Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

KSDK romansas

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo atvirlaiškis

Čia, žinoma, šiek tiek senų prisiminimų, šiek tiek užuominos į karantiną ar į šventinę vienatvę, klastingai užgulančią tam nepasiruošusius. Bet ir priekaištas sau dėl neaplankytų kalinių, ligonių, pabėgėlių. Kalinių lankymas neišbrauktas iš septynių artimo meilės darbų kūnui sąrašo katekizmuose.

Ir kai Viešpats teisėjo balsu pareiškia: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, ten irgi tarp kitų anos kategorijos atstovų paminėti kaliniai. O visai paprastai – toks gyvenimas: kažin kam per šventes būna va šitaip ar panašiai, ir nieko tu nepakeisi. Susigraudinti dėl to yra gerai. Kaip ir dėl autobuso su moksleiviais, apsivertusio Lenkijos keliuose. Dėl senų ir naujų maltiečių sriubos valgytojų pakeliui į gerovės valstybę. Ar kad Šventąją Naktį kažin kas net ne tvartelyje, o miške ant sniego, niekieno žemėje. Ir pats – irgi niekieno, toks hibridinis.

Šluba varna per lietų talžo snapu tuščią picos pakuotę, pamestą ant gatvės. Iš apmaudo, pykčio, gal iš skausmo, kad gyvenimas toks. Sėskis su manimi kavos ar dar ko nors. Fratelli tutti! Kodėl neveikia? Pas savuosius atėjo, o savieji nepriėmė. Kiek dar turi viskas kartotis? 

Bet šis paveiksliukas ne visai juodas ir beviltiškas. Antai, koks platus, galingas šviesos srautas nutvieskia kamerą pro grotuotą langą. Gal tai šviesa, kurios neužgožia tamsybės? Ant gulto sėdinčio kalinio figūrėlė įsikniaubusi į popieriaus lapą. Kažin kas vėl atsiranda iš tos šviesos. Laiškas, eilėraštis, malonės prašymas? Pareiškimas kalėjimo valdžiai, kad ji bejėgė atimti laisvę, užgniaužti širdies balsą? Popierius, knyga tokiose vietose reiškia, kad tu gyveni ir gyvensi. Pro vagono plyšius išmesti laiškeliai, be voko, be pašto ženklo, viliantis, jog kas nors suras, pasiųs adresatui. Ir būdavo, kad tikrai nusiunčia. Mačiau tremties laiškus, rašytus pieštuku ant kažkokių pritepliotų važtaraščių. Kiekvieną dieną šitaip. Buvo jauna šeima, to reikėjo. Jis nežinojo, ar ji skaito. Bet vis tiek – diena iš dienos. Didžiausia bausmė lageriuose buvo netekti teisės susirašinėti. Žmona rašo suimtam vyrui, kad numezgusi kojines, išvirė jo mėgstamos uogienės, kad laukia, o jis sušaudytas prieš kelerius metus. Abu buvo žinomi žmonės, menininkai, laišką paskui surado archyvuose, išspausdino. 

Šitas atvirlaiškis – ne iš Sibiro, ne tarybinis paveldas. Iš mūsų Kauno. Iš ten, kas ir pavaizduota. Santrumpa KSDK reiškia Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Siųstas voke ar per rankas (kaip anksčiau sakydavo – per malonę). Nėra nei gavėjo adreso, nei pašto antspaudo. Likęs kitas mėlynas antspaudėlis: „Peržiūrėta KSDK“. Kalėjimo cenzūra, kaip be jos. Pažymėta 27-II-26 data. Svarstau, kurie čia metai, tais laikais rašydavo įvairiai. Greičiausiai 1927-ieji, jau po karinio perversmo 1926 metų gruodį, kai turėjo plūstelėti į KSDK nauja politinių kalinių banga. 

Atvirlaiškis gerai išsilaikęs, nors jam jau beveik šimtmetis. Matyt, saugotas kaip relikvija. Paskui pačiupo kolekcininkai. Laimingo likimo popierėlis. Nežinia, kieno šis meno kūrinys, bet aišku, kad pačių kalinių produkcija. Visai neblogas darbelis, pagal ano meto lietuviškos grafikos madas. 

Ar viskas taip pat gerai nusisekė ir atvirlaiškio siuntėjui? Jo tekstas trumpas, lyg paskubomis, atsisveikinant: „Ilgai atminčiai jusų visų.“ Ir kaligrafiškai suraitytas parašas – Kazys. Įgudusio rašyti žmogaus plunksna. Turbūt jauno. Žinutė artimiesiems, kovos draugams? Tai tiesa, kad tokiose vietose jie visi staiga pasidaro labai brangūs ir svarbūs. Matyt, irgi ano šviesos srauto rezultatas. Dėl klaidos žodyje jusų – man net gražu, intymu. Gal Kazys nespėjo išmokti bendrinės kalbos, nes visa jaunystė buvo pašvęsta revoliucijai? Arba labai jaudinosi rašydamas. Gal tai pirmoji kamera ir pirmasis kalinio laiškelis? Nelyg pirmoji meilė.

Jeigu išliko Kauno kalėjimo archyvas, kalinių sąrašai, turbūt galima išsiaiškinti, kas buvo Kazys, koks jo likimas, kodėl pateko už grotų. Du garsūs Kaziai, poetai Boruta ir Jakubėnas, po kelis kartus sėdėjo KSDK. Bet abiejų kalinimo metai kiti. Jakubėnas kalėjo ir prie vokiečių, ir paskui Sibire. Boruta taip pat neišvengė tarybinio kalėjimo, bet jam pavyko likti Vilniuje, Rasų gatvės kolonijoje. Jeigu leisdavo kaliniams pakilti į buvusios bažnyčios kupolą, nuo Išganytojo kalvos turėjo matytis nuostabi miesto panorama. Nors tokiu atveju turbūt geriau jos nematyti. 

Prieš daug metų, būnant tremtyje, kažin kas guodė, kad žmogaus galia iškęsti visus vargus ir negandas yra begalinė. Ir kad praeina net patys didžiausi sunkumai. Iš tikrųjų, eina ir praeina. Baisūs kalėjimai virsta muziejais, ir nežinai, ką jausti ir galvoti ten apsilankius. Pravesti ekskursiją? Pravirkti prisiminus, kaip tave skriaudė ir kankino? Pradžiugti, kad viskas ne tik baigėsi, bet ir išėjo į gera? Taip ir buvo žadama nuo pradžių. 

Kazį, atvirlaiškio autorių, matau gyvą ir laimingą. Tik negaliu nustatyti, ar tai šis gyvenimas, Kauno mieste anapus kalėjimo grotų, ar jau kitas, amžinasis, kur apvainikuojami sukilimai ir revoliucijos, meilė ir ištikimybė. Net jo deklaruota ilgoji atmintis štai ėmė ir pasitvirtino, nebuvo tik skubus sakinys su gramatine klaida. Visi kalėjimo romansai, kad ir labai graudūs, dramatiški, baigiasi gerai. Jeigu žmogus per silpnas, į pagalbą siunčiami angelai ar sukeliamas žemės drebėjimas. Seni metodai.

Man tik smalsu dabar, ką užsikniaubusi figūra rašo popieriaus lapelyje. Turbūt nesužinosiu. Čia kaip Jėzus anąsyk, rašydamas pirštu ant smėlio.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien