2020 11 03

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Kultūra po karantino. Kaip gyvena fotomenininkė Evgenia Levin?

Portretas.
Fotomenininkė Evgenia Levin. Asmeninio archyvo nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako fotomenininkė EVGENIA LEVIN.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Manau, kad bet kokios normos yra nuolat besikeičiantis dalykas, kuriam turi įtakos tiek mūsų kuriami kultūriniai, religiniai, socialiniai, tiek įvairūs gamtos reiškiniai. Gal kiek buitiškai nuskambės, bet man asmeniškai dabar jau norma tapo einant į parduotuvę užsidėti kaukę, ir jaučiuosi nejaukiai, kai kitoje šalyje to daryti nereikia. Taip pat be galo džiaugiuosi, kad žmonės po truputį mokosi viešose vietose laikytis atstumų, jei ne gerbdami vienas kito asmeninę erdvę, tai bent jau saugodamiesi nuo viruso. Tikiuosi, kad tai taps įpročiu ir nebeliks norinčiųjų pustuščiame autobuse būtinai atsisėsti šalia.

Tad ar dabartinis mūsų gyvenimas yra nauja norma? Manau – taip. Kiek ilgam, niekas nuspėti negali.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Negaliu pasakyti, kad mano dabartinis gyvenimas kažkuo smarkiai skirtųsi nuo prieš „kovidinio“. Nesijaučiu jokiais būdais apribota – galiu keliauti (juk tam tereikia išeiti pro duris, į artimiausią mišką, rasti iki šiol dar nematytų takelių), galiu bendrauti su artimaisiais tiek, kiek man to reikia, galiu rasti laiko kūrybai, skaitymui, kinui ar eksperimentams virtuvėje. Manau, kad šis laikotarpis parodė kiekvienam iš mūsų, kokie mes esame, ką vertiname, kaip tvarkomės su savimi ir kokių turime tarakonų galvose.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Nežinau, kaip „teisinga“ gyventi ar mirti ir kas gali tai spręsti. Bet manau, kad numirti norėčiau anksčiau, nei tapčiau našta kitiems. Mano pasaulyje gyvendamas turi kurti, džiuginti, stebinti, nešti kažkokį gėrį, laimę sau ir kitiems, ypač tiems brangiausiems. O jei nustoji, jei net pats ypač tuo gyvenimu nesidžiaugi, tuomet nebelieka jame prasmės.

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Pradėkim nuo to, kad kai savo žiūrovus, klausytojus ar skaitytojus pradedame vadinti kultūros vartotojais, tuomet nuvertiname kultūros nešamą naudą, sulyginame su kokiu „burgeriu“ – atėjau, pamačiau, suvartojau. Tokiu atveju ir į savo darbus pradedame žiūrėti kaip į prekę, už kurią būtinai turim gauti kažką, daug, daug to kažko. Bet juk kūrėjas pradeda kurti ne dėl pinigų, o dėl to, kad kitaip neišeina gyvent. Per šiuos metus buvo išdalinta begalė stipendijų menininkams – neslėpsiu, ir pati pasinaudojau proga pradėti seniai galvoje nešiotą projektą ir gauti tam kažkiek paramos. Bet va dabar galvoje išdygo, matyt, kažkieno priešrinkiminės agitacijos kalbose girdėta frazė: „Kada nustosime remti kultūrą ir pradėsime į ją investuoti?“ Tad visiems tiesiog palinkėčiau žiūrėti į kultūros produktus kaip į investavimo galimybę – investavimo tiek į savę, tiek į savo šalies ateitį.