2021 02 17

Renata Žiūkaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kūdikių krikštas: sąmoningas tėvų apsisprendimas ar tik gražus ritualas?

Pixabay.com nuotrauka

Krikšto sakramentas yra vartai į krikščionišką gyvenimą, visų kitų sakramentų pagrindas. Tai sakramentas, kuris vienija visus krikščionis. Pats Kristus prieš įžengdamas į Dangų pas Tėvą davė įsaką savo mokiniams: „Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“ (Mt 28, 19).

Jau pirmaisiais amžiais katechumenai atsakingai ruošdavosi Krikšto sakramentui, kartais net ketverius metus. Jie įsipareigodavo radikaliai keisti savo gyvenimą, ne tik atsižadėti stabų, nuodėmių, o kartais netgi pakeisti profesiją, jeigu ji būdavo susijusi su pagoniškais ritualais, taigi netinkama Kristaus sekėjui. Romos imperijoje priimti krikštą reiškė rizikuoti net savo gyvybe, nes tuo metu krikščionys buvo persekiojami.

Kūdikių krikštas atsirado jau II a., tačiau labiau išplito IV–V a. Už šį mažą katechumeną laidavo tikintys tėvai, kurie aktyviai veikė to meto krikščioniškose bendruomenėse. Jie suprato tikrąją krikšto vertę ir prasmę, jie patys gyveno atnaujintą gyvenimą su Kristumi „gimę iš vandens ir Dvasios“, jie net nebijojo atsižadėti savo gyvybės tardami „credo“ (tikiu) išpažinimą. Šis „credo“ buvo krauju užrašytas jų sielose. Tarp tokių tėvų bendruomenėje augdamas vaikas natūraliai priimdavo Kristų kaip savo Išganytoją. O Bažnyčia dar buvo jauna ir labai gyva. Joje nebuvo sunykęs susirinkimas kaip brolių ir seserų bendruomenė, Krikšto sakramentas čia tapdavo gyvas ir įprasmintas, pakrikštytas vaikelis augo tikrose Bažnyčios įsčiose.

Renata Žiukaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Paskutiniame „Artumos“ numeryje dr. Artūras Lukoševičius straipsnyje „Bažnyčia ant sofutės, arba Krizė kaip ženklas“ liūdnai pastebi, kad šių dienų Bažnyčioje Lietuvoje nevyksta sielovada, o tik  teikiamos religinės paslaugos. Kaip sovietmečio realijoje, taip ir dabar labai dažnai kunigai atlieka tik funkciją, yra tiesiog kulto tarnai.

Labai skaudu, kad Bažnyčioje į Krikšto sakramentą vyrauja toks pat požiūris. Ateinantiems nepraktikuojantiems tėvams ir krikšto tėvams yra pasiūloma geriausiu atveju valandos pokalbis apie krikšto prasmę. Retai kur būna šių susitikimų bent keli. Tačiau kokiu būdu mokinukas, nemokantis net abėcėlės, galėtų per dvi pamokas išmokti visą mokyklos kursą? Tad bažnytinė sistema ir neįpareigoja tėvų ar krikštatėvių labai stengtis dėl savo tikėjimo. Nesvarbu, kad visiškai jo nepažįsta, nesupranta net krikščionybės esmės ir tikrai nėra pasiruošę savo tikėjimo gilinti ir praktikuoti. O tuomet išlieka atviras klausimas, kaip tėvai vykdys savo atsakomybę perduoti savo tikėjimą vaikams? Geriausiu atveju gal prives prie Pirmosios Komunijos, kuri vėlgi praeis kaip „gražių baltų suknelių šventas šlamėjimas vėjyje“…

Į šį klausimą atsakymo ieškoti tiesiog yra nenaudinga. Bažnyčiai „neapsimoka“ užsiimti sielovada, šviesti šiuos žmones, aiškinti Krikšto sakramento prasmę ir bandyti juos įvesti į bendruomenę. O dažnai ir pačios bendruomenės kaip Kristaus Kūno nėra, nes daug žmonių ateina iš tradicijos ir dar nėra sutikę gyvojo Jėzaus… Pati Bažnyčia pasidavusi sekuliarizacijai, pamiršta savo pagrindinę misiją: būti druska ir šviesa pasauliui.

Kiek kartų teko gūžtis iš nuostabos, stebint iš šalies Krikšto apeigas ir kunigui klausiant krikšto metu „Ko prašai iš Dievo bažnyčios?“ Atsakoma: „Pinigų, sveikatos, gero gyvenimo…“ Bet tie žmonės yra nekalti. Jų niekas nepamokė, kad reikia prašyti tikėjimo ir krikšto. Kad būtent krikštas atveria vartus į amžiną laimę ir tikrąją laisvę, kurią dovanai duoda mūsų Išganytojas Kristus. Kad Jis mirė ir prisikėlė už mus, jog turėtume tikrąjį gyvenimą.

O kur dar tikėjimo išpažinimas? Atsižadėjimas piktojo vilionių? Ko buvo reikalaujama iš katechumeno pirmaisiais amžiais, dabar ši didžiulė atsakomybė nugula tėvų ir krikšto tėvų pečius. O kokia dalis tėvų atneša kūdikėlį pakrikštyti į bažnyčią, pasiryžę jį auginti krikščioniškai? Dauguma jų krikštą supranta kaip apsaugą nuo blogio, kaip ritualą, padėsiantį vaikeliui nesirgti, kaip magišką laimingo gyvenimo garantą.

Kaip Krikšto sakramentas paverčiamas tiesiog gražiu šou, iliustruoja citata iš žurnalo „Žmonės“ straipsnio apie žymių Lietuvos žmonių dukrytės krikštą:

„Buvo ir išlydėtuvės iš namų, ir saldainių dalybos visiems sutiktiesiems, ir vaišės krikšto gėrimu. Kiekvieną akimirką kas nors vyko. Tėtis ir krikšto tėtis, linkėdami lengvo gyvenimo, mergaitę kelis kartus mestelėjo į orą, o kad mažylės dantukai būtų balti bei tvirti, abu krikštatėviai stojo ant vieno akmens.“

Net neužsimenama apie tėvų ar krikšto tėvų pasiryžimą auginti mergaitę krikščioniškai ir pačių norą labiau pažinti ir praktikuoti savo tikėjimą. O dar aprangos etiketas krikšto metu, kuris rodo ne tik nepagarbą sakraliai bažnytinei erdvei, bet ir krikšto suvokimą kaip magišką žaidybinį elementą, kaip teatrą, kuriame visi turi savo vaidmenis.

Cathopic.com nuotrauka

Senajame Krikšto apeigyne, kunigui atidavus pakrikštytą vaikelį tėvams, randami tokie žodžiai: „Dabar jūsų pareiga yra ugdyti šį vaiką, supažindinti su krikščioniškomis tiesomis ir paskatinti jį vykdyti evangelinius įsakymus, kad vėliau jis pats išpažintų tikėjimą žodžiais ir darbais, kuriuos jo tėvai ir krikšto tėvai išpažino jo vardu, ir įvykdytų pažadus, kuriuos davė jam. Tebūna Dievas maloningas šiam vaikui, kuris dabar per krikštą tampa Dievo vaiku, kad jis klestėtų kūnu ir siela savo tėvų džiaugsmui, užaugtų geras krikščioniškos bendruomenės narys. Tegu Dievas palaimina tėvų pastangas ir apdovanoja juos pagal Viešpaties žodžius: ‚Kas priims vaiką mano vardu, tas mane priims!‘“

Institucinė Bažnyčia kratosi savo atsakomybės už vaikelio tėvus. Krikšto tėvai labai dažnai taip pat būna nepraktikuojantys šeimos giminės ar draugai, dažnai net gyvenantys be Santuokos sakramento. Tiesiog veikia tokia sistema, kad sakramentai tarsi produkuojami Bažnyčios fabrike, tampa prekės ženklu ir įsilieja į masinę kultūrą. O dėl tėvų ar krikštatėvių rengimo, jų įvedimo į Bažnyčios bendruomenę, rūpintis jų sielomis dėti pastangų neapsimoka. Krikšto sakramento didybė yra susiaurinama iki ritualo, keistos apeigos, požiūrio apie pigią prieinamą malonę kaip vakciną nuo ligų ir blogio.

Kaip rašė žymus vokiečių evangelikų liuteronų pastorius, teologas, poetas Dietrichas Bonhoefferis: „Pigi malonė – tai atleidimo skelbimas, nereikalaujant atgailos. Tai krikštas be bažnytinės disciplinos, Komunija be nuodėmių išpažinimo. Pigi malonė – tai malonė be mokinystės, malonė be kryžiaus, malonė be Jėzaus Kristaus, gyvo ir įsikūnijusio.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Katalikų Bažnyčios katekizmas išryškina penkis svarbiausius Krikšto sakramento bruožus: Įsijungimas į Bažnyčią kaip krikščionių bendruomenę, nuodėmių atleidimas, sakramentinis visų krikščionių vienybės ryšys, tapimas nauju kūriniu Kristuje ir neišdildoma Šventosios Dvasios žymė, antspaudas. Krikštas duodamas kaip brangi malonė, kaip kvietimas gyventi laimingą Dievo vaiko gyvenimą jau čia, žemėje.

Norisi tikėti, kad tas ritualinis maginis mąstymas subyrės, kad Šventoji Dvasia atpūs naujų vėjų. Pasak Marcellino D‘Ambrosio knygos „Kai Bažnyčia buvo jauna“, jeigu bendruomenė išlieka tikra bendruomenė, ji niekada nepasensta. Bet jeigu bendruomenė, kuri yra Bažnyčia, rūpinasi pastatais, organizacija, ceremonijomis ir leidžia užgesti meilės liepsnai, virsta muziejumi.

O muziejuje ir Šventoji Dvasia yra sustingdoma, ji negali lietis ir veikti stipriai be tikėjimo.