Kritikos menas: kaip jo išmokti Bažnyčioje?

Taip pašnekovas reziumavo istoriją, kad vyresnio amžiaus klebonas, nebepajėgiantis pats vesti katechezių vaikams, nemato reikalo įtraukti pasauliečius. Nereikia jam ir „Carito“, nors dar energingų, motyvuotų ir laiko turinčių moterų (dažniausiai jos tuo užsiima) parapijoje netrūksta.

„Pasikvieskite kleboną pietų!“ – pašaliečių patarimai liejasi lengvai. „Jau kvietėme… Jam neįdomu, ką mes galvojame.“ Nacionalinį apdovanojimą už etišką ir moralų darbą gavęs medikas buvo įtrauktas į ne vieną vyskupijos ar net nacionalinius pastoracinius komitetus. „Antrą kartą į mane kreipėsi po penkerių metų, – juokiasi. – Pakvietė, kad padėkotų, pasibaigus kadencijai.“ Garsiai nepasakau, bet viduje nusistebiu, kad pats žmogus iniciatyvos taip pat per daug nerodė… Bet kuriuo atveju vyras iš savigarbos ir teisingumo jausmo neišvengiamai tikisi kokio nors paaiškinimo. Ar verta tikėtis, kad giliai įsišaknijęs klusnumas hierarchinei sistemai gebės išjudinti ir vidinį kompasą, ieškantį to, kas teisinga?

Kitoje šeimoje, paklausta apie gyvenimą Lietuvoje, pasakoju apie gana sėkmingas pastangas apsaugoti Bažnyčios laisvę nuo susiplakimo su politika. „Bažnyčia turi mažiau valdžios, bet didesnį autoritetą“, – sakau, turėdama omenyje, kad Kroatijoje sekuliarios visuomenės (kol kas po pelenais rusenantis) priešiškumas katalikams yra labai aštrus. „Nori pasakyti, kad autoritetas prilygsta sąžinei?“ – klausia manęs jau gerokai žilstelėjęs auksarankis Ilja, gimęs ir augęs čia, prie pat Savos, kurios kitame krante – jo gimtoji Bosnija. Nustebusi vėliau sužinau, kad Ilja jau daug metų nesilanko bažnyčioje.

Toks ilgas įvadas dar kartą grįžtant prie temos apie mūsų tarpusavio santykius katalikų bendruomenėje. Ar gali būti, kad apie skirtingas funkcijas joje atliekančius asmenis galvojame kažkaip mechaniškai, dualistiškai, tarsi būtų įmanoma, kad ranka ir koja viename kūne nebūtų gyvybiškai susijusios tarpusavyje ir viena kitai netarnautų? Jei Evangelija galioja visiems ir visada, ką šiuo atveju reiškia „atiduoti kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“? Ar gali katalikas paprieštarauti kunigui, vyskupui ar popiežiui, nesijausdamas kaltas? O jei gali – tai kaip geriausia tai padaryti?

Raudonoji linija

Pataisykite, jei klystu, bet man atrodo, kad Lietuvoje katalikai gali laisvai bendrauti su savo kunigais ir net vyskupais. Galime tik pasidžiaugti, kad mūsų ganytojai yra palyginti gana prieinami, o juos pastaruoju metu kritikuojame dažnai ir be didesnių skrupulų.

Savotiška raudonoji linija ne vieno sąžinėje saugojo nuo klaidos tik popiežiaus autoritetą. Bažnyčios istorikai teigia, kad Katalikų Bažnyčios unikalus gebėjimas išlikti, nepaisant visų epochinių sukrėtimų, sietinas būtent su popiežiaus tarnyste – jis yra nepajudinamas tikėjimo ir vienybės garantas. Neabejotinai – didelė bei svarbi vertybė ir šiandien, kai viskas taku, kai, rodos, nebeliko nieko stabilaus ir pastovaus. Žmonės ieško, į ką atsiremti, nori aiškių atsakymų ir saugumą teikiančių įsitikinimų. Kartais būtent dėl šios priežasties piktinasi savo ganytojais. Ar Bažnyčia privalo šį saugumo poreikį visada patenkinti? Net rizikuodama išduoti kitas savo vertybes? Palieku spręsti jums.

Pranciškaus pontifikatas pateikia savo atsakymą. Jis nėra joks lūžis, jis – Bažnyčios mokymo apie savo prigimtį tąsa. Vatikano II susirinkimas paklojo pamatus šiandienos sinodiškumo sampratai ir praktikai. Nebėra vienakrypčio kalbėjimo. Šventoji Dvasia kalba hierarchams, ji kalba ir eiliniams tikintiesiems. Šventosios Dvasios pilnatvė reiškiasi Bažnyčios narių bendrystėje. Kaip tai atrodo praktiškai?

