2021 01 30

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Kultūra po karantino. Kaip gyvena dailininkė Vanda Padimanskaitė?

Moters, žvelgiančios į objektyvą, portretas.
Dailininkė Vanda Padimanskaitė. Johno Silverio nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako dailininkė, knygų iliustratorė VANDA PADIMANSKAITĖ.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Normalus – labai sąlygiškas, reliatyvus žodis, kurio vis labiau stengiuosi vengti. Man atrodo, kad normalaus gyvenimo ritmo išvis nėra, žmonių pasaulio ritmas, mano akimis – neramus, nervingas, kintantis. Tiek anksčiau, tiek dabar. Neseniai kažkurį vakarą ėjau gatve, ir staiga įtartinai per gerai pasijaučiau – oras toks gaivus, kvėpuoti taip lengva, eiti smagu. Čiupt už burnos – kaukę pamiršau. Iškart panika apėmė. Kiek nedaug reikia iki laimės. Vien neprivalėjimas dėvėti kaukių jau būtų didis gėris.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Pandemijos kontekste aš asmeniškai labai mobilizavausi, pajutau tokią, kaip čia pasakius, karo padėtį. Darau tai, ką mėgstu, galiu neatidėdama kitai dienai. Šiandien dar tebevyksta mano tapybos darbų paroda Molėtų viešojoje bibliotekoje, į kurią patekti niekas negali (!). Kita vertus, parodos įrašų ir darbų nuotraukų yra internete. Darau (nors pradžioje skeptiškai į visa tai žiūrėjau), eksperimentuoju, nes neįsivaizduoju, ką ir kaip galiu paveikti savo darbais. Nežinau, kaip viskas pasisuks toliau. Neaiškumas intriguoja, o kartu ir gąsdina. Taip, kūryba man padeda gyventi. Dabar jos daugiau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Tarsi susitaikiau su tuo, kad gyvo kontakto mažiau negu anksčiau. Dažniau kalbuosi su artimaisiais internetu, telefonu, nors labai dažnai jaučiu ekrano perteklių, – norisi išvis kurį laiką visų prietaisų atsisakyti. Nors apskritai vienatvę toleruoju, man nesunku mažiau matytis su žmonėmis. Be to, šis karantininis etapas laikinas, jis praeis. Po jo bus kitokių rūpesčių ir naujų aktualijų.