2020 11 23

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kultūra po karantino. Kaip gyvena drabužių dizainerė Liucija Kvašytė?

Portretas.
Mados kūrėja Liucija Kvašytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako drabužių dizainerė LIUCIJA KVAŠYTĖ.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Čia O. Tokarczuk, matyt, labiau referuoja į vartotojiškos kultūros lauką, kuriame gausu išsikreipusių santykių, egoizmo, besaikio vartojimo ir pan. Pandemijos metu įsivertinome savo prioritetus, labiau vertinti pradėjome žmogišką santykį ir laiką kartu.

Žvelgiant į mados istorijos lauką, kurį tyrinėju savo disertacijoje, tokių krizių įvyksta gana dažnai, ir jų metu krenta prabangos ar nebūtinų prekių bei paslaugų populiarumas, vadinasi, žmonės susitelkia į žmogiškas vertybes, užnugaryje palikdami įprastu metu, atrodo, tokias svarbias temas kaip apranga, įvaizdis, prestižiniai laisvalaikio leidimo būdai.

Tačiau pokriziniu laikotarpiu viskas netrunka grįžti į savo vėžes, tarsi staiga pamiršus, su kokiais klausimais ką tik susidūrėme. Apie greitą gyvenimą nemažai kalba norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas, siūlydamas lėtinti savo tempą ir tokiu būdu gyventi kokybiškesnį gyvenimą. Visi pasaulio pasiekimai, kurti kaip pagalba žmogui, suteikiant jam daugiau laiko nuo darbų, vadinasi, daugiau laiko laisvalaikio leidimui, visgi sugeria mūsų laiką versdami laisvalaikį skirti rūpinimuisi daiktais. Taigi laiko ir santykio į jį išsikreipimas daro mūsų gyvenimą, O. Tokarczuk žodžiais kalbant, nenormalų, tačiau žmogus kažin ar to normalaus gyvenimo nori.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Pandemijos laikas vienareikšmiškai buvo įdomus laikotarpis. Galėjau labiau koncentruotis į savo darbus, skirti laiko seniai atidėliotiems projektams ir eksperimentams. Kita vertus, tai buvo proga apmąstyti savo, kaip mados kūrėjos, pašaukimą.

Stebėjau, kaip su kritusiais pardavimais tvarkosi mados industrija – buvo atsisakyta mados savaičių, fizinė prekyba persikėlė į internetą, atsirado daug kursų ir paskaitų, kurias galėjai klausyti online. Mada, kaip vartojamas objektas, nebebuvo aktuali, nes čia atsiskleidė jos viena verčių – demonstratyvinis prestižas, kuris neveikia be publikos.

Iš kitos pusės – buvo proga kalbėti apie išsikreipusį rūbo veidą, proga atsieti rūbą nuo vartojimo ir pasižiūrėti į jį kaip į žmogaus proto sukurtą objektą. Ir tada paaiškėja, kad nelabai yra į ką žiūrėti. Greitosios mados rūbai, kurių pilnos mūsų spintos, greitame gyvenimo tempe žiūrisi visai kitaip, todėl ir esame prie jų pripratę kaip prie savaime aiškaus pirkinio. Tačiau tai tik dar vienas daiktas, niekaip neišreiškiantis mūsų individualumo ar neparodantis mūsų vidinio grožio.

Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Žmogui įprasta, kad meilė išreiškiama kartu praleidžiant laiką. Tačiau meilės formų yra daug, o neretai tai yra pasiaukojimas, įsiklausymas, savo įnorių atsisakymas. Kuo sunkiau mums tai daryti, tuo stipresnė mūsų meilės išraiška yra.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Pavasarinės pandemijos metu nuplaukė mano ilgai puoselėti planai atidaryti parodą vienoje Vilniaus galerijų. Viskas buvo suplanuota, sudėliota iki detalių ir štai. Iš pradžių tai priėmiau sunkiai, tačiau netrukus supratau, jog ne man vienai, visam pasauliui griūna darbo planai, atostogos, serga bei miršta artimieji, žmonės negali matytis vieni su kitais ir pan. Toks problemos globalumas man padėjo susitaikyti ir priimti situaciją sukuriant naują, galbūt net geresnį, scenarijų.

Kultūros sektorius patyrė daug nuostolių, taip pat žiūrovas prarado dažną galimybę lankytis galerijose, teatruose, muziejuose, koncertų salėse. Lapkričio gale turime išleisti premjerą Vilniaus mažajame teatre, kur U. Bartoševičiūtės spektakliui kuriu kostiumus, tačiau ir čia neaišku, kaip susidėlios planai. Manau, lankytojui svarbu suprasti, kad kultūros įstaigoms jų paramos reikia taip pat, kaip ir verslams, ir kad teisingas kultūros produktas leidžia žmogui išgyventi visavertiškesnį dvasinį gyvenimą, kurio taip trūksta neramiems laikams, kuriuos išgyvename šiandien.