Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

15 min.
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

15 min.

Kryžių žmonėms reikia, bet vis mažiau… Algirdo Judicko kryždirbystė

Esu perskaitęs labai daug knygų. Ir dabar stengiuosi suderinti darbą su skaitymu. Pavarau, pavarau su kaltu, ranka nuvargsta, tada einu prie knygų. Perskaitau penkis puslapius, pailsiu. Tuomet jaučiu, kad laikas eina prasmingai. Čia skaitai, čia kali. Čia romanas trumpėja, ten darbų daugėja.

(Algirdas Judickas, iš knygos „Algirdas Judickas“, 2018 m.)

„Senieji meistrai buvo žmonės, kurie turėjo kitą sielą. Jie viską darė su didele meile. Nors ir daug darydavo, bet kiekvienam darbui pasiaukodami. O dabar visko yra... Tarp kitko, aš mažai bendrauju. Su liaudies meistrais – išvis nebendrauju. Neinu į konkursus, niekur nedalyvauju, ir man nereikia. Nesivaržau dėl vainikų, ir ramu. Kaip noriu, taip dirbu“, – prisipažįsta Dzūkijoje gerai žinomas tautodailininkas, tapytojas, medžio drožėjas ALGIRDAS JUDICKAS. Nors menininkas, akivaizdu, uždaro būdo, jis atvirai ir drąsiai kalba apie savo pasaulėžiūrą, gyvenimo ir kūrybos peripetijas.

Kodėl taip nutiko, kad pasirinko tarsi atskalūno, atsiskyrusio nuo tautodailininkų šeimos, būdą, A. Judickas atsako: „Nežinau. Vienu metu buvo daug darbo. O parodai vis tiek reikia kažką padaryti. Specialiai daryti nebūdavo laiko, tai paskui taip gyvenime ir nuplaukė. Dar tapybą mėgstu. Kadangi toks dvilypis esu, gal taip ir išėjo…“

Kryždirbys Algirdas Judickas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

73-ejų A. Judickas, pradėjęs iš medžio drožti gana vėlai – būdamas keturiasdešimties, gyvena ir kuria vienkiemyje netoli Pivašiūnų. „Algis Judickas viena koja remiasi į žvyringas ir miškeliais apaugusias Pivašiūnų kalveles, kita – į barokinį Vilniaus peizažą. Būtent tokia yra jo skulptūra – senas geras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir XIX amžiaus dievdirbių tradicijas menantis kūrybos segmentas“, – taip įžanginiame žodyje atsivertus A. Judicko albumą, kuriame matai išsamų menininko darbų ir jų atlikimo technikų pateikimą: tapybą, akvarelę, piešinius, koliažus, skulptūras, kryžius, koplyčias, stogastulpius, koplytstulpius, apibūdina menotyrininkas Vidas Poškus.

Kalbėdamas apie pirmuosius prisilietimus prie medžio, A. Judickas visų pirma prisimena savo užsidegimą, didelę svajonę ir įkvėpimą imtis medžio drožybos.

„Besišlaistant po Vilnių galų gale toks aferistas Ženka Blokas sako: reikia kryžių padaryt. Ir mes tada su Gabrieliumi Lukošiumi, – dabar jis yra garsus „Tikėjimo žodžio“ pamokslininkas Kaune, – nuvažiavom į mano tėviškę, nukirtom ąžuolą ir pradėjom dirbti. Buvo gilus sovietmetis, kokie 1982–1983 metai. Nė vienas tokių dalykų nebuvom darę.

Aš vienam gale dirbau, o Gabrielius – kitam. Padariau Šventąją Dvasią – atbulai, bet tiko: ne nusileidžiančią žemyn, bet aukštyn skrendančią. Ir dabar Butrimonyse šis bendras mūsų koplytstulpis stovi. Kadangi Gabrielius jau buvo baigęs aukštąjį, buvo profesionalas, tai gražiai Kazimiero kūną padarė. Tokia buvo mano pradžia.

Paskui tarp mūsų įvyko konfliktas, ir aš pradėjau dirbti vienas. Užsispyręs savo tėviškėje antrą ąžuolą atsitempiau, aukštą, dviejų metrų, ir padariau kryžių su penkiom figūrom. Dabar Šakiuose stovi. Vienas geresnių mano biografijoje. Po to iš karto gavau gal tris keturis didelių kryžių šventoriuose užsakymus: Lukšiuose, Pilviškiuose, Šiluvoje, vėliau Lazdijuose, Dauguose“, – pasakoja meistras, polinkį į drožybą tikriausiai paveldėjęs iš tėvo staliaus, kilusio iš Padvariškių kaimo šalia Alytaus. Skiedros, obliavimas, kalimas – medis nuo vaikystės traukė A. Judicką.

Kalbėdamas apie savo santykį su medžio meistryste, meistras iš Dzūkijos pabrėžia darbus darantis su meile, su džiaugsmu, nesiblaškydamas, nesivaikydamas užsakymų, į viską žiūrėdamas kritiškai ir su saiku. Taip nutiko, o gal kad tai buvo būdinga Dzūkijos regionui, A. Judicko kryžiai daugiausia yra aukšti. Daug jų radosi per keliasdešimt metų, meistras nenori girtis – per šimtą, gal ir porą šimtų bus. Ir šiemet A. Judickas vieną kryžių padarė – kapinėms.

Iš pradžių kaldamas kryžius A. Judickas ornamentikai skirdavo daugiau dėmesio, ilgainiui jos ėmė mažėti. Naujausiuose meistro kryžiuose ornamentikos beveik nelikę. Jam atrodo, kad krikščionybėje išskirtinumo, pompastikos nereikia – daiktas turįs būti kuo paprastesnis. O skulptūroje, pasak jo, svarbiausia yra veidas, meistro darbas čia – įpūsti veidui gyvybę. O kaip įpūsti – tai sudėtinga, svarsto tautodailininkas.

„Aš esu tikras kryždirbys, – reziumuoja A. Judickas. – Dirbdamas šį darbą visą laiką jaučiu malonumą. Pati pradžia sunkiausia, reikia susikaupimo, po to vis geriau darosi, vis įdomiau. Medis įpareigoja, jis veža. O tu dirbi susikaupęs. Net su malda kartais. Dirbti su medžiu, aišku, yra meditacija. Nes kitaip jame nebus jokios dvasios.

Kryžių žmonėms reikia, bet vis mažiau… Gal ir mažės kryžių, gal ir išnyks jie. Arba liks vienetai žmonių, kurie norės kryžių. Bet čia jau filosofija prasideda. Žmonės nori, kad būtų patvaru, kad būtų šiuolaikiška. Šiuolaikiški dalykai daromi ir iš medžio, bet laikmetis, matyt, pasirinks kitą medžiagą – gal akmenį, gal metalą.“

Pasak A. Judicko, senieji meistrai daugiausia būdavo gryni amatininkai, bet sieloje turėję ypatingą pajautimą. Anksčiau jie drožė tik pardavimui, gyveno iš savo amatininkystės, tačiau laikas jų darbus pavertė meno kūriniais.

„Bet koks daiktas sendamas arba įgyja vertę, arba neįgyja, ir tuo baigiasi. Todėl nereikia iš karto užsibrėžti – darau meną. Kartais ir pats pajauti, kad geriau padarai, gal nuotaika, gal mintis geriau suveikia, gal Dievas nukreipia geriau sujudėti. Tada jau išeina geresnis darbas“, – aiškina meistras.

Ar dirbant kryžių dievdirbiui svarbus santykis su tikėjimu? „Matyt, svarbus. Aš tarpais labai tikintis būdavau. Po to atvėsdavau. Esu krikštytas, prie Komunijos vestas, rimtoje krikščioniškoje šeimoje augęs. Aišku, sovietmečiu buvo ignoravimo, paskui – užsidegimas grįžti į tikėjimą. Dabar esu tikintis žmogus, supoteriauju. Ir dirbti eidamas dažnai“, – kalba A. Judickas.

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kryždirbys Algirdas Judickas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Projektą „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu