Kūčios lageryje – su stebuklingu Marijos medalikėliu, duonos rožančiumi ir viltimi kitąmet švęsti namie

Viltis grįžti į Lietuvą partizaninę kovą išgyvenusiai ryšininkei ONAI BUTRIMAITEI-LAURINĖNIENEI, slapyvardžiu Daina, išsipildė. Kaip ji pati sako – dėl to, kad per areštus, tardymus, kalėjimuose, beveik per dešimtį lageryje išsikamuotų metų, vėliau tremtyje tikėjimas niekada nebuvo užgesęs, o malda buvo viskas.

„Niekada nepasimelsi tiek, kiek būdamas šitokioje padėtyje, – pasakoja 92-ąjį gimtadienį kitų metų kovo 23-iąją švęsianti trijų brolių partizanų (visi trys žuvo miškuose, jaunėliui buvo vos šešiolika) sesuo O. Butrimaitė-Laurinėnienė. – Pavyzdžiui, kai mane tardydavo, sargybinis vesdavo tokiais aukštais laiptais ir liepdavo rankas laikyti už nugaros. Tada užbėgdavo priekin atidaryti grindų dangčio, ir tą akimirką, kadangi rankos būdavo laisvos, visada nuoširdžiai persižegnodavau ir sakydavau: Viešpatie Jėzau Kristau, iškentėsiu viską, kad tiktai neišduočiau, duok man stiprybės. Nes nebuvo nieko baisiau, kaip išduoti kitą.

Mane visą laiką sekė, daug kartų buvo areštavę, tardę, ir šnipę į kamerą buvo įleidę, bet už viską esu dėkinga Dievui – kad nė vienu žodžiu neprasitariau.“

Šiemet Kūdikėlio Jėzaus gimimą ponia Ona, kaip ir daugelis mūsų, pasitiks per nuotolį su savo artimaisiais. Švęs viena, užsidariusi namuose, Kaniūkuose (pati O. Butrimaitė-Laurinėnienė yra kilusi iš Švedriškės krašto, netoli esančių Jakėnų). Tačiau labai viltingai ir šviesiai nuskamba jos palyginimas tos vienatvės lageryje, kai esi uždarytas kalėjime, ir dėl šių metų pandemijos „uždarytų“ nuo vienas kito artimųjų švenčių.

„Vienatvės skirtumas – kad dabar duryse yra rankena. O kalėjimuose rankenų nebuvo – neišeisi, – sako kovotoja už Lietuvos laisvę. – Nesu aš kokia zyzlė ar ta, kuri puola į paniką, depresiją. Esu tvirta ir visada turiu viltį. Mirties jau nebijau, vis tiek viršvalandžius gyvenu. Kaip filmą pasižiūri tą savo gyvenimą, prisimeni, pabūni su juo.“

Ryšininkė O. Butrimaitė-Laurinėnienė: „Pradėdavom su malda, pradėdavom ir su ašara“

Šviesūs ponios Onos atsiminimai apie mėginimą lagerio barake susikurti artėjant ar Kalėdoms, ar Velykoms sakralią krikščionišką dvasią. Laukti švenčių, slapta jas švęsti, ilgėtis, svajoti, prisiminti. Tremties metais, pasak jos, jau laisvės buvo daugiau, tačiau vis tiek viskas buvo daroma nesibūriuojant, taip, kad prižiūrėtojams nekiltų kokių įtarimų.

„Ruošdavomės, žinoma. Vis tiek širdy turi Kūčias, Kalėdas ir joms ruošiesi. Perdien nevalgydavom, buvo grynas pasninkas. Sutaupydavom, pasilaikydavom – kas kokios duonos gabaliuką, kokį cukraus šaukštelį. Kas gaudavo siuntinių su džiovintais vaisiais, gal kruopomis, džiovintomis žuvelėmis – nežinau, ką ten dar buvo galima atsiųsti. Dalydavomės viskuo ir švęsdavom savo barakuose lietuvaitės kaip viena šeima.

Vakare susėsdavom nedidelis būrelis, visa zona sueiti negalėjo, kad prižiūrėtojai nepastebėtų didesnio būrio. Na ir pradėdavom – su malda, pradėdavom ir su ašara, didžiausiu širdies skausmu, prisiminimais, kaip švęsdavom namuose, kaip laukdavom švenčių ir puošdavom eglutę, kaip eidavom į bažnyčią švęsti Kristaus Gimimo. Ir pokalbiais, kaip švenčiame dabar. Kas giesmelę pagiedodavo, kas kokį eilėraštį pasakydavo. Suvalgydavom kuklias Kūčias ir taip išsiskirstydavom. Ir po viso to kitą dieną – vėl tas darbas, tas staugimas vėjo, tos pusnys. Tačiau eidamos darban sveikinomės viena su kita širdy jau jausdamos Kalėdas, kiekviena linkėdama ateinančiais metais švęsti jau namie. Su viltimi, kad paskutiniai metai tokie. Kartais tų prošvaisčių nesimatė, bet vis tiek nusiteikdavom. Taip man praėjo visi dešimt metų…“ – apie Kūčių vakarus lagerių barakuose, kurie po dešimtos valandos vakaro būdavo uždaromi, pasakoja politinės kalinės tremtį iškentusi partizanų ryšininkė.

O. Butrimaitė-Laurinėnienė prisimena, kad prižiūrėtojai moterims lageryje leisdavo išsivirti kisieliaus ar kokio kompoto, ir lietuvės skaičiuodavo dvylika savo kuklios Kūčių vakarienės patiekalų: duona, cukrus, druska, koks kūčiukas, žuvelė: „Viskas mums buvo valgis.“

Įėjusi į kamerą žiūriu, kad mano medalikėlis su Marija liko prisegtas prie apatinuko. Koks man buvo džiaugsmas visą gyvenimą, kad jį taip stebuklingai kartu išsinešiau. Kad Marija kartu su manimi atėjo kameron. Visą laiką po to ja pasitikėjau, meldžiausi ir visada jaučiau Dievo artumą ir stebuklus.

Ukrainiečių kalėdiniai vaidinimai

Laisvės kovotojai iš kalinimo laikotarpio į atmintį įstrigusios ukrainiečių švęstos Kalėdos. Šios tautybės moterų lageryje buvo diduma, daugmaž pusė, visos kitos buvo lenkės, estės, latvės, lietuvės, vokietės. Dirbdamos žėručio skaldymo ceche moterys turėdavo iš jo gaminti plonas plokšteles. Vienas žėrutis, prisimena ponia Ona, buvo bespalvis, o kitas išskaldytas tapdavo aukso spalvos. Būtent tokį ukrainietės kaip puošmeną naudodavusios per Kalėdas.

„Žibėdavo kaip auksinės, su žvaigždėmis iš žėručio, – pasakoja O. Butrimaitė-Laurinėnienė. – Ir eidavo per barakus pagal visą scenarijų pranašaudamos Kristaus gimimą. Nežinau, gal ukrainietėms buvo pasitaikęs koks atlaidesnis prižiūrėtojas, praleidęs pro akis tokius vaidinimus. Pirmiausia į barakus užbėgdavo piemenukas ir ukrainietiškai pranešdavo, kad Betliejuje gimė Jėzus Kristus. Tada su dovanomis ateidavo Trys Karaliai – su žibančiomis karūnomis, žvaigždėmis, į baltas paklodes įsisupę. Angelų choras – vėl visi baltai apsivilkę, sparnelius prisitaisę. Kaip kokiame teatre ukrainietės viską padarydavo ir gražiais balsais giedodavo Kristaus gimimą. O tada atbėga mama juodais rūbais, raudodama Erodo išžudytų vaikų. Įžengia pats Erodas, su tokia lazda, karūna, ir sėdasi į kėdę. Tada ateina ir Mirtis – visa balta, su baltu dalgiu, pagriebia Erodą už kaklo ir su visu sostu nuverčia. Labai laukėme tų ukrainiečių vaidinimų – ėjo jos taip vienus metus, kitus, o tada zonos viršininkas vaidinimus uždraudė.“

O. Butrimaitė-Laurinėnienė iš lagerio laikų prisimena ir aktyvią visuomenės veikėją Stefaniją Ladigienę, kuri, nors ir negalėdavo kartu ateiti švęsti Kūčių, daug ką anuomet moterims pasakojusi ir skaitydavusi knygas.

„Kai dirbome už stalų, buvo galima skaityti knygas. Ladigienė atsinešdavo „Aną Kareniną“ ir skaitydavo rusiškai. Skaito skaito, kol privargsta. Tai kai pamatydavom Ladigienę ateinančią su knyga, sakydavom: ateina Ana Karenina“, – atsiminimais dalijasi pašnekovė.

Kameroje kartu su Marija

„Pasimeldi, ir tokia atgaiva, – kalba ponia Ona apie maldos galią ir kalinimo metais, ir dabar. – Visąlaik pasidarydavom rožančius iš duonos, o kai sutraukydavom – tada naujus. Litanijas skaitydavom, vainikėlius darydavom.“

Partizanų ryšininkė pasakoja asmeninę istoriją apie stebuklingą Švč. Mergelės Marijos medalikėlį, ją globojusį visus negandų metus ir padėjusį sulaukti Lietuvos Nepriklausomybės.

