Kryždirbys S. Kaminas: „Žemaitišką kryžių nuo kalno nuridenai, pastatei, ir jis stovi. O jūs pabandykit aukštaitišką nuridenti“

Žemaitis, galintis savomis rankomis medyje išdrožti istoriją ir tikėjimą – taip būtų galima apibūdinti savo krašte garsų kryždirbį Steponą.

„Anksčiau kaime viską turėjome mokėti pasidaryti patys, net žaisliukų. Nuo to laiko pamėgau liestis prie medžio. Užaugęs įstojau į medžio specialybę technikume. Nuo 2000 metų esu Tautodailininkų sąjungos narys“, – darbo ir draugystės su medžiu istoriją pradeda pasakoti tautodailininkas.

Vaikystėje jis drožinėdavo šachmatų figūrėles, Viešvėnuose pramoko daugiau drožybos paslapčių, įgijo dailininko vykdytojo specialybę, mokė vaikus pažinti medį, o šiandien kuria koplytstulpius, kryžius bei šventųjų skulptūras. Sėdėdamas dirbtuvėje ir darbą išgyvendamas kaip meditaciją, Steponas jaučiasi dėkingas savo mokytojams už šią gyvenimo dovaną.

Kai mokėtės drožimo amato, kas buvo jūsų mokytojai? Kas patraukė ir išlaikė susidomėjimą šiuo amatu?

Tai virto pomėgiu. Kaip alkoholikas nebegali be alkoholio, taip panašiai ir šiuo atveju. Atrodo, rankos paskausta, sprandą surakina, bet praeina pora dienų, ir vėl negali be šito. Technikume turėjau puikių dėstytojų. Dirbdavome taip, kad net prakaitas per nugarą tekėdavo. Visai kitaip nei dabar. Būna, atvažiuoja pas mus rengti diplominių darbų: moka suprojektuoti, bet padaryti – ne. O juk tai ir yra mūsų specialybės pagrindas. Iš tikrųjų išmanėme, kaip dirbti su medžiu. Pamenu, kad liepdavo ir iš metalo ką nors pačiam pasidaryti. Mano dėstytojai buvo plataus požiūrio. Man pasisekė – jie sugebėjo įdiegti meilę medžiui ir savo profesijai.

Kada atėjo laikas, kai supratote, kad drožyba yra ne tik amatas, bet ir kūryba?

Kūryba prasidėjo gaminant suvenyrus. Būdavo tokia mada visiems dovanoti dekoratyvines lėkštes. Bet labiau atsiskleidžiau pradėjęs dirbti technologijų mokytoju mokykloje. Reikėjo šio meno mokyti vaikus, ir netrukus pats pradėjau kitaip viską matyti. Tada pradėjau daryti skulptūras, įstojau į Tautodailininkų sąjungą. Anksčiau maniau, kad to nereikia, tačiau į parodą atsineštas paties padarytas darbas atsiduria šalia gerų meistrų kūrinių, o tai skatina pasistengti. Norisi pasiekti panašų rezultatą, todėl stengiesi ką nors sukurti dar geriau, dar tobuliau. Mąstymas, kad man to nereikia, buvo klaidingas, nes jeigu nedalyvauji, tai ir netobulėji. Nebūtina siekti laimėjimų, bet dalyvauti reikia, nes užsidaręs vienas netobulėsi.

Su kokiu medžiu labiausiai patinka dirbti?

Daugiausia dirbu su ąžuolu ir liepa. Tai du šventi medžiai. Iš liepos drožiu moterų šventųjų skulptūras, o iš ąžuolo – vyrų. Taip pat ir koplytstulpius, nes lauke statydinami darbai drožiami tik iš ąžuolo. Uždaroje patalpoje laikomus darbus galima gaminti ir iš liepos, bet tuos, kurie stovės lauke, reikia stengtis daryti taip, kad būtų patvaresni, ilgaamžiškesni. Koplytėlių niekada nedarau iš eglės ar kokio kito medžio. Visada iš ąžuolo, nesvarbu, kad vėliau darbai bus apdorojami ir nudažomi. Tačiau dažai nusilups, o ąžuolas stovės.

