2020 10 19

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kultūra po karantino. Kaip gyvena dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas?

Portretas.
Dainų autorius ir atlikėjas, poetas, radijo laidų vedėjas Domantas Razauskas. Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako dainų autorius ir atlikėjas, poetas, radijo laidų vedėjas DOMANTAS RAZAUSKAS.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Niekaip neatsakyčiau. Nes jis kalba už kažkokius mistinius „mus“, klausia „mūsų“ ir dar sako „o jeigu?“ O jeigu ne? Aš galiu kalbėti tik už save ir nežinau laikų, kada pasaulis buvo ramus, mielas jaukus kampelis, kas yra tas jo „normalumas“. Pasaulis visada buvo visoks. Net jei kiekvienas jam užmauname savo perspektyvas.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Abejoju teigiančiuoju, kuris sako „mes“ ir kalba už visuomenę, žmoniją ar net šeimą. Kiekvienam viskas vyko savaip. Kai kam tai buvo didelės sėkmės metas, kai kam – streso, nerimo ir išgyvenimo. Kai kam menkai kas pasikeitė. Aš tarp trečiųjų. Džiaugiausi proga pailsėti nuo koncertinės veiklos, mat tokios progos neturėjau 15 metų, kūriau ir dariau radijo laidas, pažinau visus aplinkinių miškų takus. Kelionės, mano galva, pervertintas reikalas. Tad tokiems namisėdoms, kurie ir taip keliauja dažniausiai knygose, muzikoje, kompiuteriuose – tai buvo visai neblogas metas.

Nepajutau, kad karantinas koreliuotų su kažkokiu skatinimu kurti / nekurti. Kas nors gimti / niekas negimti gali bet kokiomis sąlygomis ir bet kokioje erdvėje.

Viruso akivaizdoje ne mažiau už aplaidumą yra pavojinga panika ir saviveikla. Akivaizdu, kad pastarojo viruso mirtingumo rodikliai nėra tokie baisūs, kaip galvota, ir nelabai skiriasi nuo įprasto sezoninio gripo, tik sunkiau valdomas plitimas. Ir tai, pavojus yra ne tas, kad aš ar jūs užsikrėsime. Anksčiau ar vėliau turėsime persirgti.

Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia – ir pavojingu kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charleso Eisensteino suformuluotą dilemą?

Kiekvienas ir anksčiau galėjo tapti daugelio virusų nešiotojais, kiekvienas mirė ir mirs nuo ligų. Na, išskyrus tuos, kurie bus nužudyti ar partrenkti. Nors teoriškai vis viena – nuo sužalojimų, tai yra ligų. Pasaulio istorijoje būta epidemijų ir ligų, marų ir šiltinių, karų ir branduolinių sprogimų. Tikėtina, jų bus ir ateityje. Ar aš prašyčiau nežaisti vaikų, kad sumažinčiau kažkokias rizikas? Aš mieliau klausyčiau medikų ir epidemiologų rekomendacijų bei sveiko proto. Viruso akivaizdoje ne mažiau už aplaidumą yra pavojinga panika ir saviveikla. Akivaizdu, kad pastarojo viruso mirtingumo rodikliai nėra tokie baisūs, kaip galvota, ir nelabai skiriasi nuo įprasto sezoninio gripo, tik sunkiau valdomas plitimas. Ir tai, pavojus yra ne tas, kad aš ar jūs užsikrėsime. Anksčiau ar vėliau turėsime persirgti. Pavojus yra tas, kad ligoninių tinklas neatlaikys didelio srauto ir nebegalės teikti pagalbos visiems, kam jos reikia. Taip pat ir sergantiems kitomis ligomis.

Todėl teisinga yra elgtis adekvačiai pagal kiekvieną situaciją, saugotis, stengtis nekenkti ir pasitikėti patarimais tų, kurie stebi viruso plitimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Klausimas yra labai platus ir daugialypis. Per vienas ar kitas išmokas, stipendijų programas, mokestines lengvatas (ir taip toliau, ir panašiai) vien kultūros sektoriui buvo numesta tiek gelbėjimosi ratų, ištiesta pagalbos rankų ir tiesiog išdalinta pinigų, kad tiek vargu ar kas galėjo tikėtis. Kitas klausimas, kad kai kas tikėjosi, jog jam pinigų bus pristatyta kurjeriu iki durų ir pačiam nereikės nieko daryti, net domėtis. Aš manau, kad tiek Valstybinė mokesčių inspekcija, „Sodra“, Lietuvos kultūros taryba, meno kūrėjų asociacijos ir kultūrinių industrijų asociacijos padarė labai didelį sutelktinį darbą. Taip pat labai džiaugiuosi, kad ši pandemija paskatino išgyvendinti nereikalingą biurokratiją ir parodė, jog įmanoma veikti greitai.

Ar pinigų užteks visiems? Žinoma, ne. Taip nebūna. Ar visus kažkas išgelbės? Ne. Ar kurie nors verslai pražus? Taip. Kiekviena krizė nusineša tuos, kurie nesugeba greitai persiorientuoti ir prisitaikyti. Tačiau žmogus negali sėdėti ir laukti, kol juo pasirūpins organizacijos, politikai ir panašiai. Radosi begalė naujų iniciatyvų, daugybė kūrėjų ir įstaigų persitvarkė, rado naujų veiklų, prisijaukino interneto paslaugas, permąstė koncertų pobūdį, ėmė teikti visai kitokias paslaugas ir prisitaikė dar ir patempdami kolegą, parodydami pavyzdį. Dažniausiai fantazija yra svarbiau už išmoką.