Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Krizė – dovana santuokai?

Unsplash.com nuotrauka

Psichologai teigia, kad krizė šeimoje – visiškai normalus reiškinys, kaip ir bet kokia asmeninė krizė. Juk krizė – tai gyvenimas. Problemų kyla tada, kai žmonės ima vaizduotis, kad santuoka savaime garantuoja kažkokį statistinį gyvenimą, statistinę laimę ir santykius.

Taip manyti… klaidinga. Deja, bet mūsų visuomenės pasąmonėje vis dar giliai įsišaknijusi nuostata, atėjusi iš pasakų ar romantinių filmų: „jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“. Gyvenimas šeimoje toli gražu nėra vien idiliškas paveikslėlis. Mes pažinome vienas kitą, pamilome, ir štai esame kartu. Ir tas „esame“, rodosi, truks amžinai. Turime atsižvelgti ir į tai, kad žmonių gyvenimo trukmė ilgėja, taigi, laikas, kurį praleidžiame santuokoje, taip pat. Tad visiškai natūralu, kad neišvengsime tam tikrų sunkumų, išbandymų, pokyčių, net ir krizių.

Kaip suprasti, kad santuoką ar santykius ištiko krizė? Krizė – tai toks santuokinio gyvenimo etapas, kada visa, kas iki šiol veikė, nustojo veikti. Tiesa yra ta, kad pirmoji santuokos krizė ištinka gana greit po to, kai sutuoktiniai pradeda gyventi kartu. Juk bendras gyvenimas itin skiriasi nuo malonių pasimatymų, ėjimo į kiną, pasivaikščiojimų ir pan. Dažniausiai, būtent susituokus, pasimatymų periodas baigiasi. Jūsų laukia tūkstantis darbų, daugybės smulkmenų susidėliojimas: kas tvarkysis, kas gamins, kas apsipirkinės, miegam prie atviro lango ar ne, kaip dažnai skambiname tėvams, kada susitinkame su draugais… Jauniems sutuoktiniams tenka susidėlioti daugybę skirtingų savo naujo bendro gyvenimo smulkmenų – tik taip ir suformuojamas santuokinio gyvenimo modelis.

Štai tokiose dėlionėse, paprastai, jau ir kyla klausimas – ar pyktis blogai? Tiesa yra ta, kad iš tiesų krizes lydi dažnesni pykčiai, ginčai, gali net prasidėti įžeidinėjimai, nutolimas vienas nuo kito ar net išvis nustojama kalbėtis. Nėra vieningo atsakymo, ar dažnai ginčytis santuokoje yra gerai ar blogai. Tačiau tiesa ta, kad kažkokiu būdu turime išsiaiškinti ir nustatyti ribas, kelti klausimus, o ne kaupti nuoskaudas. Labai svarbus momentas, kad susipykus ar ginčijantis neturėtume likti trimečių vaikų ginčo lygmenyje, kai smėlio dėžėje nepasidaliję žaislais, mėtom vienas kitam į akis smėlį. Labai svarbu, iki ko tie ginčai ir pykčiai mus atveda. Ir ar mes sugebame susitvarkyti su savo emocijomis, ar esame subrendusios asmenybės.

Jei jau atsidūrėte krizėje, kai matote, kad anksčiau santykiai ėjosi, o štai dabar – nebe, yra labai svarbi, pati pirmoji taisyklė: krizę reikia priimti. Ne stengtis ją išgyventi, o priimti, nes išgyventi daug kam dar asocijuojasi su „pergyventi“, „pralaukti“, paslėpti problemas, „sušluojant jas po kilimu“.

Svarbiausia – nenustokite kalbėtis vienas su kitu ir ieškoti sprendimo, tarkitės. Neišspręsti nutylėjimai, sunkumai, nepasakyti žodžiai kaupiasi ir tampa vis sunkiau rasti sprendimą.

Taip pat svarbu suprasti, kad šeimyniniame gyvenime būna tam tikrų etapų, kai krizės, na, ar bent jau sunkumai, neišvengiami. Jau kalbėjome apie vieną jų – bendro gyvenimo pradžią, kada reikia stipriai apgludinti vienas kito kampus. Kita krizės „galimybė“ – kūdikio gimimas. Santuokos problemas tiriantys psichologai teigia, kad būtent tai yra sudėtingiausias šeimos gyvenimo etapas, kurį pergyvenus jau nebegali būti nieko sunkaus. Tačiau jei iki to laiko dar nėra išspręsta pirmoji krizė, tai kūdikio gimimas santykius gali tik pabloginti. Galbūt ir jums teko pastebėti, kad šiais laikais ypač daug šeimų išsiskiria besilaukdamos kūdikio ar vos jam gimus. Tėvams tiesiog nebelieka laiko, kad galėtų tartis, formuoti savo santuokinį „aš“, pereiti nuo „gyvenimo dviese“ iki „trise“, tai yra tapti ne tik sutuoktiniais, draugais, meilužiais, bet ir tėvais.

Unsplash.com nuotrauka

Nepamirškime, kad ir kiekvienas mes, kaip žmogus, patiriame tam tikras krizes – kad ir amžiaus tarpsnio krizę. Asmeninė vyro ar žmonos krizė veikia sutuoktinių santykį. Tarkim, moteris gali prarasti pasitikėjimą dėl to, kokį vaidmenį ji užima šeimoje. Vidutinio amžiaus krizė stipriai paveikia žmonių savivertę – sulėtėja arba sumažėja profesinė veikla, sutuoktiniai priversti vis daugiau laiko praleisti tik dviese ir pan. Bendro gyvenimo mozaikos fragmentai vėl kinta ir turime juos perdėlioti iš naujo.

Tačiau jei grįžtume prie anksčiau paminėto pirmojo, svarbiausio, išeities taško – priimti krizę, svarbu pasakyti, kad tai nėra taip paprasta. Psichoterapeutai pastebi, kad sutuoktiniams vis dar labai sunku kalbėtis apie krizes, apie sunkumus šeimos gyvenime ir santuokoje, kuriems reikalingas sprendimas. Juk taip esame įpratę vienas su kitu kalbėtis tik apie kasdienius reikalus, tačiau ne apie tai, kas mus žeidžia, ne apie tai, su kuo nesusitvarkome. Ir kai šeimos kreipiasi pagalbos į psichologus ar psichoterapeutus, svarbiausia – ne tai, ką jie išgirs iš specialisto, o pats faktas, kad pradės kalbėtis apie sunkumus…

Kodėl mylimieji nustoja kalbėtis? Priežasčių, matyt, daugybė, bet labai svarbu nepamiršti, kad santuoka – užduotis, kurią sprendžiame, vykdome kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną pasirenkame tą žmogų ir esame pasirengę su juo būti ne teoriškai, o praktiškai. Ir tai reikalauja pastangų, laiko. Labai svarbu nepamiršti skirti laiko ne tik namų tvarkymui, vaikams, kasdieniams įsipareigojimams, bet ir savo sutuoktiniui. Paklauskite savęs, kada paskutinį kartą kažkur buvote dviese? Labai tikėtina, kad atsakymas bus… ilga tyla… Labai sunku kalbėti apie gerus tarpusavio santykius, kai jų nepuoselėjame. Žinoma, šiuolaikinė 40–50-mečių karta gali teisintis sakydami: mes neturėjome tokio pavyzdžio šeimoje, mūsų tėvai, seneliai taip nebendravo… Todėl labai daug šeimų ir šiandien vis dar nesikalba apie savo jausmus ar poreikius, o tik apie mokyklą, orą ir netvarką kambaryje. Nėra lengva kalbėtis apie tai, ką jauti, išgyveni, todėl dažnai tiesiog užmerkiame akis, numojame ranka į eilinį barnį, užuot susėdę ir kartu apsvarstę sudėtingus klausimus. Tokiomis akimirkomis labai verta pasistengti prisiminti, kaip jūs kalbėjotės iki santuokos, kai dar tik susitikinėjote… Paprastai žmonės pradeda šypsotis tai prisiminę ir labai dažnai atsakymas būna – mes kalbėjomės labai daug.

Dar vienas keblumas, kalbant apie krizes šeimoje, tas, kad vienas sutuoktinis paprastai yra linkęs kaltinti kitą – neva, tai tu pasikeitei, tu negirdi, tu kažko nepadarai… Beje, psichologai teigia, kad iš sutuoktinio reikalauti absoliutaus palaikymo ir priėmimo net nėra įmanoma – to galime tikėtis nebent iš savo tėvų, bet ne iš sutuoktinio. Taigi, jei bėdos suvertimas kitam yra atskaitos taškas pokalbiui, nėra ko stebėtis, kad kita pusė nenori pradėti kalbėtis… Pokalbį apie sunkumus geriausia būtų pradėti nuo savo jausmų išsakymo: „Man neramu…“, „Aš jaučiuosi…“ ir pan. Ir suprasti, kad santykiuose labai retai kada būna kaltas vienas. Tiesa, žodis „kaltė“, kalbant apie santykius, nėra pats tinkamiausias. Daug teisingiau būtų į tai žiūrėti ne kaip į kaltę, o kaip į atsakomybę. Net kai kalbame apie neištikimybę. Neištikimybė – taip pat yra atsakomybė. Jūs turite pasirinkimą ir priimate sprendimą. Jūs neprivalote būti neištikimi, o jūsų sutuoktinis neprivalo to nepastebėti.

Psichoterapeutai sako, jog dažniausias klausimas, kurį išgirsta iš sutuoktinių – ar kiekvieną santuoką galima išgelbėti? Atsakymas paprastas: jei yra noras likti kartu, jei vis dar gyva meilė, draugystė, jei laiku kreipiamasi pagalbos, tada, matyt, kiekvieną. Todėl labai svarbu sau atsakyti į klausimą – ar mes pasirengę keisti ir keistis, nes tai, kas ir kaip veikė iki šiol, dabar nebeveikia. Vadinasi, reikalingas pokytis. To nesuvokę, neįsisąmoninę, žmonės dažniausiai tiesiog nusprendžia skirtis. Mes net nesusimąstome apie labai svarbų pokytį, kuris įvykęs visuomenėje ir labai stipriai persidavęs santykių kultūrai. Juk anksčiau įplyšusias pėdkelnes, pasidėvėjusius batus ar sugedusį dulkių siurblį mes taisydavome. O dabar mums paprasčiau nusipirkti naują. Ir labai daug žmonių „susidėvėjusius“ santykius yra linkę pakeisti į naujus. Tačiau taip galvoti klaidinga, nes nauji santykiai – naujos ir krizės. Šiandieninė statistika negailestinga – dažniausiai žmonės skiriasi po trejų santuokos metų. Akivaizdu, kad tai labai stipriai susiję su tuo, ką anksčiau sakėme apie sugedusius daiktus – šiandien gyvename pasaulyje, kur seni daiktai yra išmetami ir perkami nauji. Jauni žmonės labai dažnai tiesiog neįveikia jau pirmosios krizės, negeba įsimylėjimo atskirti nuo meilės… Juk įsimylėjimas praeina. Tada sakoma: „Aš jos / jo nebemyliu.“ O mylėjai? Tikrai? Meilė – fundamentas, pagrindas, o ne tik jausmas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Labai gaila, kad didžioji dauguma sutuoktinių taip ir neišdrįsta atverti savo žaizdų, jausmų, skaudulių, nes kiekviena išspręsta krizė sutvirtina santykius, įrodo, kad viskas vėl gali būti gerai ar net geriau nei buvo. Net ir tokia skaudi patirtis kaip neištikimybė. Pora, kuri pereis visus skaudžius etapus: kančią, kaltės jausmą, kaltinimus, neviltį, pyktį, gailestį ir galiausiai atleidimą – taps daug tvirtesnė, nei buvo.

Dar vienas svarbus momentas. Klausimas: ar tikintiems žmonėms lengviau susitvarkyti su krizėmis? Sunku atsakyti vienareikšmiškai, tačiau ir tikintiesiems svarbu nepamiršti, kad krizė yra gerai, tai – kelias į brandą, išgyvenus krizę santuoka tampa „turtingesnė“, žmonės artimesni, o meilė – stipresnė. Dvasinis sutuoktinių kelias, einamas kartu, taip pat yra labai svarbus. Katalikų Bažnyčia suteikia sutuoktiniams galimybę kartu augti tikėjime: kuriasi šeimų bendruomenės, vedamos rekolekcijos poroms, vyksta reguliarūs susitikimai. Labai padeda pasidalijimai, kai išgirstame, kad su krizėmis susiduria ir kiti sutuoktiniai.

Biblijoje sakoma: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Prisiminkite šią eilutę, tai labai svarbus pamokymas sutuoktiniams.

Na, ir pabaigai, trys trumpi patarimai, praversiantys kokybiškų santykių kūryboje:

1. 60/40 taisyklė. Stenkitės kitam atiduoti 60 proc., o tikėtis atgauti tik 40 proc. Kai tikimės, kad vienas kitam suteiksime ir gausime po lygiai, abu viliamės pirmi gauti savo puselę – dėmesio, laiko, rūpesčio ir pan. Tačiau jeigu kiekvienas yra pasirengęs kitam duoti daugiau, tai su laiku abu išmoks kažkuo vis pradžiuginti vienas kitą.

2. Prieš svarbų pokalbį pasakykite tris stebuklingus žodžius. Labai svarbu sudėtingą ir sunkų pokalbį pradėti nuo žodžių: „Aš tave myliu.“ Tai padės sumažinti impulsyvumą, o taip pat primins sutuoktiniui, kad nepaisant kylančių problemų, jums taip pat rūpi šeimos gerovė, taika ir ramybė.

3. Aiškiai įvardinkite, ką jaučiate ir ko norite. Labai svarbu atvirai kalbėtis apie pokytį. Vietoj abstrakčių užuominų, sakykite paprastai: „Aš jaučiuosi…, nes…“ arba „Manau, kad mums reikėtų apgalvoti tai ir tai.“ Aiškiai įvardiję, ko norite, palengvinsite tarpusavio supratimą ir kompromisų ieškojimą.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.