2021 01 04

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Kultūra po karantino. Kaip gyvena architektas Justinas Dūdėnas?

Portretas.
Architektas Justinas Dūdėnas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako architektas JUSTINAS DŪDĖNAS.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Turbūt atsakyčiau, kad normalumo, kaip kažkokio socialiai stabilizuoto būvio, visai nelaikau siekiamybe, nes juk pati gyvybė pirmiausia siejasi su laisve keisti ir kisti. Pasaulio nepastovumas man atrodo natūralus ir tikras. Vis dėlto manausi suprantąs klausimo esmę: išretėjęs betarpiškas bendravimas iš tikro leido daugiau pabūti vaizdiniuose, iškeltuose tekstų ar sapnų. Tai tikrai pasiilgta ir gražu.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Šį kartą veikiau atvirkščiai: priėmiau tai kaip priverstines atostogas ir galimybę pataupyti kūrybines jėgas, savotiškai sukaupti alkį.

„Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Sakyčiau, kad net jei nepakaktų bendruomeniškumo, logikos ar empatijos tam, kad norėtųsi saugoti kitų gyvybes, visada liktų didelė kaltės jausmo baimė. Nežinau, ar Eisensteino situacijoje vaikų „prašyčiau“ nežaisti, taip tarsi leisdamas sau nuskurdinti jų vaikystės dienas. Bet turbūt nebandyčiau saugoti jų „palaimingo nežinojimo“. Juk žinojimas jiems gali ateiti ir gerokai vėliau, atnešdamas ilgalaikę kaltę ir skausmą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Manau, kad ir prieš karantiną kultūros darbuotojų finansinė situacija nebuvo adekvati. O dėl kultūros politikos… Pastaruoju metu vis dažniau fragmentiškai pamąstau, koks valstybės vaidmuo kultūros lauke. Ar pakanka sukurti gerus savireguliacinius mechanizmus (pavyzdžiui, tobulinant LTKT tipo institucijas) ir tai padarius tiesiog adekvačiai finansuoti? Ar vis dėlto yra kultūros aspektų, kuriuos valstybė turėtų centralizuotai pagloboti. Istorinė atmintis? Kalba? Gal ne. Bet gal kažkas yra. Šiuo metu neturiu sau skaidraus atsakymo.

O kultūros vartotojams tiesiog palinkėčiau neprarasti smalsumo.