Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 07

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Krymo totorių žurnalistas A. Muždabajevas: Ukrainoje jau visi pamatė, kad tokia rusų žiniasklaida nebegalima pasitikėti

Krymo totorių žurnalistas, buvęs „Echo Moskvy“ bendradarbis Aideras Muždabajevas. Mkip.gov.ua nuotrauka

Prieš kelias dienas Latvijos nacionalinė elektroninės žiniasklaidos taryba nusprendė sustabdyti iš Rusijos pasitraukusio TV kanalo „Dožd“ licenciją, tokį sprendimą motyvuodama „grėsme nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai“.

Šis Rusijos TV kanalas, kovo mėnesį sustabdęs transliacijas Rusijoje ir atnaujinęs jas birželį Latvijoje (gavęs Latvijos nacionalinės elektroninės žiniasklaidos tarybos leidimą), spėjo įsivelti į ne vieną skandalą. Vienos transliacijos metu aneksuotas Krymas žemėlapyje buvo vaizduojamas Rusijos valstybės sudėtyje, o rusų karinės pajėgos Ukrainoje vadintos „mūsų armija“.

Gruodžio 2 d. „Dožd“ vėl pateko į skandalą, vienos televizijos laidos metu vedėjui pakvietus rusus teikti pagalbą mobilizuotiems Rusijos kariams.

Šio įvykio išvakarėse Vilniuje vyko 3-ioji Rusijos opozicijos antikarinė konferencija, kurioje emocingai pasisakė garsus Krymo totorių žurnalistas AIDERAS MUŽDABAJEVAS, buvęs Rusijos radijo stoties „Echo Moskvy“ bendradarbis. Kalbėdamas apie rusiškojo reicho formavimąsi, jis kvietė prisiimti kaltę pirmiausia patiems Rusijos piliečiams, ypač opozicijos atstovams ir žurnalistams.

„Pradėsiu nuo savęs. Aš tą reichą kūriau asmeniškai, ir jau daugybę kartų įvairių žmonių prašiau atleidimo, netgi čečėnų – už tai, kad Putinui atleidome už antrąjį Čečėnijos karą. O dabartinis karas yra jo tęsinys“, – pastebėjo A. Muždabajevas. Linkusieji teisinti Rusijos visuomenę, visas kaltes dėl sukelto karo Ukrainoje suverčiant tik Putinui ir jo artimiausiai aplinkai, turėtų prisiminti abu Čečėnijos karus, 2008-ųjų Rusijos agresiją prieš Gruziją ir galiausiai Krymo okupaciją 2014-aisiais. Gerieji rusai virškino šias spec. operacijas vieną po kitos, o gavę Krymą netgi kėlė ovacijas.

Pateikiame šio žurnalisto sutrumpintą pranešimą „Rusiškasis reichas bus sugriautas. Kaip jį kūrė ir kokia bus jo pabaiga“, kuris buvo perskaitytas 2022 m. lapkričio 30–gruodžio 1 d. Vilniuje vykusioje 3-iojoje Rusijos opozicijos antikarinėje konferencijoje.

„Noriu pasidalinti savo įžvalgomis apie tai, kaip formavosi rusiškasis reichas, kurio apraiškas pastebėjau 2014-aisiais. Tuomet dar nedaugelis tai suprato, nors dabar, po vasario 24-osios, net Andrejus Vadimovičius Makarevičius Rusiją vadina reichu. Vadinasi, užtvanka jau nebeatlaikė…

Pabandysiu bendrais bruožais chronologiškai nusakyti tai, kas vyko mūsų akyse. Kodėl vadinu Rusiją rusiškuoju reichu? Tai ne mano išsigalvojimas, panagrinėsiu šiuos du žodžius terminologiškai. Rusijoje nėra klasikinės diktatūros, joje nėra masinės prievartos. Šalis iki šiol atvira, autobuso bilietas į Kazachstaną kainuoja 5000 rublių, atsisakymas priimti šaukimą į karinį komisariatą – 500 rublių, visi kanalai dirba, taip pat ir ukrainietiški, ir per 90 procentų einančiųjų žudyti ukrainiečius tai daro absoliučiai laisva valia“, – kalbėjo A. Muždabajevas.

