2020 10 13

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Kultūra po karantino. Kaip gyvena dailininkas ir rašytojas Mikalojus Vilutis?

Portretas.
Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Parodos organizatorių nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako dailininkas ir rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas MIKALOJUS VILUTIS.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Aš nežinau, kas yra mes, ir nežinau, koks yra normalus gyvenimo ritmas. Aš galiu kalbėti tik apie save ir savo gyvenimo ritmą. Žmonės yra skirtingi – bendraujantys ir nebendraujantys. Aš esu nebendraujantis. Aš myliu žmones, kai jie po vieną, bet nemyliu, kai jie krūvoj. Man sunku būti tarp žmonių. Aš tikiu, kad rojuje nebus privalomų parodų atidarymų ir privalomų gimimo dienų. Koronavirusas yra blogis, bet patogiam mano prigimčiai gyvenimui jis yra patogus.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Man karantino metu pasaulis smarkiai išsiplėtė. Gyvenimas yra laikas, sako žydai. Gyvenimo daug pasidarė.

Man atrodo, kad koronavirusas yra palankus kultūrai. Memento mori. Kai mirtis šalia, matyt, žmonėms pasidaro svarbu tai, kas nemirtinga – dvasinės vertybės.

Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia – ir pavojingu kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charleso Eisensteino suformuluotą dilemą?

Aš prašyčiau. Vaikai, sakyčiau, nežaiskit šiandien, nes jeigu žaisite, aš numirsiu. Įdomu, kiek vaikų išpildytų mano prašymą. Kaip teisingai gyventi, aš žinau. Live and let live. Gyvenk, kaip tau gera gyventi, ir leisk kitiems gyventi, kaip jiems gera. Teisinga numirti yra tada, kai nebegali teisingai gyventi, kai pasidarai našta kitiems ir jiems gyventi pasidaro negera. Aš žinau, kad galiu tapti viruso nešiotoju ir pavojingu kitiems žmonėms, bet aš apie tai negalvoju, tik dirbu savo darbą ir klusniai darau tai, ką man sako koronaviruso specialistai. Iki mirties kaip nors išgyvensiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Man neatrodo, kad ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį meno kūrėjams. Kuriasi naujos galerijos, rengiamos parodos, daugybė meno kūrėjų, tarp jų ir aš, ir mano žmona, ir mano duktė, gavo solidžias stipendijas. Man atrodo, kad koronavirusas yra palankus kultūrai. Memento mori. Kai mirtis šalia, matyt, žmonėms pasidaro svarbu tai, kas nemirtinga – dvasinės vertybės.

Apie lūkesčius ir apie tai, ką svarbu žinoti kultūros vartotojams, nesugalvoju, ką pasakyti.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.