Savo dvejones išsakyti privalu

Popiežiškojo Regina Apostolorum universiteto dėstytojas Marcelo Bravo Pereira, svarstydamas apie tai, ką reiškia katalikiška prasme kritikuoti popiežių ar vyskupus, siūlo keletą kriterijų. Pirmiausia ragina savęs paklausti apie asmeninę intenciją. Kokia nuostata mane skatina: pranašumo jausmas, pasipiktinimas, užgautos ambicijos ar Bažnyčios gerovė ir tiesos meilė, siekis geriau suprasti?

Kitas klausimas susijęs su aptarinėjimo objektu. Ar tai – interviu, privatus pasisakymas ar Magisteriumo dokumentas? Kokiame kontekste teiginys išsakytas?

Pats Šventasis Tėvas Pranciškus ne kartą kvietė mus į paruziją, tai yra į atvirą kalbėjimą: „Drąsa – tai labai svarbus žodis, tampantis krikščioniško skelbimo stiliumi, kai kalbama aiškiai, nieko nenutylint (…) Drąsa ir atvirumas buvo pirmųjų apaštalų bruožai…“

Kartą Pranciškus Bažnyčią palygino su upeliu: nėra svarbu, ar stovima labiau į kairę, ar į dešinę, svarbiausia į jo vandenis įbristi ir šios gyvybinės srovės nepalikti.

„Kad galėčiau laikytis tikėjimo, laikytis tiesos, enciklikos, popiežiaus ar vyskupų nurodymo, turiu jį suprasti savo protu, nes būtent tai mane daro žmogumi, asmeniu, – aiškina M. B. Pereira. – Tikėjimas pranoksta protą, tačiau jam neprieštarauja, todėl net ir nurodymus, kuriuos gauname iš savo vyskupų, iš popiežiaus, turime priimti gebėdami juos apmąstyti ir, vadovaudamiesi šiuo įžvalgos gebėjimu, atskirti, kas priklauso tikėjimui, o kas gali būti labiau kultūrinė popiežiaus ar vyskupų, kurie šiuo metu vadovauja Bažnyčiai, projekcija, su kuria galėčiau nesutikti. Tai gali būti aplinkybės ir net mūsų vyskupų, popiežiaus suvokimo klaida.“

Teologas cituoja 1990 m. Bažnyčios dokumentą „Donum Veritate“, kuris ragina teologus (tai tinka ir visiems tikintiesiems) konstruktyviai, lojaliai ir dėl tiesos meilės pateikti savo abejones ganytojams, prašant geresnio pagrindimo. „Kiekvienas pakrikštytasis turi teisę pareikšti savo kritiką – sako M. B. Pereira. – Taip prisidedama prie tikrosios doktrinos pažangos, paakinant Magisteriumą pateikti Bažnyčios mokymą nuodugniau ir aiškiau argumentuojant (DV, n. 30).“ Beje, ši teisė ir pareiga įtvirtinta ir bažnytinėje teisėje (žr. Kanonų teisės kodeksas, paragrafas 212.3).

Ir vilkas sotus, ir avis sveika?

Žinome, kad Bažnyčia yra gavusi labai svarbią – neklystamumo – dovaną, kuri pasireiškia dviem pavidalais Magisteriumo lygmeniu. Viena vertus, neklysta mūsų ganytojai, kai moko moralės ir tikėjimo klausimais – vienybėje su popiežiumi ir tarpusavyje. Kita vertus, visa tikinčiųjų bendruomenė apdovanota neklystančiu sensus fidei, tikėjimo jausmu.

Katalikų Bažnyčia labiausiai ir įtikina šia savo sveika pusiausvyra, gebėjimu suderinti priešybes – autoritetingumą ir atvirumą. Vienas garsiausių pavyzdžių yra Apaštalų darbų knygoje užfiksuotas įvykis, kai paskutinis iš apaštalų Paulius išbarė Petrą už tai, kad šis, anksčiau valgęs su iš pagonių kilusiais krikščionimis, vėliau ėmė jų šalintis, bijodamas žydų kilmės krikščionių priekaištų. Petras – Uola leidžiasi pamokomas! O šis epizodas, žinoma, kad ne šiaip sau atrenkamas iš daugybės kitų kaip reikšmingas dokumentas būsimoms Jėzaus sekėjų kartoms.

Tas pats Paulius, beje, taip pat tik žmogus: sutinka apipjaustyti Timotiejų, pasiduodamas žydų kilmės krikščionių spaudimui, nors Jeruzalės susirinkime buvo nuspręsta, kad tai nėra būtina…

Be to, visada turime gerbti tuos, kurie tiesiogine Dievo valia yra mūsų ganytojai ir vadovai, pradedant „paskutiniu“ kunigu ir baigiant popiežiumi, pabrėžia Regina Apostolorum dėstytojas. „Kritikuoti“ neturėtų reikšti „smerkti, teisti“, nors labai dažnai būtent tai ir nutinka. Nuslystame į kitą kraštutinumą. Pernelyg dažnai nesugebame įsiklausyti į tai, kas teigiamo, naudingo ir išmintingo yra skelbiama, susitelkdami vien į trūkumus. Kaip išvengti šių dvejopų spąstų: vidinį prieštaravimą apmaudžiai nuryti arba karčiai išspjauti?

Ieškant naujų bendravimo būdų, sukuriami ir nauji terminai. Psichologija jau ne vieną dešimtmetį kalba apie asertyvumą (arba tvirtabūdiškumą) kaip gebėjimą konstruktyviai apginti savo vertybes. „Asertyvus elgesys – tai ne tik savo, bet ir kito žmogaus teisių, norų ir poreikių saugojimas, susijęs su atviru savo jausmų, minčių ir norų išsakymu bei kito žmogaus paskatinimu padaryti tą patį“, – rašoma Ekalba.lt.

Kaip teigia dr. Julius Neverauskas, asertyvumas padeda išvengti dviejų kraštutinumų – agresyvaus elgesio, kai reikalaujama priimti mūsų nuomonę, neatsižvelgiant į kitų interesus, ir pasiduodančio, pasyvaus elgesio, kai beatodairiškai paklūstama kitų žmonių sprendimams, vengiant konfliktų, atsisakant situacijos kontrolės.

Neretai susiduriama ir su pasyviai agresyviu elgesiu, kai nuoskaudos kaupiamos tol, kol pasireiškia nebyli agresija: atsisakant pildyti prašymus, neveiklumu ar sabotažu.

Sveikam suaugusiajam būdingas vidurio kelias, įdarbinantis sveiką agresijos dozę. Asertyvus elgesys paremtas partneriškais, lygiaverčiais santykiais, kur kiekvienas yra atsakingas už save ir prisiima atsakomybę už savo elgesį.

Štai keletas konkrečių asertyvaus elgesio principų:

Prisiimti atsakomybę už savo elgesį, niekam nepermetant atsakomybės už savo asmeninę reakciją į aplinkinius. Toks elgesys atmeta galimybę kaltinti kitus dėl asmeninių nesėkmių.

Pasitikėjimas savimi ir pagarbos kitiems išlaikymas, net jeigu kiti elgiasi netinkamai.

Sąžiningumas, atvirumas santykiuose. Jeigu nesutinkate su oponento nuomone ar jis kuo nors jus įžeidė, jūs turite teisę jam apie tai tiesiai pasakyti, išsakyti savo emociją ir atitinkamai pasielgti, tarkim, baigti pokalbį ir tiesiog išsiskirti, tačiau toks elgesys santykių nenutraukia.

Sugebėti dėmesingai klausyti ir suprasti pašnekovą. Iškreipti pašnekovo mintis ir faktus, nutraukti jį sakinio vidury, deklaruoti savo požiūrį kaip vienintelį teisingą – toks elgesys trukdo veiksmingai bendradarbiauti.

Demonstruoti pasitikėjimą savimi ir pozityvumą. Kai trūksta pagarbos sau ir pasitikėjimo, siekiama kontroliuoti situaciją iš pasyvumo arba agresijos pozicijų.

Tad asertyvi asmenybė turi teisę reikšti jausmus bei nuomonę ir ją keisti! Gali klysti, nesuprasti, prašyti, ko nori. Tačiau pasitikinti savimi, asertyvi asmenybė taip pat puikiai suvokia, kad ir kitos asmenybės turi tokias pat teises, tad gerbia kitų žmonių pasirinkimą ir leidžia sau būti savimi.

„Mokėjimas bendrauti taip, kad kiekviena iš komunikuojančių pusių jaustųsi laimėtoja, yra menas, kurio verta išmokti“, – sako bendravimo specialistai. Ar jums tai neprimena sinodo susitikimuose girdėtų patarimų? Leistis, kad kiekvienas šalia esantysis mane pamokytų, išsamiau atskleistų gyvenimo sudėtingumą, praplėstų patirtį. Mokėdami geriau klausytis vienas kito, išlavinsime savo klausą išgirsti Šventosios Dvasios balsą – taip pat ir savyje.