Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 12 24

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kūčios – Kristaus gimimo išvakarės

Thinkstockphotos nuotrauka

Pirmųjų amžių krikščionys, tęsdami izraelitų tradiciją, svarbias religines šventes pasitikdavo visą parą prieš tai trunkančiu budėjimu ir šv. Mišiomis – Vigilija. Kalėdų išvakarių Vigilija Lietuvoje vadinama Kūčiomis. Paprotys budėti ir per naktį melstis jau išnykęs, tačiau lietuviai yra sukūrę ir išsaugoję unikalių Kūčių papročių.

Ikikrikščioniška mitinė mąstysena

Senoji mitinė mąstysena pasižymi tuo, kad šventinį laiką aiškiai atskiria nuo kasdienio. Šventinis laikas – tai mitinis, į pasaulio sukūrimo pradžią nukeliantis laikas. Todėl gausiai nukrautas šventinis stalas – ženklas, kad maisto ištisus metus bus daug. Kūčios suvienija visą gyvąjį pasaulį. Jeigu kuris nors šeimos narys šventėje negalėdavo dalyvauti (pavyzdžiui, tarnaudavo kariuomenėje), jam nusiųsdavo dalį kalėdaičio, kurio pasidalijimas dvasiškai suvienydavo.

Per Kūčias būtinai reikia pakviesti vakarienei vienišą kaimyną, giminaitį ar draugą, jeigu žinome, kad jis šventes sutiks vienas. Svarbiausias ritualinis šventės patiekalas yra kūčia – kviečiai, pasaldinti medumi. Tyrinėtojai sutaria, kad šis patiekalas buvo skirtas protėvių vėlėms maitinti. Taip pat buvo neapsieinama be kūčiukų, aguonpienio, kalėdaičio ir žuvies patiekalų. Senovėje per šventę nebūdavo ne tik gyvūninės kilmės riebalų ir mėsos, bet ir pieno produktų.

Senovės žemdirbio gyvenimas buvo neatsiejamas nuo gamtos ciklo: intensyvų vasaros darbą žiemą keisdavo ramesnis ritmas. Į sakraliojo pasaulio erdvę žengiama tik tinkamai pasirengus. Prieš šventes buvo stengiamasi apsišvarinti namuose, paskui puošti eglutę, nusiprausti patiems bei pasirūpinti siela, laikantis rimties, susikaupimo ir pasninko.

Evgenios Levin nuotrauka

Mitinis laiko suvokimas reikalavo, kad šventės metu nebūtų dirbami kasdieniai darbai, todėl didžiųjų švenčių dienomis šilti vaišių patiekalai nebuvo gaminami, jie buvo patiekiami šalti. Ant Kūčių stalo būtinai užtiesiama nauja balta staltiesė, šiuo ritualiniu veiksmu pabrėžiant pradžios akimirką. Švariai nusiprausę mūsų protėviai apsirengdavo naujus drabužius, baltus marškinius, pakeisdavo patalynę…

Kūčios yra bene atviriausiai pomirtinį pasaulį pagerbianti lietuviška šventė. Sąlytį su mirusiaisiais rodo ir nemažai būrimų. Dėl panašių priežasčių siekta išlaikyti porinį prie Kūčių stalo prisėdusių žmonių skaičių. Jei vieno esama „atliekamo“, jis esą toks tiesiogine prasme, tad kitų Kalėdų nesulauks. Žmonės nelyginį skaičių taisydavo prie šventinio stalo pasikviesdami vargingą senyvą žmogų.

XIX a. Kūčių metu mirusiesiems dar buvo atvirai aukojama, šiandien yra likusi tradicija nakčiai palikti nenukraustytą šventinį stalą, kad vėlės galėtų pasivaišinti. Kūčių vakarą ant staltiesės klojamas šienas buvo skirtas mirusiesiems.

Šiandien burtų elementus keičia šeimos narių ar bičiulių apsikeitimas linkėjimais, padėka, išėjusiųjų prisiminimu.

Eglutė Kalėdų šventei pasirinkta dėl to, kad tai visžalis medis, simbolizuojantis gyvybę. Rašytiniuose šaltiniuose eglutės puošimas minimas dar XVI a., vėliau paprotys paplito ir kituose kraštuose. XIX a. jos statytos daugelyje Europos miestų. Etnologų teigimu, Lietuvoje XX a. pradžioje eglutes pradėjo puošti mokyklos, iš kur šis paprotys persikėlė ir į namus. Pradžioje eglutės puoštos obuoliais, kaip gyvybingumo, vaisingumo simboliu, sausainiais, saldainiais, popieriniais ar šiaudiniais dirbiniais, vėliau atsirado ir stiklinių žaisliukų. Beje, puošiama gyva eglutė buvo būtent Kūčių dieną.

Evgenios Levin nuotrauka

Krikščionių Kūčios

Šiandienės Kūčios – tai iškilminga vakarienė prie bičiulystės, ramybės, susitaikymo stalo. Pasak kun. A. Kazlausko, šitaip krikščionys jungiasi į Kristaus trokštą ir dovanotą santarvę bei vienybę tarp žmonių ir Dievo.

Kūčių dieną pagal seną tradiciją nevalgome mėsos. Apribodami maisto įvairovę taip prisimename, kad ir Dievas save apriboja tapdamas žmogumi.

Advento metu (keturių sekmadienių laikotarpis ruoštis Kalėdoms) iš bažnyčios parsinešame kalėdaitį – neraugintos duonos paplotėlį, žymintį naujumą, tyrumą, nekaltumą. Paliekama didesnė pinigų suma bažnyčioje reiškia ne užmokestį už kalėdaičius, bet yra metinė katalikų parama Bažnyčios veiklai. Kalėdaičiai galėtų būti sudėti ant lėkštės su šienu, užtiestu drobiniu audiniu. Taip būtų paženklinta, kad Kristus, gimdamas Betliejuje, buvo paguldytas į ėdžias. O juk Jis yra, kaip sako Biblija, tas nekaltasis Avinėlis, kuris mūsų nuodėmes naikina.

Bernardinai.lt nuotr.

Šeimos galva (tėvas, motina ar suaugę ir atsakomybę už šeimą turintys vaikai) vadovauja ir vakarienės maldai. Juk krikščionys niekada nevalgo be maldos. Jie dėkoja Dievui, kad, turėdami maisto, kuris užtikrina gyvastį, gali džiaugtis gyvenimu. Maldoje prisimenami ir visi, neturintys ką valgyti. Krikščionys yra įsipareigoję mažinti vargą. Todėl Kūčių vakarienei dera pasikviesti vienišus, apleistus žmonės, ypač benamius, kuriems prieš vakarienę derėtų pasiūlyti ir karštą vonią bei švarių drabužių.

Vakarienė pradedama Šventojo Rašto skaitymu, malda ir kalėdaičio pasidalijimu. Visi laužia kalėdaičio gabalėlį atsiprašydami už metų skriaudas (jei tokių buvo), dėkodami už nuveiktus gerus darbus, linkėdami svarbių dalykų gyvenimui, apsikabindami.

Tada sėdasi valgyti. Nebūtini tradiciniai dvylika patiekalų. Svarbiausia – neskubus nuoširdus bendravimas prie balta staltiese padengto stalo. Juk mes sotūs ne vien maistu, bet ypač tarpusavio bendryste. Prie Kūčių stalo nedera alkoholis.

Kai kuriose šeimose įprasta per vakarienę giedoti Kalėdų giesmes.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.