Krizių įveikimo specialistė: atleisdami tėvams už jų klaidas išgelbėsite save

Dažnas žmogus turi įvairių nuoskaudų iš vaikystės, pyksta ant savo tėvų dėl jų klaidų – per didelio valdingumo ar per mažai rodomos meilės, ar dėl tokių traumuojančių patirčių kaip alkoholizmas, fizinis, emocinis smurtas. Kodėl visgi būtina sugebėti atleisti savo tėvams, paaiškina Krizių įveikimo centro psichologinės pagalbos specialistė SIMONA SABALIAUSKAITĖ.

Pyktis trukdo gyventi

„Atleisti tėvams reikia visų pirma dėl savęs, kad galėtume kurti visavertį gyvenimą. Neįveiktas pyktis tėvams niekur nepradingsta ir žmogų ima naikinti iš vidaus. Psichologams kartais tenka dirbti su tokiais klientais, kurie, vaikystėje neturėję artimo ryšio su tėvais, seneliais ar globėjais, užaugę patiria didelių sunkumų norėdami užmegzti, puoselėti ryšius su žmonėmis, nuolat gyvena nesijausdami saugūs“, – sako Krizių įveikimo centro atstovė.

Anot jos, kai kuriems žmonėms dėl to gali būti sunku pasirūpinti savo poreikiais, jie gali jaustis bejėgiai, vieniši, nemokėdami kurti santykių negebės paprašyti kitų pagalbos, ilgainiui jiems gali išsivystyti ir depresija, priklausomybės. O kitų žmonių ar psichologo siūlomą pagalbą gali priimti kaip puolimą ar atstūmimą, nes nėra pratę, kad kas nors jiems norėtų padėti. Visgi, pasak S. Sabaliauskaitės, per psichologines konsultacijas po truputį mezgamas ryšys, žmonės ima pasitikėti psichologu ir tikėti, kad yra vilties susikurti kitokį gyvenimą.

„Kartais per pirmą konsultaciją psichologas iš kliento gali sulaukti vos kelių žodžių – taip sunku šiam kalbėti. Bet palaipsniui žmonės ima atsiverti. Tikrai džiugu matyti, kai po konsultacijų jie ima kabintis į gyvenimą – ieškotis darbo, atkurti ryšius su giminaičiais, prašyti pagalbos, kurti svajones“, – sako S. Sabaliauskaitė.

Atleidimo kelias – netrumpas

Kodėl visgi yra sunku atleisti tėvams? Krizių įveikimo centro savanorė paaiškina, kad žmonės, kurie turi vaikystės traumų, negali atsikratyti pykčio tėvams, nes yra įsitikinę, jog tėvus reikia mylėti ir gerbti. „Net jei tie tėvai nėra verti nei meilės, nei pagarbos. Žmonės mano, kad privalo mylėti savo tėvus, nors iš tikrųjų negali. Ši priešprieša trukdo įveikti pyktį ir judėti pirmyn“, – sako S. Sabaliauskaitė.

Pasak jos, tam, kad žmogus iš tiesų atleistų, paprastai reikia nemažai laiko ir pastangų. „Žmonės gali turėti skirtingų traumų – kuo trauma didesnė, tuo ilgiau gali trukti ją įveikti. Dar, žinoma, tai priklauso nuo asmenybės, charakterio, sąmoningumo, kiek stiprybės žmogus turi. Tačiau apibendrintai sakoma, kad vieni metai gyvenimo – vienas mėnesis terapijos“, – teigia specialistė.

Tai, ar žmogus sugebėjo atleisti tėvams, išduoda gebėjimas nesusierzinti bendraujant su tėvais. „Žmogus pajunta, kad jo nebejaudina tėvo ar motinos pikti komentarai, pamokymai, jis gali pasakyti: „Man gaila, kad tavo gyvenime buvo problemų, kad taip šneki, bet aš esu laimingas.“ Iki šio rezultato gali būti ilgas kelias, bet juo tikrai verta eiti“, – pažymi Krizių įveikimo centro budinti savanorė.

Nuo ko pradėti?

Pirmas žingsnis, pasak S. Sabaliauskaitės, legalizuoti – įvardyti tai, kad žmogus turi teisę pykti ant tėvų. „Jei savarankiškai sunku, galima drauge su psichologu. Terapijos metu su žmonėmis kalbamasi apie tai, kodėl jie pyksta ant savo tėvų, kaip šie yra juos nuskriaudę vaikystėje. Kalbamasi, kad atleisti reikia, nors tai labai sunku padaryti, tačiau būtina tam, jog žmogus pradėtų gyventi kitaip“, – teigia ji.

Anot jos, nuosekli terapija psichologo kabinete yra labai veiksminga, tačiau kai ką savarankiškai galima pabandyti pritaikyti ir kasdieniame gyvenime. „Pavyzdžiui, tokį pratimą – kai šneki su mama, tėčiu ar su kuo nors kitu ir pajunti erzulį, pyktį, mintyse galima sakyti: „Aš atsiprašau ir sau atleidžiu.“ Šis sakinys apie tai, kad turėdami nuoskaudų dažnai nepagalvojame, jog galbūt ir patys vaikystėje pridarydavome išdaigų. Reikia pripažinti, kad „aš irgi netobulas, kad gyvenime taip pat kažką ne taip padariau ir už tai irgi turiu atsiprašyti“. To nebūtina tėvams sakyti balsu, nes gali būti per sunku ir skaudu, be to, tėvai gali nesuprasti. Svarbu tai daryti mintyse“, – paaiškina S. Sabaliauskaitė.

Kitas žingsnis, pasak jos, pabandyti įskaudinusį asmenį nuasmeninti ir pasižiūrėti į jį kaip į atsitiktinį žmogų. „Galbūt mama labai anksti pagimdė, neturėjo nei jaunystės, nei galėjo mokslus pabaigti, nei šeimyninis gyvenimas susitvarkė – ji patyrė savo gyvenimo katastrofą. Pažiūrėkite į tai, kad žmogus irgi ne džiaugsme gyveno, pagalvokite, iš kokios aplinkos jis atėjo, kaip jo tėvai augo ir jį kaip augino. Pamatykite tą žmogų. Pati psichologinė terapija yra apie tai, kad pamatytume žmogų. Nes už depresijos, priklausomybių ir kitų bėdų slypi priežastys. Nuasmeninus žmogų lengviau suprasti, ką jis išgyveno ir kodėl taip elgėsi, kad tie, kurie kentėjo dėl jo, tiesiog atsidūrė jo kelyje, jiems nebuvo skirta būti įskaudintiems“, – sako Krizių įveikimo centro specialistė.

Taigi, anot jos, tėvus reikia pamatyti kaip žmones, kurie irgi turi pomėgių, daro klaidų, jiems taip pat kas nors patinka ar nepatinka, ir taip galima juos priimti. O priėmus žmogų kaip tiesiog žmogų, lengviau jam ir atleisti.

Krizių įveikimo centro savanoriai psichologai teikia psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms. Psichologinių krizių įveikimo specialistai žmones konsultuoja gyvai Vilniuje arba nuotoliniu būdu (per „Messenger“, „Skype“) šešias dienas per savaitę budėjimo valandomis. Pirma konsultacija yra nemokama, kitos septynios – už socialinę kainą, registruotis nereikia. Daugiau informacijos galima rasti www.krizesiveikimas.lt.

Parengta pagal Krizių įveikimo centro informaciją.

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!