Jis tęsė: „Vadas nebuvo diktatorius. Jis masiškai nežudė kaip Stalinas. Jau seniai Rusijos visuomenė jį nešė ant rankų, kol galų gale atnešė. Ir dabar jis sako: „Visus jūsų lūkesčius patenkinau, Krymas mūsų, viskas puiku, dabar eikite kariauti.“

O kodėl „rusiškasis“? Tai net ne etninis žodis, jis matematiškai apskaičiuotas. Kai 1987 m. atėjau paso, man pasakė, kad Krymo totorių tautybė planetoje neegzistuoja. Buvau atsinešęs Rusijos mokslų akademijos, tuomet dar sovietinės, išleistą enciklopediją, kurioje apie mus buvo parašyta. Bet man vis tiek pasakė, kad manęs nėra: „Ko jūs kankinatės? Juk parašyta, kad mama rusė… Rašykite, jog esate rusas…“ Ir taip vyko 70 metų: visi pusiau rusai buvo laikomi „rusais“. Suskaičiavus visus tokius „rusus“, galiausiai pasirodė, kad rusu save galėjo laikyti ir žmogus, turintis tiek pat rusiškojo kraujo, kiek ir imperatorius Nikolajus II.“

Kodėl tas reichas rusiškas? – kėlė klausimą A. Muždabajevas: „Todėl, kad jis kovoja ne už buriatiškąjį pasaulį, ne dėl Adygėjos ar Kalmukijos. Tai inkliuzyvinis fašizmas, tuo jis ir skiriasi nuo hitleriškojo fašizmo. Gali būti, kas nori – armėnas, čečėnas, žydas, buriatas, totorius; jei sakai, kad esi už didžiąją Rusiją, viskas gerai, esi rusiškojo pasaulio dalis. Aišku, egzistuoja laipteliai, Kadyrovo smogikai yra kiek aukščiau už buriatus, vis dėlto turime reikalą su Rusijos piliečių, žvelgiančių į kitų gyvenimus kaip į antrarūšius, pranašumu.

Dar 2003 m., prasidėjus dujų karams, ukrainiečių sušaldymo idėja sklandė netgi vaikų darželiuose. Tėvai sakė: „Sušaldysime ukrainiečius!“ Dabar skiriasi metodai, idėja liko ta pati: pavergti, pažeminti, priversti nebūti savimi. Nebūsiu Timothy Snyderis, nekalbėsiu apie fašizmą, jau ir taip visi viską suprato, netgi ir Olafas Scholzas.

Taigi kas kūrė tą reichą? Nekalbėsiu apie Putiną, jo kaltė aiški, jis – karo nusikaltėlis. Nekalbėsiu apie jo aplinką, jie žino, kas jų laukia. Aš norėčiau kalbėti apie tuos žmones, kurie, veikdami savo ar ne savo valia, padėjo kurti šį reichą, net ir nebūdami Putino šalininkais. Noriu pakalbėti apie mus.“

Žurnalistas Aideras Muždabajevas 3-iojoje Rusijos opozicijos antikarinėje konferencijoje. Videokadras

„Pradėsiu nuo savęs, – svarstė A. Muždabajevas. – Aš tą reichą kūriau asmeniškai, ir jau daugybę kartų įvairių žmonių prašiau atleidimo, netgi čečėnų – už tai, kad Putinui atleidome už antrąjį Čečėnijos karą. O dabartinis karas yra jo tęsinys. Visuomet pasisakiau už Ičkerijos nepriklausomybę, pažinojau Džocharą Dudajevą, pažįstu Achmedą Zakajevą, kone visą laiką dabar praleidžiantį Kyjive.

Aš netikėjau, kad tuos teroro aktus (1999 m. rudenį buvo susprogdinti keli gyvenamieji daugiabučiai Rusijoje – red. past.) atliko čečėnai, kurie buvo pavadinti „absoliučiu blogiu“. Pirmojo Čečėnijos karo metu visi palaikė čečėnus – iki Putino „spec. operacijos“ pradžios, kai prasidėjo čečėnų tautos nužmoginimas. „Piktas čečėnas šliaužia į krantą…“ – rusiškojo fašizmo klasiką žinome.

Save kaltinu tuo, kad patikėjau, jog kažkas negero vyksta tarp pačių čečėnų, lyg ir kažkoks pilietinis karas, ir kad man nėra ko ten labai smarkiai kištis. Nieko nepadariau dėl to, kad tas karas baigtųsi – gal nieko ir nebūčiau nuveikęs, bet tai ne pasiteisinimas. Tad kiekvienas Rusijos pilietis, tuo metu gyvenęs Rusijoje (net jei negyvenęs tuomet joje, bet tylėjęs), privalo atsiprašyti čečėnų.“

Putinas tuomet netgi atsitraukė, leido išsirėkti visiems „rasės grynumo“ šalininkams. Netrukus tuose lageriuose sėdėjo jau Navalno šalininkai, o ir pats Navalnas netoli nuėjo. Ratas užsidarė.

2008 m. įvykęs nemotyvuotas ir neišprovokuotas Gruzijos užpuolimas, pasak A. Muždabajevo, tapo antruoju reicho statybų etapu: „Didelė žurnalistų dalis, kiek pašlifuota per Čečėnijos karą, tuomet viską paskelbė kaip Saakašvilio klaidą: „Nereikėjo provokuoti… Ko jis puolė Rusiją – gal išėjo iš galvos?“ Ir tą versiją tuomet priėmėme – kas noriai, kas nelabai, o kai kas gavo apdovanojimų.

Man paskambino gydytojas kardiologas Budziašvilis ir verkdamas dėkojo už tai, kad buvau vienintelis, pavadinęs tą karą fašizmu. O tuomet iš visų gerklių – net ir opozicijos – sklido raginimai varyti gruzinus iš mokyklų, darboviečių, deportuoti juos… Tai tvokstelėjo reicho kvapu, prisiminiau, kad būtent taip Vokietijoje kažkada prasidėjo priešų paieškos.

Ir čia įžengia Navalnas su savo auditorija. Nesinori net kartoti tų pasisakymų apie gruzinus, lyginimų su žiurkėmis, kuriuos džiaugsmingai palaikė žmonės, pasižymėję liberaliu mąstymu. Aš susipykau su daugybe žmonių, kurie man aiškino, kad nieko nesuprantu, nes gruzinai išsikraustė iš proto. Karas Gruzijoje buvo ir mano asmeninė kaltė, nes neparašiau ir dešimtosios dalies to, ką privalėjau. Beje, niekas manęs už tai nebūtų nubaudęs. Nėra kuo pateisinti bailumo, dėl kurio vėliau gėda žvelgti į akis savo vaikams.

O reicho bacila augo ir dauginosi mūsų akyse. Nepamenu, kuriais metais – 2012-aisiais ar 2013-aisiais – vyko Maskvos mero rinkimai. Visų kandidatų kalbos – tarp jų ir Navalno – pasižymėjo fašistine retorika. Visi pritarė „juodųjų“ deportacijoms, filtracijoms. Bijojo „kadyrovcų“, o nekentė tadžikų, nes tie buvo silpni, niekam nereikalingi. O kodėl juos spardė? Kad augintų savo populiarumą. Putinas tuomet netgi atsitraukė, leido išsirėkti visiems „rasės grynumo“ šalininkams. Netrukus tuose lageriuose sėdėjo jau Navalno šalininkai, o ir pats Navalnas netoli nuėjo. Ratas užsidarė.“

Simferopolis, Krymas, 2022 m. kovo 10 d. EPA-EFE nuotrauka

Tada, kalbėjo A. Muždabajevas, prasidėjo visų aplinkinių nužmoginimo etapas: „Dvi savaites didžiausi priešai buvo bulgarai, vėliau peršoko prie turkų – peršokinėjo gal tris kartus. Na, ir Ukraina… Nesibaigianti retorika, kvailiausių mitų kūrimas. Kai prasidėjo Maidanas, visi jį palaikė, niekas nemylėjo Putino. Bet, kurantams išmušus vidurnaktį, jie virto moliūgais kaip tik tą pačią dieną, kai Putinas jiems padovanojo Krymą.

Niekada nepamiršiu to momento redakcijoje, kai visi mano kolegos, susirinkę valgomajame, atsistoję iš visų jėgų plojo Putinui. Aš tada jiems pasakiau: „Vaikinai, jums visiems ir šitai šaliai p…“ Ir 2014-aisiais apie tai atvirai rašiau. Kone metus prie manęs niekas neprisėsdavo, valgomajame gerdavau kavą vienas. Mane toje redakcijoje laikė galimybė publikuoti tokią medžiagą, kokią norėjau, o vyr. redaktorius, kuris dabar grasina mane nužudyti, mano buvimą kentė lyg ir tikėdamasis ką nors išsiderėti iš Kremliaus.