Užsiminėte apie skulptūrų dažymą. Ar pats mėgstate dažyti skulptūras? Kaip jas dažote?

Labai įvairiai. Jeigu koplytėlė stovės lauke, reikia dažyti akriliniais dažais, nes jie apsaugo nuo atmosferos poveikio, o jei viduje – uždedu toną tik ten, kur reikia, kad mediena persišviestų.

Ką jums pačiam geriausia, mieliausia kurti?

Mieliausia kurti skulptūras, nes nuo jų ir pradėjau savo kūrybinį darbą. Laisvalaikiu kurdavau savo malonumui. Šių darbų nepardavinėdavau, vieną kitą padovanodavau. Skulptūrą galima padaryti ir pastatyti, o dirbant koplytėlę reikia išmokti išdrožti ir šventąjį, ir istoriją, padaręs kryžių turi išdrožti kančią.

Skulptūra ir kryždirbystė yra glaudžiai susijusios. Nebūna taip, kad surentus kryžių visas darbas tuo ir pasibaigia.

Koks jausmas apima, kai kuriate kryžių arba koplytstulpį? Ar jaučiate, kad rankose laikote šventą darbą?

Taip, tai visai kitoks jausmas. Kartą klebonas manęs paklausė, ką drožinėju. Jis paskatino pabandyti išdrožti šventąjį. Ir aš pabandžiau. Kai pradedu drožti šventąjį, susipažįstu su juo, jo gyvenimu, sužinau jo istoriją ir kaip jis buvo nukankintas. Rankose laikant tokį darbą apima visai kitoks jausmas, nei paprastą darbelį dirbant. Buvau padaręs vieną darbą, ir jį užsakovė nuvežė pašventinti. Klebonas pamatęs pasakė: „Man jį tik apšlakstyti bereikia, jis jau nuo meistro rankos šventas.“

Jeigu nori, kad darbas būtų nuoširdus, turi susipažinti su vaizduojamojo istorija.

Kuo išskirtinis žemaitiškas kryžius?

Yra toks posakis – žemaitišką kryžių nuo kalno nuridenai, pastatei, ir jis stovi. O jūs pabandykit aukštaitišką nuridenti. Mūsų kryžiuose mažiau puošybos, ji santūresnė. Kryžius daromas, kad ilgai stovėtų. Aukštaitiški kryžiai labai gražūs, papuošti, ažūriniai, tarsi numegzti, bet praėjus keleriems metams pusė tų papuošimų nutrupa dėl oro sąlygų.

Žemaitiški kryžiai kukliai papuošti, ornamentika santūresnė, pritaikyta lauko sąlygoms. Galbūt joje atsispindi ir žemaičių žmonių būdas – esame santūrūs. Skiriasi ir mūsų puošyba, ir pati skulptūra. Žinoma, dabar žmonės keliauja, pasižiūri, pritaiko kažką savo darbams, arba užsakovai paprašo padaryti puošniau, todėl ir Žemaitijoje stovi vienas kitas puošnesnis kryžius. Bet tai jau išimtys.

Kokia yra kryžiaus, puošto ornamentais, simbolika? Ar tai iš praeities paimti simboliai, ar juose užkoduota kokia nors žinia?

Visa buities rakandų ir pastatų puošyba perėmė pagonybės laikų simboliką, taip ji persikėlė ir į kryžių bei koplytėlių ornamentiką. Viskas glaudžiai susiję. Čia yra ir žalčio simbolių, ir augalų motyvų. Juk iš pradžių krikščionybei tai labai nepatiko, simboliai drausti, juos buvo liepta naikinti. Bet tada įvyko atvirkštinis procesas – kai tik neleidžiama ko nors daryti, atsiranda noras daryti vis daugiau.

Ar yra kokios kryžių, koplytstulpių statymo tradicijos?

Tiksliai negaliu pasakyti, bet man atrodo, kad žmonės juos statė XVIII–XIX a. Statant kryžių visas kaimas padėdavo, jaunesnės moterys pindavo vainikus jam papuošti. Dabar daug paprasčiau – užsakovas pasiima iš meistro ir pašventina. Ne visi ir žino, kad reikia kryžių papuošti.