„Tai buvo tada, kai mane jau areštavę uždarė į kalėjimą, – sako O. Butrimaitė-Laurinėnienė. – Visi žino, kokios nuoseklios tuo metu buvo kratos: nuogus išrengia, pritūpti reikia, nosis, burnas – viską išžiūri, kad tik kokio atsišaukimo neįsineštum. Jeigu būdavo kokia sagutė drabužyje, ją iškirpdavo su „mėsa“ – su visa medžiaga. Visus metalinius daiktus atimdavo, visas „špilkutes“ iš galvos – viską. Sakiau, kaip baidyklę mane paliko. Tada sumesdavo drabužius krūvon, ir juos vėl turėdavome apsivilkti prieš eidami į kameras.

Įėjusi į kamerą žiūriu, kad mano medalikėlis su Marija liko prisegtas prie apatinuko. Koks man buvo džiaugsmas visą gyvenimą, kad jį taip stebuklingai kartu išsinešiau. Kad Marija kartu su manimi atėjo kameron. Visą laiką po to ja pasitikėjau, meldžiausi ir visada jaučiau Dievo artumą ir stebuklus.“

Jau kai grįžo po tremčių į Lietuvą, iš pradžių moteris buvo sumaniusi, kad šis ją globojęs medalikėlis bus prisegtas jai mirus prie rožančiaus, tačiau vėliau apsigalvojo ir padovanojo relikviją savo anūkei – juk medalikėlis stebuklingas, visą gyvenimą ją lydėjęs, kokių tik „nuotykių“ nepatyręs. Tegul toliau tęsia kelionę.

Betliejus ir trys kiaušiniai

Apie šių metų Kūčias ir Kalėdas vienatvėje ponia Ona kalba be jokio liūdesio ar erzulio – atvirkščiai, su viltimi, tvirtybe ir prisimindama linksmą Velykų istoriją pirmojo karantino metu.

„Aš sau viena gražiai pasipuošiu – eglutę pasistatysiu, Betliejų ant stalo pasidarysiu – viską taip, kaip turi būti: su tvarteliu, šiaudais. Namie dar turiu Marijos statulą. Vienatvė dabar jau tokia – yra vaikai, ir nėra vaikų. Šventes visada tradiciškai vykdavau švęsti pas juos: visi suvažiuojam, pradedam nuo plotkelių laužymo, atsiprašom vienas kito. Na o dabar, kai reikia kiekvienam atskirai būti, tai ir būsim atskirai. Taip ir švęsiu, pasimelsiu, prisiminsiu visus. O ko daugiau? Su Dievuliu, Marija būsiu, ne viena“, – svarsto O. Butrimaitė-Laurinėnienė.

Prisimindama šiųmetes Velykas ji pasakoja, kaip išsivirė tris kiaušinius, ant vieno nusipiešė dieduką, ant kito – bobutę, o dar kito kiaušinio – kaip abu ateina pas ją svečiuosna: „Tada daužėme visi trys kiaušinius: diedukas pramušė pirmą bobutės kiaušinį, o tada ir mano. Ir liko diedukas vienas. Turiu tokią draugę poetę, gyvenančią Kaune, tai kai jai papasakojau šią istoriją, kaip diedukas mus sudaužė, ji parašė linksmą eilėraštį: „Linksmai nusiteikę kaime pas Onutę paviešėt atėjo senis ir bobutė. Dovanų atnešė žibuoklių puokštelę, buvo paprašyti sėstis užu stalo. Skaniai pavaišino ką tiktai turėjo, senis aplink dairės ir išgert norėjo. Senis pyko, niršo, plaukai pasišiaušę, trenkė ir bobutei pramušė pakaušį. Tokia brangi šventė, ką daryt Onutei, nulupė lukštelį, suvalgė bobutę.“ Tai juokiuos ir dabar prisiminusi.“

Visai katalikų bendruomenei ponia Ona linki laimingų švenčių, kad aplenktų baisi korona, kad visi būtų sveiki, gyvi, kad pilnėtų bažnyčios, kad jose būtų daugiau jaunimo, kad maldose visada būtų prisimenami tremtiniai ir visi tikintieji.

Mielai poniai Onai linkime to paties.

P. S. „Kokia jūsų bažnyčia? Bernardinų, taip? A tai ten, kur kunigas Sasnauskas? Tai jam irgi palinkėt sveikatos, ištvermės savo nelengvam pašaukime, kad dar galėtų jaunimą patraukti.“