Redakciją palikau po Boriso Nemcovo nužudymo. Borisą nužudė, nes 2014-aisiais Kyjive Putiną jis pavadino žodžiu, kokiu „pachano“ pagal mafijos taisykles negalima vadinti, nes toks žodis gali vėliau prie jo prilipti. Nemcovas buvo nužudytas asmeniniu Putino įsakymu. Ir tuomet prasidėjo antikariniai mitingai su ukrainietiškomis vėliavomis, Boriso atvaizdais, šūkiais „Už jūsų ir mūsų laisvę!“

Tačiau įvyko lūžis – visi suprato signalą, kad pasigailėjimo nebus. Pas mane atėjo Olga Šorina ir Ilja Jašinas (Rusijos opozicijos aktyvistai – red. pastaba), prašydami parašyti apie karą prieš Nemcovą. Atsakiau, kad būtinai parašysiu apie Krymo okupaciją. Jie lengviau atsikvėpė, nes daugelis tą daryti atsisakė. Aišku, tokiu būdu pasirašiau sau nuosprendį išvykti.“

Vėliau, pasak A. Muždabajevo, prasidėjo išdavystės, į gatves niekas nebeišeidavo. Tai buvo lyg ir kažkoks pasmerktųjų, kurie jau suvokė, kur viskas krypsta, konsensusas – reikia kažkaip išgyventi, savo reikalus tvarkyti.

„O dabar apie hibridinę žiniasklaidą – „Echo Moskvy“, „Dožd“, o vėliau ir „Medūzą“. Taigi vienintelis rusas yra toks vergas, kuris po visą pasaulį tampo savo grandines, žvangina jomis, keldamas triukšmą, iš visų jėgų stengdamasis atkreipti nedėkingos publikos dėmesį į save. Kai dar darbavausi „Echo Moskvy“ ir rašiau apie Krymo okupaciją, mums iš Kremliaus nuleido blogerį, kuris rašė visokias fašistines nesąmones apie Krymo totorius ir Ukrainą. Iškart supratau, kad Venediktovas (Aleksejus Venediktovas – rusų žurnalistas, radijo stoties „Echo Moskvy“ vadovas ir laidų vedėjas – red. pastaba) imitavo žaidimą.

Kanalas „Dožd“ yra visiškai politizuotas Kremliaus kanalas, dėl savo populiarumo galėjęs Ukrainoje turėti 40 milijonų žiūrovų auditoriją, Tačiau „Dožd“ pasirinko 150 000 prenumeratorių Rusijoje, ir tai atskleidžia, kad čia yra ne verslas, o ideologija. 8 šio kanalo pranešimai yra parengti BBC dvasia, o 2 – „Ria Novosti“.

Reichas tęsiasi. Jis žvangina grandinėmis, užrašais apie užsienio agentus, bet vis daugiau žmonių visame pasaulyje jau nusigręžia nuo jo, rinkdamiesi padėti Ukrainai.

Sevgil Musajeva, leidinio „Ukrainskaja pravda“ vyr. redaktorė, JAV premijų laureatė, neseniai susitikusi Rygoje su Galina Timčenko, „Medūzos“ vyr. redaktore, iš pastarosios išgirdo: „Ko jūs norite? Mano bendradarbiai Rusijoje turi nekilnojamojo turto…“ A, pas jus turtas, na, o mes Bučoje jokio turto nebeturime… Ukrainoje jau visi pamatė, kad tokia žiniasklaida nebegalima pasitikėti“, – svarstė A. Muždabajevas.

Nugalėti reichą galima tik tiesa, teigė jis: „Tad vyko nuolatinė, sisteminė, nuosekli diskreditacijos kampanija su žmonėmis, kalbėjusiais tiesą apie tai, kad bus karas, Putinas jau treniravosi Sirijoje. Bet tiesiog vyko varžybos, kas kuo didesniu rusofobu apšauks mane, Babčenką ar dar ką nors. Ir tai tapo didžiule parama reichui.

Reichas tęsiasi. Jis žvangina grandinėmis, užrašais apie užsienio agentus, bet vis daugiau žmonių visame pasaulyje jau nusigręžia nuo jo, rinkdamiesi padėti Ukrainai. Pavyzdžiui, Turkijoje susikūrė palikusių Rusiją piliečių judėjimas, telkiantis paramą Ukrainos kareiviams, taip pat ir Krymo totorių batalionui.

Nereikia gražių žodžių, tiesiog kasdien reikia padėti Ukrainai. Pagalvojai – padėk. Ir taip kasdien.“

***

2022 m. lapkričio 30–gruodžio 1 dienomis Vilniuje vyko 3-ioji Rusijos opozicijos antikarinė konferencija, kurioje buvę rusų politikai, politologai, žurnalistai, pilietinės visuomenės atstovai, rašytojai, teisininkai, ekonomistai, sociologai drauge su Lietuvos politikais aptarė antikarines iniciatyvas Europoje, Vakarų vaidmenį Ukrainos kare, tarptautinio tribunolo būtinybę ir naujų sankcijų poreikį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien