Kryžiaus kelias

Tai Kryžiaus kelio įžangos, atskirų stočių ir pabaigos mąstymai, meditacijos, maldos intencijų pasiūlymai.

Pateikiami tekstai yra parengti naudojantis pabaigoje nurodyta literatūra. Lai nesupyksta tie, kuriems tekstų santykis su šaltiniais atrodys perdėm neapibrėžtas. Išties, čia elgiamasi labai laisvai bei įvairiai: mainosi fragmentavimas ir kompiliavimas, parafrazės ir citatos, sekimai ir įkvėpimai, interpretacijos. Todėl, suvokiant visą šį „margą“ veikimą, atsisakyta kaskart preciziškai pateikti nuorodas, mat jų daugis blaškytų dėmesį ir atitrauktų nuo pirminio siekio – susikaupimo maldoje momento, kurio gausių vaisių Viešpats teteikia.

Palaiminto gavėnios laiko!

Įžanga

Kryžiaus kelias – viduramžiais atrasta ir per šimtmečius puoselėta bei puoselėjama pamaldumo praktika. Kryžiaus kelias suprantamas širdimi, vidujai einant jį kartu su Jėzumi. Tai ne tik didis vidinio brendimo ir gilinimosi dokumentas, bet ir tikra vidinio dvasinio gyvenimo bei paguodos mokykla. Kryžiaus kelias – ir sąžinės tyrimo mokykla, atsivertimo, vidinio pasikeitimo ir kentėjimo kartu su Jėzumi mokykla. Ne kaip tiesiog sentimentalus jausmas, bet kaip beldimasis į sielą, sielos budinimas, raginantis pažinti save ir būti geresniam.

1-oji stotis. Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti.

Visi prieš Jį. Visi nori Jo mirties. Vìsos žemės val̃džios susibaudę prieš Jį. Žydų valdžia ir romėnų valdžia. Teisėjų valdžia ir kunigų valdžia. Kareivių valdžia ir Rašto aiškintojų valdžia. Tai keista, mat žmonės paprastai nevieningi. Nes toks jau yra žmogus. Toks yra pasaulis. Žmonės yra, kokie yra, ir niekas niekad jų nepakeis. Ar Viešpaties teisėjai nujautė, kad – priešingai – Jėzus atėjo žmogų pakeisti, atėjo perkeisti ir išgelbėti pasaulį?..

Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, padėk tyliu susikaupimu ir nuolankia širdimi atremti gyvenimo kasdienybėje man metamus įvairius kaltinimus. Tegul Tavoji Išmintis byloja mano lūpomis, kai tenka gintis nuo teisiančių žvilgsnių ar užgaulių replikų. Trokštu būti laisvas nuo pagundos kaip nors teisti ir kaltinti artimą.

2-oji stotis. Viešpats Jėzus paima nešti kryžių.

Koks yra mano santykis su Kryžiumi? Ar man tai tik simbolis, ženklas, atributas? Ar galiu, ar gebu suvokti kryžių, kaip sau skirtąjį likimą? Galbūt bėgu nuo jo, pagautas baimės, apimtas abejonių, pasidavęs dvejonėms ir nevilčiai? Ar kasdien drįstu jį paimti, užsidėti ant pečių ir nešti?

Beribė Išmintis nuo amžių galvojo duoti tau tavo kryžių kaip brangiausią dovaną. Prieš siųsdamas tau, Jis matė šį kryžių savo visa matančia Akimi, apsvarstė savo dieviškuoju Protu, išbandė savo švelniu Teisingumu, persmelkė savo švelniu Gailestingumu. Paskui Jis išmatavo jį savo rankomis, ar jis nėra per didelis, pasvėrė, ar nebus tau per sunkus. Tada palaimino savo šventuoju Vardu, patepė savo Malone, persmelkė savo Paguoda. Dar vėliau Jis įvertino tavo drąsą, ir štai iš dangaus ateina kryžius kaip mylimojo Dievo dovana, kaip Jo gailestingosios Meilės dovana.

Savo kantrybės ir nuolankumo pavyzdžiu mokyk mane, Viešpatie Jėzau, be prieštaravimų ir murmėjimų imti ir nešti savo kasdienių pareigų kryžių.

3-ioji stotis. Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi.

Kristaus parpuolimu po kryžiumi atskleidžiami ne kokie nors iki tol nežinoti teiginiai, bet mes patys, parodant, kokie mes esame Dievo akivaizdoje. Čia susiduriame su žmogaus silpnybės dramatiškumu. Tačiau parpuolimu po kryžiumi apreiškiamas ne tik žmogus, juo apreiškiamas ir Dievas. Dievas, esantis tarp mūsų. Dievas, kuris su žmogumi tapatinasi iki pat žmogiškojo silpnumo bedugnės. Kad suklupęs žmogus, dieviškos tvirtybės šaltinį semdamas, drįstų keltis, vėl atsistoti ir žengti toliau kelyje į Pilnatvę.

4-oji stotis. Viešpats Jėzus sutinka savo Motiną.

Ji žengė paskui Jį. Ji lydėjo Jį maišatyje. Ji buvo matoma visur. Su minia ir truputį nuošaliau nuo jos. Po portikais, po arkadomis, skersvėjuose. Gatvėse. Kiemuose ir užkampiuose. Ji kopė į savo Kalvariją, į savąją Golgotą. Žmonės netgi vengė į ją žiūrėti, mat ji – pasmerktojo motina. Ir ji sutinka savo įsčių vaisių – kruviną, iškankintą… Prieš jos akis – gęstančios sūnaus akys. Motinos kančia – daugiau negu tragedija. Tai būsena, kai skausmas nesutelpa sąmonės rėmuose; tai situacija, pranokstanti bet kokį tragiškumą. Tai momentas, kuomet susilieja meilė ir kančia – pilnõs ir tobulõs aukos jungtis, nugalinti mirtį ir gyvenimui suteikianti prasmės bei amžinumo matmenį.

Mergele Marija, Kristaus motina, globok ir guosk mūsų motinas, kurios leidžia mums justi Dangaus artumą; o mirusios motinos per Tavąjį užtarimą tepasiekia Ramybės karalystę.

5-oji stotis. Simonas Kirėnietis padeda Viešpačiui Jėzui nešti kryžių.

Būgštaudami, kad suimtasis nepalūžtų dar iki nukryžiavimo, kareiviai sulaiko vyrą, vardu Simonas iš Kirėnės, ir uždeda jam ant pečių kryžių, kad neštų paskui Jėzų. Simono Kirėniečio asmuo yra įspūdinga figūra. Tiesą sakant, krikščionija jį vertina kaip nuolatinį uždavinį. Tam tikra prasme, Kristus per visą istoriją yra kelyje su kryžiumi. Jis ieško Simono rankų, pasirengusių nešti didelius kryžius. Ar tai mano rankos?

Meldžiu, Kristau, drąsos tomis akimirkomis, kurios tampa iššūkiu mano kasdienoje. Meldžiu ištvermės tuomet, kai mažas rūpestis pasirodo esąs didis, kai sunkumai užklumpa, rodos, netikėtai. Štai aš, pasirengęs nešti didelius kryžius, nes Tu, Jėzau, esi su manimi.

6-oji stotis. Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą.

Kraujo ir prakaito lašai sulieja apibrėžtą Tavo veido formą, Viešpatie. Savo kančioje tampi neatpažįstamas, neįžvelgiamas… Tačiau, pranokęs pačią regimybę, kvieti į santykį anapus jos: Tavojo veido kreipinį Veronika išgirsta be jokio pokalbio, be jokio apsikeitimo frazėmis.

Dieve, Kančios išraiška Tavo veide sukrečia, išmuša iš vėžių, bet drauge ir patraukia, paliečia pačią širdį, neleidžia likti abejingam. Kraujo ir prakaito raštu Veronikos drobulėn įsispaudęs Tavasis veidas, Jėzau, asmeniškai pasiekia mane, byloja būtent man. Begarsis veido prašymas, maldavimas reikalauja konkretaus mano poelgio, veiksmo, o ne tiesiog abstraktaus pareigingumo įsisąmoninimo. Leiski, o Jėzau, kasdienybės susitikimuose iš tiesų pamatyti kito žmogaus veidą, atpažinti jo raišką, deramai reaguoti į išraišką. Su Tavo pagalba manasis veidas nuolatos kitam tesako: „esu tavo paslaugoms, galiu tau padėti“.

7-oji stotis. Viešpats Jėzus parpuola antrą kartą.

Fizinis kūnas „išduoda“, jėgos apleidžia, kojos pinasi, Viešpats darkart klumpa. Regis, kad žmogiškoji galia nieko nereiškia, kad žmogus yra mažas ir silpnas. Bet būdamas labai silpnas, beveik kaip nugalėtas, Kristus vėl keliasi ir žengia savosios kančios keliu…

Savąja jėga suspindėk mano dvasioje, Kristau, kai tragiškų ar absurdiškai komiškų gyvenimo įvykių kartotė pakerta mano jėgas. Nevilties akimirkos tebūna nugalėtos ne mano, bet Tavo, Dieve, galia.

8-oji stotis. Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris.

Čionai galime iš tiesų pripažinti, kad būtent moterys jaučia tai, kas nauja, kitoniška, didinga, paslaptinga… o tai ryšku Jėzaus asmenyje, ir Jis ypatingu būdu įtraukia moteris į savo bendrystę. Palyginti su ano meto žydų papročiais, Jėzus savo žemiškuoju gyvenimu ir veikla įvykdo tarsi moters emancipaciją. Dievas Jėzaus asmenyje garantuoja ypatingą meilę ir ypatingą prielankumą, Jis pažadina ir moterų charizmą. Susitikusios su Juo moterys nuo tol yra dalis Bažnyčios struktūros. Kaip tik moterys ištikimai lydėjo Jėzų iki pat Kryžiaus. … Jeruzalės moterys verkė taip, kaip niekad moteris neverks, kaip niekad nebus reikalaujama moterį šioj žemėj verkti. Suteiki malonę, Viešpatie Jėzau, gyvenime elgtis taip, kad savo motinoms netaptume ašarų sūnumis, rūpesčių dukromis.

9-oji stotis. Viešpats Jėzus parpuola trečią kartą.

Kokie suklupimai dažniausiai kartojasi mūsų gyvenime? Ne tris, ne trylika, netgi ne tris šimtus kartų… Nuodėmė (!). Tačiau nepakanka suvokti, kad nusidedame; neužtenka suprasti, kad esame nusidėjėliai. Jeigu savyje pažintume tik nuodėmės tikrovę, ji galėtų mus sunaikinti. Mūsų gyvenimas kluptų po savų nuodėmių našta, būtų paženklintas vien saviplakos, savigraužos ir liūdesio. Tikėdami turime atrasti Dievo meilę mums. Jeigu, būdami nusidėjėliai, neatrasime mus mylinčio Kristaus, galime palūžti. Artinkimės prie tikėjimui būdingo nuostabos momento: žmogus, supratęs esąs nusidėjėlis ir patikėjęs meile, suvokia, kad Dievas tikrai beprotiškai jį myli. Besikartojantys nupuolimai ir suklupimai neuždaro į beviltiškai „užburtą ratą“, jeigu visa ko centre esti meilė. Meilė vienintelė teikia kryptį – į vienybę su Dievu, kurią žmogui sugrąžina Kristus (vėlgi – iš meilės!).

10-oji stotis. Viešpačiui Jėzui nuplėšiami drabužiai.

Evangelijose mums pranešama apie patyčias, kurių negailima Jėzui. Dažnai pasiduodame mąstymui, kad tik ano meto žmonės galėjo būti taip išradingai žiaurūs. Baisimės praeities žmogaus kraugeriškumu, laikydami savąją epochą kultūros viršūne, etikos ir etiketo amžiumi. Bet atidžiau žvelkime į nūdienos pasaulį, skvarbiu žvilgsniu apsidairykime aplink: ar tikrai esame taikos civilizacija? Iš tiesų, ne. Kiek kartų šiandien plėšiami drabužiai nuo žmogaus, siekiant jį pažeminti, išnaudoti, pasityčioti? Begales. O ką darau aš, stovėdamas šių skriaudų daugyje?..

Išlaikyk jautrų mano žvilgsnį, Viešpatie, kad galėčiau deramu laiku pastebėti kito patiriamą skriaudą. Neleisk užkietėti manajai širdžiai, teneužvaldo manęs abejingumas. Ryžtuosi įsileisti į savo aplinką ir širdį kuo daugiau nuskriaustųjų, kad jie nesijaustų atskirti, nustumti į bendruomenės paraštes.

11-oji stotis. Viešpats Jėzus kalamas prie kryžiaus.

Savo žaizdose paslėpk mane! – invokacija iš viduramžių maldos, pagal tradiciją priskiriamos šv. Ignacui Lojolai. Tai kenčiančio Kristaus kalbinimas; manoji dvasia, mintys ir lūpos eile kreipinių šnekina Viešpatį. Ką reiškia slėptis Jėzaus žaizdose?.. Žmogus toks netvarus, jog gali išlikti tik kitame – pavyzdžiui, vaikuose arba žymiais darbais pelnytoje kitų atmintyje. Tačiau kitame žmogus visada būna šešėliškai (tarytum atspindys arba aidas) ir ne galutinai, nes ir tas kitas suyra. Tikrą atramą gali suteikti tik vienintelis Tas, kuris yra, kuris ne tampa ir išnyksta, bet išlieka tapsme ir praeinamybėje, būtent Dievas, kuris laiko ne tik mano atspindį ar aidą. Aš pats esu Jo mintis, tartum steigianti mane pirmiau, negu aš esu savyje. Jo mintis yra ne mano būties vėlesnis šešėlis, bet ją gimdanti jėga. Jame aš galiu išlikti ir egzistuoti ne tik kaip at(si)minimas; Jame, tiesą sakant, aš esu arčiau savęs, negu būdamas vien savyje.

Trokštu vienytis su Tavimi, Viešpatie. Vinių dūrio vieta ir momentas tebūna man vartai į kenčiantį Tavo kūną, kuriame, tikiu, atrasiu patį tikriausią save Tavyje. O gerasis Jėzau, išklausyk mane!

12-oji stotis. Viešpats Jėzus miršta ant kryžiaus.

Kančios slėpinyje it akinamas žaibas blyksteli Jėzaus mirties šūksnis: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mk 15, 34). Kartu nepamirškime, kad šie Nukryžiuotojo žodžiai yra pirmoji eilutė Izraelio maldos (Ps 22, 2), kuria sukrečiamai apibendrinami tautos vargas ir viltis. Ši iš didžiausio prislėgtumo tamsos kilusi malda baigiasi Dievo didybės šlovinimu. Tai irgi glūdi Jėzaus mirties šūksnyje. Kristaus šūksnis prieštarauja viso pasaulio tikrovei: šūksnis iš gilumos pastatydina Dievo artumą apleistume. Tą akimirką, kai miršta Jėzus, šventyklos uždanga perplyšta pusiau nuo viršaus iki apačios. Nukryžiuotasis, palenkęs galvą į šoną, žvelgia į tave ir mane. Erškėčių vainikas susmigęs į galvą. Jėzus kraujuoja. Ašara nuriedėjusi Jam per veidą. Tačiau, nepaisant kančių, Jo veide atsispindi ramybė. Nors kankinamasis pagrįstai galėtų kaltinti, Jame nė žymės priekaišto. Kristus ramus ir visiškai neįsitempęs. Šalia liūdesio paradoksaliai ryškėja paguodos vaizdas. Kraupią kankynę ir skausmą, troškulį ir vargą persmelkia paskutiniųjų žodžių ramybė: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Atlikta.“

Viešpatie Jėzau Kristau, padėk protu suvokti ir dvasia bei širdimi pajausti, jog didžiausio apleistumo momentais Dievas aktyviausiai darbuojasi su manimi.

13-oji stotis. Viešpats Jėzus nuimamas nuo kryžiaus.

Dabar atsiveria problema, kas gi iš tikrųjų yra mirtis ir kas atsitinka kam nors mirštant, t.y. įžengiant į mirties lemtį. Šio klausimo akivaizdoje visi turėsime prisipažinti sutrikę. Niekas tikrai to nežino, nes visi gyvename šiapus mirties, nesame mirties patyrę. Mirtis yra daugiau nei vien tik fizinio kūno nejudrumas, suglebimas, vadinamųjų gyvybės ženklų nebuvimas. Mirties slėpinį galėtume šiek tiek praverti, suprasdami, kad tai yra radikalus vienišumas, visiškas apleistumas. Bijome mirties, nes absoliuti vienatvė, kurią ji ženklina, priešinga žmogaus esmei, reikalaujančiai bendrabūvio, socialumo. Visa baimė pasaulyje galiausiai yra mirties vienatvės baimė. Vis dėlto neišvengiamai esama durų, pro kurias žmogus turi žengti tik vienišas, būtent mirties durų. Tačiau, štai, žmogaus nulemtume myriop dalyvauja Jėzus. Mirdamas Kristus peržengė mūsų galutinės vienatvės vartus, Jis įžengė į mūsų vienišumo bedugnę. Nuimtas nuo kryžiaus Viešpaties kūnas byloja, kad Jėzus yra ten, kur mūsų nebegalėjo pasiekti joks balsas. Čionai prasideda tikroji pergalė prieš mirtį: iki tol buvusi absoliuti vienatvė – pragaras – mirtis tokia jau nebėra. Mirtis nebėra kelias į ledinę vienatvę, joje glūdi Gyvybė, joje gyvena Meilė – patsai Dievo Sūnus.

14-oji stotis. Viešpats Jėzus laidojamas kape.

Viešpaties Jėzaus laidojimas išreiškia ir numato neregėtą mūsų laikų patirtį, jog Dievo tiesiog nėra, jog Jį dengia kapas, jog Jis nebepabunda, nebeprabyla, todėl nebebūtina Jo nė neigti, galima tiesiog nebekreipti į Jį dėmesio. Tokiomis ištaromis taikliai nusakoma mūsų valanda, Dievo nužengimas į nebylumą, į kapą – tamsią nesančiojo tylą. Viešpaties Jėzaus laidojimas primena, kad nuo tikėjimo ir religingumo neatsiejamas ne tik Dievo kalbėjimas, bet ir Dievo tylėjimas. Dievas – ne tik prie mūsų besiartinantis suprantamas žodis, bet ir tylintis bei neprieinamas, nesuprastas bei nesuprantamas, mums nepasiekiamas pagrindas. Sau ir kitiems kartodami, kad Dievas yra kalbėjęs, kad Dievas yra Žodis, nepamirškime tiesos apie nenykstamą Dievo slaptingumą. Tik patyrę Jį kaip tylą, galime tikėtis išgirsti ir Jo kalbėjimą tyloje. Neišsigąskime, jei mūsų tikėjimas nuo dieviškosios meilės apčiuopiamumo akimirkų nusidriekia iki pat mirties, palaidojimo, Dievo nutilimo ir aptemimo. Drauge su visa Bažnyčia leiskimės atvedami į šią tylėjimo valandą. Viešpatie Jėzau, sustiprink mūsų visų tikėjimą ir viltį, jog Tu tikrai esi kiekvienoje tylios sausros akimirkoje.

Pabaiga

Viešpaties Kryžius apglėbia pasaulį; Jo Kryžiaus kelias eina per žemynus ir laikus. Kryžiaus kelyje mes negalime būti tik žiūrovai. Jis mus padaro dalyviais, ir mes turime ieškoti savo vietos šiame kelyje. Kurioje vietoje esame?..

Parengta pagal:

• Biblija: Šventasis Raštas jaunimui, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2016 (YOUCAT Foundation).
• Joseph Ratzinger (Benediktas XVI), Krikščionybės įvadas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2008.
• Joseph Ratzinger (Benediktas XVI), Dievas ir pasaulis: Krikščionių tikėjimo paslaptys, Vilnius: Alma littera, 2010.
• C. S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.
• Emmanuel Lévinas, Etika ir begalybė: pokalbiai su Phillipe’u Nemo, Vilnius: Baltos lankos, 1994.
• Charles Pegui, Dievo Motinos kančia, in: Laiškai lietuviams, Vol. 18, Nr. 5, 1967.