2021 01 12

Virginija Klusienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

KTU fizikos profesorius A. Alkauskas: „Kiekvienu gyvenimo laikotarpiu mus pakeisti gali vis kitos knygos“

Portretas.
Profesorius Audrius Alkauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Daugiau nei dešimt metų užsienyje praleidęs Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkas AUDRIUS ALKAUSKAS tyrinėja ne tik interfeisų ir defektų fiziką, tankio funkcionalo teorijas ir kietojo kūno fiziką – fizikos teoretikas neįsivaizduoja savęs be dainavimo chore, muzikos, literatūros, istorijos.

Profesoriau, 2006–2010 m., gyvendamas Šveicarijoje, esate parengęs studiją apie rašytojo Jono Biliūno gyvenimo ir veiklos pėdsakus šioje šalyje apybraižų rinkiniui lietuvių ir vokiečių kalbomis, kuri buvo publikuota knygoje „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“.

Jonas Biliūnas mano gyvenime buvo nuo pat vaikystės. Esu kilęs iš Anykščių ir, prieš atvykdamas į KTU gimnaziją, mokiausi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje.

Ten sutikau savo pirmuosius mokytojus, su kuriais kiekvieną rugsėjo pirmąją pradėdavome ant Liudiškių kalvos, kur yra Biliūno kapas ir kurį Anykščiuose vadiname Laimės žiburiu. Bet dvasinis giminingumas Biliūnui sustiprėjo, kai iš naujo perskaičiau jo apsakymus, pradėjau gilintis į biografiją.

Visų pirma paveikė apsakymų šiluma, jautrumas. Ypač mane sužavėjo paskutiniai jo apsakymai iš nebaigto (labai gaila, tai galėjo būti jo geriausi darbai) ciklo apie vaikystę.

Įdomi ir paties Jono Biliūno biografija. Tuo metu carinėje Rusijoje socialdemokratai ir socialistai buvo pagrindinė jėga, besipriešinanti valdžiai, bet ta jėga buvo labai nevienalytė. Pavyzdžiui, vienu metu Jonas Biliūnas, Steponas Kairys ir Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo vienminčiai, kovos broliai, galėtume sakyti, bet greitai buvusių bičiulių keliai išsiskyrė.

Biliūnas nusivylė politika ir ėmėsi literatūrinės veiklos. Jis buvo įsitikinęs, kad jei atgimsiančioje Lietuvoje nebus kultūros, tai tokia šalis žlugs. Kairys linko į tautines idėjas, tapo Lietuvos socialdemokratų partijos vienu iš lyderių ir galų gale – Nepriklausomybės akto signataru, o Mickevičius-Kapsukas, kaip žinome, judėjimą prieš carą laikė pasaulinės revoliucijos dalimi ir po truputį susitapatino su Rusijos bolševikais, kuriems nepriklausoma Lietuva tik trukdė įgyvendinti pasaulinės revoliucijos idėją.

Nors dabar kartais sakoma, kad Biliūnas propagavo kairuoliškas pažiūras, bet tuo metu kairuoliška veikla galėjai pavadinti bet ką, kas buvo nukreipta prieš caro valdžią. Buvo labai gera pajusti visas tas subtilybes, įvairių pasaulėžiūrų kovą vaikščiojant Ciuricho gatvėmis, kuriomis vaikščiojo ir pats Biliūnas.

Tad studija apie Joną Biliūną – tai padėka gimtajam kraštui, jo iškiliems žmonėms, į kuriuos žvelgdamas augote? O kokios Kauno, t. y. miesto, kuriame dirbate, asmenybės jus žavi?

Nereikia niekam įrodinėti, kad Kaunas tikrai turi savo dvasią. Iš Kauno, o tiksliau – Lietuvos universiteto, kilo ir ankstyvasis Lietuvos fizikos elitas, čia jo šaknys. Bet apie tarpukario Kauną kalbėti sudėtingiau, nes neįmanoma atskirti tarpukario Kauno nuo tarpukario Lietuvos – Kaunas buvo Lietuvos centras.

Dėl tos pačios priežasties ir ginčai apie Vilnių ir Kauną yra beprasmiai. Vilnius, Lietuvos sostinė, nėra tik vilniečių, jis yra mūsų visų. Taip pat ir Kaunas, laikinoji sostinė, yra mūsų visų. Tad ne visada lengva, o gal ir nereikia, pasakyti, kas yra Kauno, o kas – Lietuvos. Mane visada žavėjo Valdas Adamkus, kuris yra kaunietis. Aš irgi šiek tiek kaunietis, ir tuo labai didžiuojuosi.

Vilnius ir Kaunas turi gana skirtingą dvasią. Katedros aikštė, Gedimino bokštas, Trijų kryžių kalnas veikia vienaip, istorinė Prezidentūra – kitaip.

Portretas.
Profesorius Audrius Alkauskas Santa Barbaroje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokie Lietuvos ir kokie užsienio rašytojai paliko didžiausią įspūdį? Kokios knygos labiausiai įstrigusios atmintin?

Skaitau tikrai nemažai. Tai labai produktyvi ir kūrybinga veikla. Skaitymas tenkina skirtingus poreikius, todėl ir mano skaitomos knygos skirtingos.

Literatūros tiek daug, kad, rodos, esu užčiuopęs tik nedidelę jos dalį. Iš labiausiai paveikusių knygų, žinoma, turiu išskirti klasiką – Fiodoro Dostojevskio visus romanus, Charlesą Dickensą, Nikolajų Gogolį, Antoną Čechovą. Šiuos autorius galima skaityti nuolatos, kas kartą atrandant vis ką nors nauja.

Iš XX amžiaus literatūros labai mėgstu Gabrielį Garcíą Márquezą, Hermanną Hesse, Paulą Austerį. Pastaruoju metu itin pamilau Johno Steinbecko kūrybą, jo šiltus, jautrius herojus ir jų išgyvenimus. Be abejo, mėgstu ir daugybę lietuvių autorių. Stengiuosi skaityti originalo kalba, jei įmanoma, nors ne visi autoriai man įkandami. Galiu prancūziškai skaityti Jules’į Verne’ą, Guy de Maupassant’ą, bet Honoré de Balzacas man kol kas per sunkus, nes pernelyg turtingas jo žodynas.

Be grožinės literatūros, dar labai vertinu istorines knygas, atsiminimus (politikų, muzikos žmonių), mokslo populiarinimą, psichologiją. Jaunystėje skaičiau nemažai filosofijos, dabar truputį mažiau tai darau.

Be mėgstamos literatūros, be abejo, yra ir nemėgstamos ar svetimos – yra buvę autorių, kurių kūryba po vienos perskaitytos knygos kažkodėl labai mane atstūmė, nelipo, kėlė irzulį, vidinį pasipriešinimą, – bet tai irgi gyvo žmogaus reakcija.

Jei vis dėlto manęs klaustų, kokia viena knyga man paliko patį didžiausią įspūdį, tai turbūt pasakyčiau, kad Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ (arba „Broliai Karamazovai“). Su niekuo nesulyginama atmosfera ir potyris. Klasika yra ne veltui klasika.

Ar tikite, kad perskaitytos knygos gali keisti žmogaus gyvenimą?

Žinoma. Pernai perskaičiau tris Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas. Mane jos sukrėtė. Privertė būti ne tokiam kategoriškam vertinant kitų žmonių poelgius, būti daug jautresniam kito žmogaus skausmui.

Tad knygos gali padėti pamatyti pasaulio sudėtingumą. O šiemet labai supurtė perskaitytos žymaus psichologo Irvino D. Yalomo knygos, kurios beveik visos išverstos ir į lietuvių kalbą. Skaitydamas jas labai aiškiai išgyvenau tam tikrą akistatą su mirtimi, tai, ko autorius galbūt ir siekė. Bet ta akistata neišgąsdino, priešingai – privertė dar labiau pamilti gyvenimą, branginti kiekvieną minutę. Tad knygos gali keisti požiūrį, taip pat gyvenimą. Turbūt ne vienas esame patyrę panašių sukrėtimų. Kiekvienu gyvenimo laikotarpiu mus pakeisti gali vis kitos knygos.

Ant kalno penki žmonės susėdę.
Profesoriaus Audriaus Alkausko asmeninio archyvo nuotrauka
Choras ant scenos.
Su choru „Pro musica“. Profesoriaus Audriaus Alkausko asmeninio archyvo nuotrauka

O muzika gali keisti, įkvėpti aktyvumo? Tapote KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto mediumo karaokė konkurso nugalėtoju, studijų laikais dainavote studentų chore. Kiek muzikos jūsų gyvenime yra dabar?

Kaip ir literatūra, taip ir muzika gali keisti žmones. Aš be muzikos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Dainavau chore ne tik studijų metais – pradėjęs dainuoti taip ir nesustojau. Lankydavau chorą visuose miestuose, kur teko gyventi – Bazelyje, Lozanoje, Santa Barbaroje. O grįžęs gyventi į Lietuvą ėmiau lankyti ir iki šiol dainuoju chore „Pro musica“. Tiesa, dėl karantino mūsų veikla sustojo, ir labai pradėjo trūkti tiek repeticijų, tiek koncertų, tiek paties dainavimo.

Taip pat labai daug klausausi muzikos. Darbe visuomet esu įsijungęs savo mėgstamą klasikinės muzikos stotį KUSC – tai man suteikia ramybę. Labai mėgstu klasikinę, akademinę muziką – nuo renesanso ir baroko iki šiuolaikinio minimalizmo bei vadinamojo naujojo romantizmo.

Labai mėgstu operą ir jos magiją, ypač Giacomo Puccini, Gioachino Rossini, Giuseppe Verdi. Labai sunku tą magiją nupasakoti tiems, kas nėra jos patyręs – ją reikia tiesiog pajusti. Tačiau klausausi ir labai daug populiariosios muzikos. Kiekvieni metai būna paženklinti aistra vis kitam atlikėjui ar stiliui, nors išlieka ir senos meilės.

Pavyzdžiui, 2019-aisiais, kai pamačiau režisieriaus Dexterio Fletcherio filmą „Rocketman“, panorau pasigilinti į Eltono Johno diskografiją. Mėgau jo ankstyvąsias dainas, turėjau vaikystėje jo plokštelę, bet daugiausia žinojau tik hitus. Tad beveik visus 2019-uosius tiesiogine prasme ėjau iš proto dėl jo pirmųjų aštuonių albumų, kas porą mėnesių užstrigdamas ties kitu.

Nuolat sukosi galvoje dainos, kaskart vis kita, iki tol man nežinoma. Net pats nustebau, kokie lobiai ten slėpėsi. 2020-aisiais, pavyzdžiui, įsigijau ir perklausiau beveik visą grupės „Depeche Mode“ diskografiją – kiekvieną mėnesį mano automobilyje sukosi vis kita plokštelė.

Tad daugmaž galite susidaryti įspūdį. Mėgstu pirkti kompaktines plokšteles, jų klausytis. Stengiuosi atrasti ir tai, kas nugulę istorijos stalčiuose, primiršta, bet noriai klausausi ir naujausių atlikėjų. Dažnai išgirstu tai, ko nesu niekada girdėjęs, – kai prie populiariosios muzikos prieinama inovatyviai, naujai – pavyzdžiui, ta pati paauglių (ir mano!) mėgstama Billie Eilish išgarsėjo ne veltui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Fizikos teoretikui meninė kūryba – atsvara rimtam mokslui, natūralus savęs pripildymas ar be to neįsivaizduojamas gyvenimas?

Kaip gal supratote iš mūsų pokalbio, norėčiau gyvenime daugiau meninės kūrybos. Ne, ji nėra atsvara, nes taip suformulavus atsakymą atrodytų, kad mokslinė ir meninė pusės konfliktuoja. Pastaruoju metu fizikoje man vis svarbesnė tampa žmogiškoji dimensija – tai yra darbas su kitais žmonėmis, idėjų generacija kartu, papildyti, skatinti vienam kitą. Labai smagu matyti, kaip skirtingų gabumų mokslininkai kartu sąveikaudami sukuria ką nors visiškai nauja.

Meninė kūryba, pavyzdžiui, literatūra, individualesnė – tai galimybė pasakyti, kaip žmogus regi pasaulį, atskleisti naują to pasaulio pusę. Moksle vyrauja labiau teigiamos emocijos, tokios kaip nuostaba, nors mokslą į priekį varo ne tik ji, bet ir ambicija, konkurencija (nieko bloga čia nėra).

Meninėje kūryboje emocijų paletė platesnė – ten yra ir liūdesio, ir baimės, nusivylimo, bet taip pat ir meilės. O kalbėdamas apie atsvarą arba papildymą galiu pasakyti tik seną tiesą – svarbiausia gyvenime daryti tai, ką darydamas jautiesi tikrai savimi. Reikia tiesiog išmokti save išgirsti.

Mes patiriame visokių jausmų, ir viena veikla jų visų nerealizuoja. Bet šiuo metu aš daug labiau esu susikoncentravęs į mokslą, į fiziką, meninė kūryba mano gyvenime truputį yra prieškambaryje, laukia, kol leisiu jai nusiauti batus ir pakviesiu į svetainę.

Fizika mane žavi tuo, kad tartum sustato gyvenimą į vėžes. Kai mokaisi naujų dalykų ar sprendi sunkų uždavinį, turi būti labai ramus, mąstyti giliai, nesiblaškyti. Tai suteikia daug ramybės. Galbūt todėl, pavyzdžiui, daug žymių matematikų yra pasiekę labai garbingą amžių? Bet kokiu atveju retkarčiais tenka pajusti tą ramybės dvelksmą, kuris mane labai traukia.

O dėl meninės kūrybos – labai įdomu save palyginti su savo broliu dvyniu Giedriumi. Vaikystėje aš buvau „universalesnis“, rašiau prozą, kūriau muziką, domėjausi mokslu, o mano brolio mintys sukosi beveik vien apie matematiką. Dabar ši situacija pasikeitė. Giedrius, būdamas matematikas, kuria akademinę muziką, yra išleidęs dvi savo kūrybos plokšteles, yra Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologijos sekcijos narys (rašo muzikologinius straipsnius). Taip pat kuria poeziją, šiuo metu baigia rašyti antrąją poezijos knygą. Tad ir aš nei plunksnos, nei muzikos dar nededu į stalčių.