2020 12 14

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kultūra po karantino. Kaip gyvena fotomenininkas Algimantas Černiauskas?

Portretas.
Rašytojas, gamtininkas, kraštotyrininkas Henrikas Gudavičius ir fotomenininkas Algimantas Černiauskas – 2019 m. Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai. Gretos Skaraitienės / „Fotobanko“ nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako fotomenininkas ALGIMANTAS ČERNIAUSKAS, kuriantis kartu su rašytoju, gamtininku, kraštotyrininku Henriku Gudavičiumi bei broliu Mindaugu Černiausku.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Pasaulis per daug didelis ir spalvingas, kad galėčiau postringauti apie tai, kas jame yra „normalus gyvenimo ritmas“ ir „nenormalus“. Mūsų akimis žiūrint, plauti tualetinius bakelius geriamu vandeniu yra normalu, o dviem milijardams žemės gyventojų jo katastrofiškai trūksta, ir jų gyvenimo ritmas diktuoja poreikį tą šventą geriamą vandenį surasti, kad išgyventum. Žmogaus / žmonių / gyvenimo ritmas nenormalus tapo nuo tos akimirkos, kai buvo išvarytas / išvaryti / iš rojaus ir jis / jie atsistojo prie starto linijos, kur finiše laukia „didieji prizai“, miražai: Imperatoriaus karūna, Krezo turtai, karjera, olimpiniai ar šokoladiniai medaliai…

Pamirštame, kad kiekvieno iš mūsų laukia vienas ir tas pats – didžioji nežinomybė – Mirtis. Ir tos kelionės, gyvenimo ritmo esmė – ne kaip greitai / ilgai ir kaip daug atsineši ant pečių ar kortelėje, o koks ir su kuo iki jos – Mirties – nukeliausi, ką atsineši savo širdyje. Laimingi tą kelią nuskridę lyg paukščio sparnų nešini, dauguma įveikiame nubrozdintais keliais…

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Didįjį pasninką“ ko? Greičiausiai poetas Antanas Miškinis ar Balys Sruoga apie mūsų „didįjį pasninką“ turėtų kitą nuomonę. Tas mūsų išgyvenamas laikotarpis kai kam neabejotinai susitraukė ir pajamų, netgi išgyvenimo prasme. Daugelis, kas turi galimybę, paliko be galo ankštus bei tirštus miestus ir pasitraukė į kaimus, sodybų erdves. Ten, kur visų katastrofų akivaizdoje traukėsi miestų žmonės. Bet kad ir kaimo žmogus jau gyvena miesto ritmu. Vienkiemių kultūra, didėjant gyvenimo tempui, pati vienkiemių idėja yra sunaikinta, devalvuota. Pati darbo prasmė devalvuota…

Miestiečių akimis žiūrint gyvenu kaime, betgi su visais miesto gyventojams privalomais patogumais ir trūkumais, nesgi priklausau nuo banko kortelės turinio ir parduotuvės lentynos pilnumo. Ir privalumais, kurių neturi miesto žmogus… O kūrybai, kaip sako mano jaunylis sūnus Algimantas, yra tik vienas karantinas: karantinas galvoje… Ar mane paskatino kurti? Atsirado galimybė nebeskubėti, pamatyti dar kartą, su kita patirtimi tai, ką mačiau vaikystėje ir pamiršau. Atsirado galimybė su broliuku perkratyti turimas nuotraukas ir pabandyti prisiminti tuos, kuriuos sutikome kelyje.

Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Šis klausimas man panašiai skamba kaip girdėtas vaikystėje: ar gali Dievas sukurti akmenį, kurio pats negalėtų pakelti? Gal ne vienas poetas yra atsižadėjęs Dievo savo motinos mirties akivaizdoje, melsdamas jos gyvenimą pratęsti nors vienai dienai. Ne mums sverti, ne mums lemta žvakę užpūsti…

Galvoju, kad dauguma mūsų meldžiam malonės, kad nereikėtų laidoti savo vaikų, nereikėtų laidoti anūkų. Tas šėtoniškas virusas mums suteikė galimybę išmokti nors minimaliai rūpintis artimųjų sveikata ir gyvybe. Ir tos pastangos minimalios: labai dažnai plauti rankas ir nešioti kaukę, o ne prašyti, kad kažkas kažkur nustotų žaisti… Nejauku sutikti tarpdury seniai matytą artimą žmogų, ir… negali jo apkabinti, prisėdai už stalo su mielais žmonėmis ir ne tik laikaisi galimai didesnio atstumo, bet ir skaičiuoji minutes: ar ne per ilgai kvėpuoji tuo oru, kuriuo kvėpuoja čia gyvenantys. Aš išeisiu, o jie liks, ir ką aš galėjau atnešti pravėręs svetingas duris…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Visi kultūros vartotojai: žiūrovai, skaitytojai, klausytojai ir lankytojai ir visi to meno kūrėjai – priklauso vienai teoriškai nunykusiai, bet gyvenime neišnykusiai / kol gyvas pasaulis / Romo Vilkaičio kurtai Duonos valgytojų partijai. Duoną arba augini, arba perki. Kad surastum balansą tarp duoną auginančio ir ją perkančio, ir jiems dainuojančio… reikia būti genijumi, nes čia dar įsiterpia visa eilė nežinomųjų: kodėl nemažai daliai užtenka tik „čiastuškų“ ir t. t.

Bet ne apie tai kalba. Kyla įtarimas, kad „politinių sprendimų priėmėjai“ yra silpnoji mūsų gyvenimo grandis. Žiūrėkite, Seimo narys, neturintis reikiamos kvalifikacijos, rimtu veidu iš Seimo tribūnos klaidina žmones, paneigdamas tūkstantmetę žmonijos medicininę patirtį… Mūsų visų kultūrinė bėda ne ta, kad tokie „išrinktieji“ bando nustatyti mums gyvenimo judėjimo kryptį. Bėda, kad mes tokius renkame. Ne pirmo būtinumo parduotuvės pilnos žmonių, o muziejai, parodų salės, kurios nesunkiai galėtų laikytis griežtų karantino taisyklių, uždaryti…

Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre yra Dailės galerija, kurioje mes organizuojame parodas, knygų pristatymus, susitikimus su visuomenės veikėjais. Rugsėjo–spalio mėnesį čia buvo eksponuojama Sigutės Ach tapybos darbų paroda, kurią per du mėnesius aplankė arti 1000 lankytojų. Dabar, prasidėjus karantinui, salėje stovi neišeksponuota Alytaus dailės studijos narių darbų paroda, kuri dėl karantino greičiausiai nesulauks tokio lankytojų skaičiaus… Bet ji paruošta, ji laukia savo valandos.

Tuos paveikslus tapę žmonės į juos sudėjo savo pasaulio matymą, atradimus, nerimus ir meilę. Kūrybinis aktas įvyko, sklaida sustojo. Sustojus atsiranda laiko užduoti daug klausimų sau. Vienas iš jų galėtų būti: kuris kultūrinis centras mūsų / mano gyvenime yra svarbiausias: Kaunas, Vilnius ar Paryžius? O gal tai vieta, kur motina / tėvas, žmona / vyras kepa bulvinius blynus ir visa šeima subėga paviliota tų kepamų blynų kvapo? O jei susėdus prie darbo stalo savo rankomis iš šiaudų sunersime sodą, pamatysime, kad jame telpa visas pasaulis…

Čia iškyla dar vienas klausimas – ar mokame sunerti sodą?