publikai itin sudėtinga rodyti spektaklį – ji gali jo nepriimti, bet jei jau priima (taip įvyko ir vakar), tai būna kažkas tokio. Vakar aktoriai vaidino tiesiog kaip dievai. Publika gaudė kiekvieną niuansą, kiekvieną repliką, kiekvieną interpretaciją, jie gerai žinojo tiek Čechovo pjesę, tiek aktorius, kurie yra labai garsūs Katalonijoje. Tai buvo tikra teatro šventė, palydėta plojimais ir šūksniais „Bravo“. Visa publika plojo atsistojusi, o čia ne taip kaip Lietuvoje, kur publika po spektaklio tiesiog tradiciškai atsistoja. Tai buvo šventė ir aktoriams – statydami „Dėdę Vanią“ mes tapome kaip šeima. Mano tikrai nemažoje kūrybinėje biografijoje tai buvo išskirtinis atvejis“, – iš karto po premjeros Barselonoje įspūdžiais dalijosi O. Koršunovas.

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Arčio Dzērvės nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Arčio Dzērvės nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Arčio Dzērvės nuotrauka

Daug lūkesčių Katalonijos teatro pasaulyje sukėlęs „Dėdė Vania“ susilaukė itin gerų recenzijų. Jį kritikai vienbalsiai vadina „šviežio oro gūsiu“ ir skatina prodiuserius dažniau imtis iniciatyvos kviestis režisierių iš užsienio. Atrodo, kad Katalonijos ir Ispanijos kritikai yra išsiilgę teatro naujienų.
Pasak didžiausio Ispanijos dienraščio „El País“ kultūros žurnalisto ir teatro kritiko Jacinto Antono, O. Koršunovo „Dėdė Vania“ turi visus ingredientus, kurių reikia tam, kad Čechovas suveiktų.

„Norint žinoti, ar Čechovas veikia, tai yra ar pagal jo pjesę pastatytas spektaklis pataiko į publikos taikinį, žiūrovas turi išgyventi keletą dalykų: jis turi įsilieti į emocinę pjesės atmosferą ir jausti, kad personažų jausmai ir kančios jį vienaip ar kitaip liečia; kažkuriuo metu jį turi užvaldyti nenumaldomas liūdesys, galbūt jam net turi sudrėkti akys; jis turi dūsauti ir nuspręsti, kad gyvenimas yra gražus, ir kitą akimirką visiškai pasiduoti melancholijai. Jis turi suprasti istoriją ir, žinoma, jaustis dėl to protingas; jis turi suprasti personažų elgesio priežastis ir projektuoti jas savyje. Žiūrovas turi jausti, kaip ir personažai, ypatingą neapsakomą džiaugsmą, ir kartais jis turi juoktis – taip, juoktis, nors tai ir gali atrodyti keistai“, – rašo J. Antonas.

Pasak kritiko, „visa tai įvyksta nepaprastame „Dėdės Vanios“ spektaklyje, kuriuo „Temporada Alta“ festivalį atidarė žymusis lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas su katalonų aktoriais, vedamais įspūdingo ir visagalio Julio Manrique’ės. Vien tik dėl tos scenos, kurioje jis sprogsta, sužinojęs apie mintį parduoti dvarą, verta išsėdėti visas tris spektaklio valandas (bet tokių scenų bus daug!). Tai beprotystės ir dramos protrūkis, kai Vania ištaško gėlių puokštę, pripildydamas sceną raudonų lyg kraujas žiedlapių, ir mes žiūrime į tai susigūžę tol, kol jis pats nepratrūksta katarsio juoku. Kai kuriomis akimirkomis Manrique, bevaikštantis scenoje su tokiu įsitikinimu ir svoriu, atrodo kaip Jude’as Law.

Bet visi aštuoni aktoriai yra didingi, retai kada matome taip gerai paskirstytus vaidmenis, ir tai lemia visad aukštai besilaikančią spektaklio emociją“, – toliau liaupsių lietuviškai ir kataloniškai teatro versijai negaili J. Antonas.

Ispanų kritikas taip pat pabrėžia Telegino vaidmens svarbą šiame spektaklyje: „Vienas iš koršunoviško teatro bruožų yra senas subankrutavęs turtuolis Ilja, kurį vaidina elektrine gitara grojantis latvis Kasparas Bindemanas ir kurio egzotiškas tarimas puikiai įsilieja į spektaklio koloritą. Kiti jo bruožai yra ketvirtosios sienos nugriovimas, judesių kartojimai, videomedžiagos ir filmavimų pačioje scenoje panaudojimas bei galingi garso efektai. Visa tai paverčia spektaklį absoliučiai kanonišku.“

„Lietuvių režisierius savo spektakliuose taikliai šaudo. Žironoje jis jau pristatė dešimt spektaklių, ir mes visus kartus buvome priblokšti. Ir šis „Dėdė Vania“ nėra išimtis. Rytų Europoje į teatrą žiūrima labai rimtai, ir Čechovas yra jų tradicijos dalis taip pat kaip pas mus Lorca. Šis rusų autorius yra problemiškas ir čia, statant vientisas jo versijas, mums nelabai pavykdavo. Bet Koršunovo spektakliuose tai yra visiškai kitaip“, – portale „Meno laikas“ (El temps de les arts) rašo katalonų kritikas Andreu Gomila.

Kritikas užbaigia savo recenziją mintimi, kad „Temporada Alta“ iniciatyva kviestis režisierius iš užsienio neturėtų būti retenybė. „Kiekvieną tokią iniciatyvą ligi šiol lydėjo sėkmė. Nesinorėtų laukti kito festivalio, norint išvysti dar vieną perlą. Barselonos teatrai taip pat turėtų prisidėti prie šios iniciatyvos. Be to, būtų gerai, jei jauni režisieriai taip pat galėtų gauti tokių gerų aktorių, kurie teko O. Koršunovui“, – taikydamas į prodiuserių pusę recenziją užbaigia A. Gomila.

Ištikimybė tekstui ir užburianti muzika – tas pats leitmotyvas kartojasi gausybėje ispaniškų ir kataloniškų recenzijų.

„Geriausia iš daugybės gėrybių, ką galima pasakyti apie šį spektaklį, tai yra jo absoliuti ištikimybė tekstui, jis siūlo mums nepaprastai aiškią ir jausmingą jo interpretaciją. Taip pat reikėtų išskirti nostalgišką greitai prilimpančią Antano Jasenkos melodiją, kuri kuria spektaklio leitmotyvą“, – rašo dienraščio „El País“ šeštadienio kultūrinis priedas „Babelia“.

Ilgame pagyrų spektakliui negailinčiame tekste kritikas išskiria, pasak jo, „akimirkas, kurių neįmanoma ištrinti iš atminties“: „Tai nepaprastai gražus Elenos, kaip undinės, išsitiesusios ant pianino, efektas; komiškas Vanios profesoriaus persekiojimas su pistoleto šūviais ir nerimastingas jo šūksnis „kur yra sušiktas kritikas?“ ir degančio pianino vaizdas pirmo veiksmo pabaigoje, liepsnomis praryjantis visą sceną – nuostabi vidinio gyvenimų švytėjimo metafora.“

Kitas recenzijose nuolat besikartojantis leitmotyvas – tai amžinas čechoviškų temų aktualumas, kurį pabrėžia O. Koršunovo pastatymas. Recenzijas vainikuoja tokios antraštės kaip „Vanios kančios yra ir mūsų kančios“ ar „Tai, kas rūpėjo Čechovui, svarbu ir vakar, ir šiandien“. 

Katalonijos dienraštis „Ara“ rašo: „Šalin natūralizmą. Tegyvuoja natūralizmas“, – skelbia Koršunovas beveik tris valandas trunkančiame spektaklyje, kuriame sugriauna ketvirtą sieną daugybę sykių tuomet, kai aktoriai kreipiasi tiesiai į žiūrovus Čechovo žodžiais.

Gydytojas kalba apie savo laiką, bet jo pasvarstymai, jo personažų kančios skamba visiškai aktualiai. Jie kalba mums. Ypač tuomet, kai Astrovas išeina į priekį kaip Gretos Thunberg pradininkas ir paskelbia apie būsimą klimato apokalipsę. Tai viena iš pagrindinių temų šiame spektaklyje, kuriame nuolat rodomos gamtos projekcijos. Koršunovas gerbia tekstą ir idėjas, tačiau jis labai talentingai nepaklūsta sceniniams sprendimams. Jis diktuoja savo sceninį laiką įtraukdamas veiksmus ir būsenas, aiškiai iliustruojančias personažų jausmus.“

Muzika ir vėl nelieka nepastebėta: „Reikia būtinai paminėti garso takelį, kuris lydi spektaklį visą laiką su elektrinės gitaros, grojamos Telegino personažo, intarpais.“

„Mes norime naujų režisierių“, – tokia antrašte skaitytojus provokavo A. Gomila. Pasak jo, Katalonijos teatrui reikia šviežienos, nes šiuo metu „visi spektakliai yra suvienodėję“.