Kuo jūsų braižas yra kitoks?

Paties kryžiaus braižas truputį skiriasi. Mums, kryždirbiams arba skulptoriams, dalyvaujantiems parodose, nereikia aiškinti, kuris kieno darbas – tai matosi. Kiekvienas turi savo braižą, skiriasi darbai, pavaizdavimas, atlikimo technika. Nors paties kryžiaus pradžia visur vienoda – status kryžius, tačiau papuošimas jau individualus. Skiriasi ornamentas ir siužetas – viskas, nuo ko prasideda kūryba. Tik labai stabdo tai, kad kryžiaus dirbimas priklauso nuo užsakovo. Užsakymą reikia atlikti taip, kaip reikalauja užsakovas.

Ar kurdamas kryžių darote eskizą?

Daugiau dirbu iš natūros, kur reikia, pridedu, ką nors pakeičiu. Paeskizuoti reikia dėl ornamento. Atliekant stambų darbą reikia parodyti užsakovui ir suderinti. Tam reikalingas eskizas. Kartais eskizo neužtenka, tada darau maketą.

Jeigu nebenorėtum nieko sukurti, baigtųsi meistrystė. Turiu dar svajonę išdrožti kankinius. Ne tik pavaizduoti, bet sukurti sudėtingas kompozicijas, pasakojančias kankinimo istorijas, išdrožti kankintojus, jų emocijas.

Kokia yra jūsų diena, kai dirbate, ateinate į dirbtuves? Gal turite kokių įpročių?

Kiekvienas kaltas dirbtuvėje yra mano paties padarytas. Darant skulptūras kartais prireikia ilgesnių kaltų, tada nueinu į kalvę ir nusikalu. Taip per daug metų ir susikaupė savų įrankių. Savo dirbtuvėje užrištomis akimis galėčiau surasti reikiamą įrankį.

Paprastai nedrožiu velnių. Tik vieną kartą esu išdrožęs velniuką namų laiptų gale, bet manęs tai netraukia. Ir kaukių nemėgstu daryti. Su vaikais mokykloje buvau priverstas, nes reikėjo laikytis mokymo programos, bet man ne prie širdies kurti siaubūnus.

Kai yra galimybė, atsidarau duris. Girdžiu, kaip gieda sodyboje perintis strazdas. Nereikia muzikos, smagu klausyti paukščių. Aš – miško vaikas.

Koks jūsų santykis su pačia drožyba?

Tikriausiai žmonės, dirbantys pagal užsakymą, laikosi kito požiūrio. Jie gauna užsakymą ir turi greitai jį įvykdyti. O aš įpratau medituoti, dirbdamas jaučiu malonumą. Beveik niekada nenaudoju šiuolaikinės įrangos. Turiu keletą, bet mieliau naudoju paties nusikaltus kaltus ir viską darau tik rankomis. Beveik niekada nenaudoju mechanizmų, nebent reikia ką nors stambaus atpjauti. Nemoku greitai daryti, man svarbu neskubėti. Taip prasmingai ir nenuobodžiai leidžiu dienas.

Kartais tenka girdėti tautodailininkus kalbant apie naujas technologijas ir kaip jos palengvina darbą, o jūs stengiatės jų nenaudoti ir renkatės rankų darbą. Kodėl?

Man neįdomu greitai dirbti. Jeigu reikia, pasitelkus technologijas galima viską padaryti greitai, bet tada nejaučiu malonumo. Geriau dieną ar dvi vargsiu. Taip pat nemėgstu kompozicijas sulipdyti iš atskirų skulptūrų. Viską drožiu iš karto iš vieno medžio. Jeigu trūksta, tada apsiskaičiuoju ir priklijuoju. Bet iš karto imu masyvų medžio gabalą ir iš jo darau kompoziciją. Tai sudėtinga. Reikia viską apgalvoti, nes figūros ir detalės susipina. Tai visai kitoks darbo procesas.

Papasakokite apie savo darbus, kuriais labiausiai didžiuojatės, kurie labiausiai įstrigę į širdį.

Skulptūrų kolekcija „Jėzaus gyvenimas“ – nuo prakartėlės iki pietos. Ją įsigijo Nacionalinis dailės muziejus. Pasaulietine tematika esu išdrožęs kolekciją „Šeima“ – dabar ji yra parodoje Plateliuose. Bet visus geruosius darbus išveža ir nuperka muziejai. Juokaudamas sakau, kad pas mus lieka niekam nereikalingi darbai. Vieną kryžių buvau padaręs iš juodojo ąžuolo, o kančią jam – iš liepos. Padariau jį žmonai, todėl muziejui nepardaviau.

Įdomu paklausti apie tradicijos perdavimą ateities kartoms. Ar turite kam perduoti savo žinias?

Kelis mokinius turiu, bet tai yra mirštantis amatas. Vieną dieną per televiziją išgirdau, kad ateitis bus tik liaudies meistrų kūryba, saugoma muziejuose. Taip, kaip dabar yra užsienyje. Pas mus buvo atvažiavę prancūzai. Jie stebėjosi, kad mes turime liaudies kultūrą, nes pas juos jau nieko nebeliko.

Ar pastebite Žemaitijoje jaunosios kartos meistrų, kurie dar tęsia jūsų puoselėjamą tradiciją?

Vieną kitą. Atrodo, yra puikių jaunų meistrų, bet paskui jie kažkur pradingsta. Mano sūnus taip pat baigė medžio specialybę, bet jis nedirba. Tik pensininkas gali pragyventi iš vienos kitos skulptūros ar koplyčios, o jaunimui reikia gyventi. Be to, jaunas būdamas neturi vardo, todėl ir užsakymų nėra daug. Aš jau turiu vardą ir esu žinomas. Jauni meistrai nėra žinomi, todėl negali išlaikyti šeimos. Anksčiau nespėdavom atlikti užsakymų: gimtadieniai, vestuvės, jubiliejai – visur buvo madinga dovanoti išdrožtus daiktus. O dabar to nebereikia, visos dovanos vokeliuose. Todėl ir pats amatas nyksta.

Esate apibūdinamas kaip kryždirbys, šventųjų kūrėjas. Koks jūsų santykis su tikėjimu?

Sakoma, jei tiki, vadinasi, Dievas yra, jei netiki – jo nėra. Nesakyčiau, kad esu pusiau tikintis, bet radau tikėjimą, man jis reikalingas. Be tikėjimo neturėčiau ir ką drožti. Už kiekvieną nuodėmę išdrožiu po angeliuką ar šventąjį. Kartą prie bažnyčios išdrožiau kančią. Kai ją pastatėme, kur ne kur buvo matyti pajuodavusios vietos – ten, matyt, į maumedį buvo prikalinėta vinių ir dėl to pajuodavo. Klebonas klausė, kodėl kai kur yra juodų dėmių. Atsakiau, kad tikriausiai meistras į pirštą įsikalęs susikeikė (juokiasi).

Po šitiek metų darbo ar dar yra dalykų, kurių nepadarėte iki galo, ar vis dar kyla iššūkių ką nors išdrožti?

Taip. Blogiausia, kad broką pamatau tik tada, kai darbas būna baigtas. Kol darau – nieko nematau, nes nuolat žiūrėdamas priprantu prie to darbo. Po kiek laiko pastebiu vieną ar kitą detalę, kurios jau nebegalima pataisyti. Kito tokio paties darbo nekartoju, o jame vėl kokia klaida pasitaiko. Tad būna pasaka be galo.

Jeigu nebenorėtum nieko sukurti, baigtųsi meistrystė. Turiu dar svajonę išdrožti kankinius. Ne tik pavaizduoti, bet sukurti sudėtingas kompozicijas, pasakojančias kankinimo istorijas, išdrožti kankintojus, jų emocijas.

Nebeturiu kur skubėti. Galiu sau leisti tokį malonumą. O sumanymų yra daug. Esu sūnui išdrožęs gražių kompozicijų, bet muziejus nupirko. Žadėjau išdrožti vėl, bet nebeišdrožiu. Gal dar ką nors sugalvosiu. Kad tik sveikatos būtų.

Projektą „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.