KTU profesorė: ar automatizuodami rašymą rizikuojame kūrybingumu?

Ramunė Kasperė yra KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė.

Tačiau ir šio proceso jau kurį laiką neaplenkia dirbtinis intelektas (DI). Be automatinio klaidų taisymo ar pagalbos formuluojant pasikartojančius tekstus, DI jau padeda automatizuoti didesnę dalį rašymo ir teoriškai jį palengvinti. Tačiau būtent čia iškyla nemažai techninių, teisinių, etinių, moralinių ir filosofinių klausimų.

Vis dažniau pasigirsta diskusijų, ar galima dirbtinį intelektą laikyti sugeneruoto teksto autoriumi, kam priklauso toks tekstas ir, galiausiai, kaipgi reikėtų vertinti dirbtinio intelekto sugeneruotą tekstą kaip literatūrą ir jo naudą rašytojui?

Dirbtiniu intelektu grįsti įrankiai – spartesniam rašymo procesui

Akivaizdu, kad rašymas nėra greitas ar labai lengvas procesas, ypač besimokantiesiems rašymo paslapčių. Dažnas moksleivis, studentas, mokslininkas, žurnalistas ar bet koks kitas rašytojas įdeda begalę pastangų ir laiko, siekdamas sukurti tikslą tenkinantį, tinkamą, kokybišką, įtraukiantį ir vertingą tekstą.

Tad rašymo procesui pagreitinti, o kartu siekdami ir kitų naudų, inovacijų kūrėjai skiria vis daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, verslui skirta programinė įranga, tokia kaip projektų valdymo platformos, laiškų rašymo ir komunikavimo su klientais procesą palengvina maksimaliai, t. y. paprastai integruoja galimybę kurti laiškų šablonus, kurie tik minimaliai pritaikomi arba apskritai nekeičiami prieš išsiunčiant.

Naujienų banginiai, tokie kaip BBC ar CNN, labai neslėpdami vis dažniau prisipažįsta, kad naujienoms generuoti pasitelkia dirbtinį intelektą. Tai reiškia, kad jūsų skaitomas straipsnis naujienų portale nebūtinai yra parašytas žmogaus. Ir jei taip sugeneruotą naujieną jūs pakomentuojate naujienų portale, tai jūs nebūtinai įsitraukiate į diskusiją su žmogumi.

Pokalbių robotai, tekstą generuojantys pagal sudėtingus algoritmus priklausomai nuo tam tikrų indikatorių pokalbio dalyvių tekste, jau ne vienus metus taip pat nebe naujiena. Šią inovaciją įvairiais tikslais pasitelkia ne tik verslo įmonės, bet ir viešos įstaigos, ir organizacijos.

Taigi kuriama vis daugiau laisvos prieigos ir mokamų, komercinių rašymo procesą lengvinančių įrankių, leidžiančių greičiau ir paprasčiau generuoti idėjas, pavadinimus, perfrazuoti jau parašytą tekstą, realiuoju laiku tikrinti kalbos taisyklingumą, užbaigti pradėtas mintis, siūlančių kitus, naujus, papildomus žodžių, frazių, sakinių variantus, istorijų ar naratyvų eigą ir pan.

Parašytą tekstą dirbtinis intelektas taip pat greitai gali įvertinti ne tik gramatikos, rašybos ar skyrybos, bet ir leksikos, stiliaus nuoseklumo, formalumo lygmens prasmėmis.

Dirbtinė literatūra – pasmerkta

Mokymo procese nebegalime apsimesti, kad tokie įrankiai neegzistuoja ar kad jais nesinaudoja studentai ar moksleiviai. Tad tiek kalbos mokymo, tiek kūrybiškumą skatinančio rašymo gebėjimų ugdymo ir vertinimo metodai turi keistis, o dirbtiniu intelektu grįstų įrankių naudojimas turi būti suvokiamas ir akcentuojamas kaip pagalbinis.

Panašiai kaip ir mokant vertimo paslapčių, studentai turėtų mokytis versdami nuo pradžių, nuo balto lapo, o ne tiesiog redaguodami mašinine vertykle sugeneruotą tekstą.

Mokslo ar akademiniais tikslais pasitelkiamus dirbtinio intelekto įrankius reikia vertinti su dideliu atsargumu. Jei automatiniu perfrazavimo įrankiu pasinaudojama rengiant mokslinį darbą, ar tai gali būti vertinama kaip autoriaus parašytas tekstas, ar tai tėra perfrazuotų citatų rinkinys, ar netinkamo citavimo, forma, net jei nurodomas originalus šaltinis?.

Kita vertus, toks automatinių įrankių naudojimas keičia žmogiškąją ekspresiją, gebėjimą įsitraukti į gilesnę diskusiją, o kartu ir mąstymą. Net jei ir sąmoningai mokomasi iš dirbtiniu intelektu grįstų įrankių siūlomų kalbos sprendimų, t. y. tvarkingų formuluočių, teisingų kolokacijų ar patikrintų gramatinių konstrukcijų, ilgainiui prie jų priprantama.

Mokslininkai yra nustatę, kad ne visada dirbtiniu intelektu grįstais įrankiais sugeneruotas tekstas yra tobulas ar be klaidų. Tokios formuluotės taip paveikia mūsų kalbą, kad tampa šabloniškos, rutininės, klišinės, nes priprasti prie jų yra labai nesunku. Kaip sakoma – lašas po lašo ir akmenį pratašo. Protas nebeieško kitokios, netikėtos, nepatikrintos ekspresijos, nes ready-made frazės patikrintos ir paruoštos laukia operatyviojoje atmintyje. O juk kalba yra labai žmogiškas, intuityvus, spontaniškas dalykas.

Tad kaip ir KTU filosofo profesoriaus Sauliaus Keturakio teigiama, kad bet kokia dirbtinio intelekto sugeneruota literatūra yra pasmerkta būti vidutine, taip ir mokymuisi pasitelkiami automatiniai įrankiai mūsų kalbėsenos stilių, interpretaciją, rafinuotumą paveikia, pamažu supaprastina, suvienodina, unifikuoja.

Svarbu sugeneruotą tekstą ir atpažinti

Jei dirbtinis intelektas gali sugeneruoti pakankamai įtikinamą tekstą, kad apgautų žmogų, tai lygiai taip pat jį galima pasitelkti atpažinti save. Harvardo universiteto ir „MIT-IBM Watson“ laboratorijos mokslininkai sukūrė įrankį, galintį nustatyti, ar tekstas yra pernelyg nuspėjamas, kad būtų parašytas žmogaus. Vis dėlto patys kūrėjai pripažįsta, kad įrankis nėra tobulas ir tiksliai nustatyti, ar tekstą sugeneravo dirbtinio intelekto programa yra labai sunku.

Dar prieš tris dešimtis metų manyta, kad intelektualinių rašymo gebėjimų niekada nebus galima automatizuoti. Visgi į šiuolaikines technologijas profesionalūs tekstų kūrėjai yra linkę žiūrėti palankiai vien dėl to, kad jomis naudojantis pasiekiamas didesnis produktyvumas.

Mūsų tyrimų duomenys rodo, kad kol kas skaitmeninių įrankių teikiamais privalumais lietuvių kalba rašantieji naudojasi menkai. Taip yra todėl, kad tekstų kūrėjai tokių lietuvių kalbos įrankių nežino arba jų tiesiog nėra. Tačiau ateityje jų tikrai bus daugiau, tad apie jų naudas ir grėsmes turime kalbėti jau dabar.