Kritikas pabrėžia, kad iš kitur atvykę režisieriai – lenkas Krystianas Lupa, urugvajietis Gabrielis Calderonas, belgas Guy Cassiersas ar lietuvis Oskaras Koršunovas yra katalonų teatrui kaip šviežio oro gūsis, įkvepiantis vietinius aktorius. „Nenoriu būti provincialus ir sakyti, kad visa, kas ateina iš užsienio, yra geriau. Bet su kiekvienu šių režisierių vizitu mūsų teatras paauga per sprindį“, – sako A. Gomila. 

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Arčio Dzērvės nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Arčio Dzērvės nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Arčio Dzērvės nuotrauka

„Temporada Alta“ festivalį inauguravęs O. Koršunovo „Dėdė Vania“ įrodo, iki kokio lygio mūsų teatro sistemai reikia naujų režisierių. Nes spektakliams reikia deguonies, ir net galbūt mums patiems reikia išmokti žiūrėti kitaip į teatrą ir į meną. Ir tai dar sykį pasitvirtino „Salte“, „Canal“ teatre, kur Oskaras Koršunovas mums parodė „Dėdę Vanią“. Tai buvo tikras delikatesas. Jau labai seniai nesu matęs tokio įkvepiančio ir įelektrinto kastingo. Kaip aktoriai žvelgia vienas į kitą ir kalbasi vien gestais“, – rašo A. Gomila.

Netikėčiausias ir turbūt dėl to daugiausia kritikų dėmesio po katalonų teatro ir kino žvaigždės Julio Manrique’ės sulaukė Teleginą vaidinantis latvių aktorius Kasparas Bindemanas.

„Netgi ir šekspyriško kvailio figūra, kurią Koršunovas pats išsigalvojo su latvių muzikantu K. Bindemanu, yra dieviška“, – giria netikėtą lietuvių režisieriaus sprendimą katalonų kritikas.

Sprendžiant iš kritikų pastebėjimų O. Koršunovas „kataloniškoje vištidėje“ sukėlė tikrą sąmyšį. Ne vien dėl netikėtų sceninių sprendimų. Pasak žiniasklaidos, jo sceninis pasiūlymas atskleidė iki šiol nematytus geriausių Katalonijos aktorių talentus.

„Iš puikios galimybės, kurią siūlo „Temporada Alta“ festivalis, kai tarptautiniai režisieriai dirba su katalonų aktoriais, visada laukiama siurprizų. Pavyzdžiui, dramatiškas Julio Manrique (Vania) pažeidžiamumas, nekaltas Raquel Ferri (Elena) toksiškumas ar atkaklus ir švelnus Julios Truyol (Sonia) ryžtas. Tai spalvos, kurių iki šiol nematėme. Koršunovas kuria paveikslus, tarytum jie būtų atvirukai, kuriuose yra aiškiai nupiešti personažų žvilgsniai. Daug ką pasakantys žvilgsniai. Tai toks spektaklio pastatymas, kur tu gali stebėti ne tą, kuris kalba, bet tą, kuris klausosi. Galbūt dėl to, kad istorija yra ta pati, o dramaturgijoje kyla sąmyšis tik tuomet, kai vietoj tarnų įspėjimų skamba mobilieji telefonai ar absoliučiai valdančią pianino harmoniją sugriauna elektrinės gitaros verksmas. 

Čechovas paskelbia nuosprendį dvarui, nusiaubdamas jį emocijų audra. Režisierius sudaužo jį ekscentriškais (pavyzdžiui, vištidės choreografija ar viščiuko ieškojimas po salę) scenos sprendimais. Koršunovas sukėlė sąmyšį vištidėje. Faktas tas, kad per tą laiką atradome iki šiol neatvertus aktorių talentus. Tai nuotykis, į kurį „Temporada Alta“ turėtų leistis ir toliau.“ Taip „Dėdės Vanios“ nuotykį  apibūdina Katalonijos dienraštis „El Punt d‘Avui“, kurio antraštė yra tiesiog „Sąmyšis vištidėje“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.