2020 12 28

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Kultūra po karantino. Kaip gyvena dailininkė Rūta Eidukaitytė?

Portretas.
Dailininkė Rūta Eidukaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako dailininkė RŪTA EIDUKAITYTĖ.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Prasidėjus karantinui po tapymo studijoje vakarais eidavau namo senamiesčiu tyliomis ir tuščiomis gatvėmis. Apimdavo keistas jausmas, iš pradžių atrodė, kad pasaulis baigia išmirti, išnykti, įsivaizduodavau, kad esu vienui viena tame tuščiame, mirusiame mieste. Pradėjau sukti vis didesnius ratus eidama, man patiko taip vaikštinėti, jaučiausi, lyg miestas priklausytų man vienai. Karantinui pasibaigus, senamiesčio šurmuliui prasidėjus, rodės, čia kažkas ne taip, taip viskas atrodė nerealistiška, lyg teatre, po pertraukos pakėlus scenos užuolaidas.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Koronavirusas buvo šokas visokeriopai. Kaip ir turbūt visiems, griuvo planai, liūdino neįvykusios kelionės. Kovo 13-ąją staiga (tos pačios dienos rytą) buvo atšauktas mano parodos, kuriai ruošiausi kone metus, atidarymas, buvo užrakintos galerijos. Teko uždaryti ir savo galerijos duris lankytojams, bet vis tiek eidavau ten kasdien ir kūriau. Pradėjau ir pabaigiau naują tapybos ciklą, užsidarius dailės prekių parduotuvėms, išmokau išsivirti grunto tapybai, įpratau vis daugiau būti viena, ir man tai pradėjo patikti.

Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Artimas, nesumeluotas ryšys su kitu žmogumi pandemijos metu tapo bene didžiausiu klausimu ar abejone. Baimė užkrėsti, baimė užsikrėsti, baimė prisiliesti, apsikabinti susitikus, nežinia ir netikrumas kasė nerimo duobes tarp kartų, šeimų, draugų, bičiulių. Ligos ir mirties, vienatvės baimė – visiems suprantama, tačiau susidūrę realybėj, mes visi reaguojame skirtingai. Aš savyje nejaučiau situacijos dramatiškumo, bet stebėjau tarsi iš šono, kurdama siužetus tapybai apie du mylinčius žmones, kuriems aplinkinis pasaulis egzistuoja tik kaip fonas ar ženklas, simbolis. Pavadinau juos „Meilės altorėliais“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Stebint situaciją, taip lyg pasirodė, kad smūgis kultūrai buvo stipriausias, greičiausiai todėl, kad mane tai palietė asmeniškai. Į šį klausimą atsakysiu su šypsena, gana tų dramų. Atrodė, galerijos uždaromos, koncertai, spektakliai stabdomi, o prekybos akropoliai, baltos vakarienės ir kiti pramoginiai renginiai pilni žmonių, tačiau dėl vieno bičiulio situacijos įvertinimo greitai į tai pradėjau žvelgti su humoru. Jis pasakė – o ką, jeigu mes (suprask, kultūros žmonės) esam vertinami labiau nei jie (pramogų ir pirkinių ištroškę). Tai tegul vertina ir saugo.