2021 01 18

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kultūra po karantino. Kaip gyvena dirigentas Karolis Variakojis?

Dirigentas Karolis Variakojis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako dirigentas KAROLIS VARIAKOJIS.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Taip išėjo, kad atsakymus rašau jau antrojo karantino metu, nors daug dalykų skiriasi nuo pirmojo, bet esminė būsena išlieka panaši.

Atsakydamas į rašytojos retorinį klausimą, vis dėlto atskirčiau tai, ar gyveni užsidaręs namie, esi izoliuotas ir palaikai autorės įvardijamą „normalų gyvenimo ritmą“, ar gyveni socialine interakcija, bendravimu grįstą gyvenimo būdą. Pirmu atveju tai realybė, kurią gyvenu aš ir mano šeima (kone visa visuomenė), kurios sveikam ir „normaliam“ vystymuisi būtina gyvo, besibūriuojančio, bendraujančio, šokančio pasaulio aplinka. Negaliu sutikti su autorės suponuojamu normalumu šia prasme.

Visai kitas dalykas būtų kalbėti apie priežastis, kodėl atsidūrėme tokioje situacijoje. Galbūt autorė norėjo akcentuoti būtent tai. Čia mes visi puikiai matome priežastis, kurios mūsų pačių įvardijamos jau seniai: godumas, skubėjimas, atmestinumas, nepasotinami troškimai, įvairios ydos. Tai tokie pamatiniai žmogiški dalykai, dėl kurių ir parodomas mūsų trapumas, ribotumas, nuolatinis laviravimas ties išnykimo riba. Tai yra tragiška žmogaus lemtis dėl šių esminių savybių, kurios griauna ir čia pat sukuria iš naujo. Galbūt pastaruoju metu mums, žmonėms, sunkiau sekasi laikytis atokiau nuo susinaikinimo prarajos krašto dėl saiko trūkumo. Žmogaus judėjimo dinamika ties mirtimi ir gyvenimu yra neišvengiama ir būtina – nieko nepadarysi, kad kartais paslystame ir nukrentame į bedugnę, be šio judėjimo niekada neatsidurtume kitoje pusėje, t. y. gyvybe pulsuojančiame gyvenime.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Kalbėdamas apie kūrybą kartais jaučiu abejingumą, nes žiūrint profesiškai man reikštis yra neįmanoma. Tai, ką aš veikiu (esu dirigentas), yra kūniška, paremta kūno gestų ženklais santykyje su kitais žmonėmis. Tad tai, ką galiu daryti, ir darau, t. y. mąstau ir skaitau apie tai. Neseniai atradau, kad tai, kaip dalyvauju atlikdamas muziką, pirmiausia lemia kūnas, kad kūno gestai dalyvauja anksčiau, negu prasideda muzika, kad nieko nėra nereikalinga ir nieko atmestina, kas galėtų būti laikoma ne atlikimo dalimi – vadinasi, nieko nėra „ekstramuzikinio“. Jokioje virtualioje realybėje bent jau kol kas nesugalvota, kaip atskleisti empatiškumo momento galią, patiriamą gyvame koncerte, reakciją į kūnišką gestą, kuriai įvardinti kalba yra per sekli.

Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Pagal šio Eisensteino klausimo kontekstą mes gelbėjame dvi gyvybes aukodami šimto vaikų socialinius, pažintinius procesus ir galbūt negrįžtamai sutrikdome jų raidą. Klausimas būtų įdomesnis, jeigu, sakykime, šimtas vaikų nežaisdami išgelbsti šimtą gyvybių. Pats auginu dukrą, kuri šiuo metu negauna jokio socialinio kontakto, išskyrus tėvų. Galima kažkaip laviruoti. Galima suteikti minimalias socialines patirtis: nepažeidžiant įstatymo susitikti su jaunesniais žmonėmis, kurie jau persirgę arba pasidarę testus.

Manau, ilgainiui panašiai laviruodami sugebame prisitaikyti. Galbūt ilgo laiko (kalnų, vandenynų, upių) kontekste kultūrinė socialumo samprata pakistų, ir atrodytų visiškai normalu su niekuo nebendrauti. Dar grįžtant prie tarpasmeninio ryšio, kuris mums svarbus, kuris mus stiprina ir tuo pat žudo, man priimtiniausias René Girard’o siūlomas sprendimas rinktis tai, kas ilgainiui sukelia mažiau smurto.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Ką nors pasakyti nueinančiai valdžiai, kuriai į pabaigą tik dar labiau niekas neberūpi, neverta. Galbūt iš naujosios valdžios, konkrečiai Kultūros ministerijos, norėtųsi aktyvesnio tarpininkavimo su kultūrininkais, mąstant, kaip prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, kaip transformuoti veiklas, kokie galimi kiti kultūrinio turinio kūrimo būdai. Žinoma, pačios įstaigos, kiek žinau, aktyviai tai daro. Turbūt turime mąstyti ir plačiau. Gal dabar nusimato kamerinės muzikos ir mažų ansamblių renesansas.

Kultūros vartotojai turi suprasti, kad kultūra yra žmogaus kūrinys, o bet koks žmogaus kūrinys prieš gamtą yra niekas, kaip gležnas lapelis, gulintis ant kelio artėjant audrai. Turi praeiti laiko, kol iš naujo susikurs ar atsikurs kultūriniai dariniai. Turime palaukti, kol vėl galėsime kontempliuoti grožį.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu