2020 10 26

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kultūra po karantino. Kaip gyvena kraštotyrininkas Henrikas Gudavičius?

Gamtininkas, kraštotyrininkas, publicistas Henrikas Gudavičius. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako kraštotyrininkas, rašytojas HENRIKAS GUDAVIČIUS.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Tas nenormalumas, apie kurį kalba Olga Tokarczuk, prasidėjo jau labai seniai. Ir tęsiasi jis su pagreičiu. Kai skaičiau akademiko Jono Grigo įspūdžius iš Japonijos, nesupratau, kaip milijonai žmonių, susikimšę į didmiesčius, gali gyventi – priprasti prie tempo ir sekundiškai tikslios koordinacijos geležinkelio stotyse. Kas tada lieka iš tų natūralių kiekvieno žmogaus jausmų, kurie labai seniai atsirado visiškai kitoje aplinkoje.

Gal Japonija ir Nyderlandai yra išimtys (gyventojų daug, o žemės plotas ribotas), bet kaip tada paaiškinti Kanados arba Rusijos patirtis? Matyt, ta civilizacijos kryptis, kurią dabar pasaulis vertina kaip objektyvią ir vienintelę, yra abejotina. Bet žmogus tingi ką nors iš esmės keisti. Po katastrofos JAV rugsėjo 11-ąją kai kurie apžvalgininkai rašė, kad dabar pasaulio bendruomenė pajus ir kitas tos objektyviosios civilizacijos grimasas ir padarys išvadas. Nepajuto ir nepadarė… Gal lenkų rašytoja čia kartoja tai, ką esmingai apie civilizaciją yra parašęs Yuvalis Noah Harari („Sapiens. Glausta žmonijos istorija“)… Ir monokultūrų plotai žemės ūkio laukuose, ir dideli miestai taigoje yra tokios pat klaidos.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Gyvenu kaime, todėl karantino metu niekas labai nepasikeitė. Be to, esu intravertas, ne ekstravertas, vienam susikaupti ir ką nors išsiaiškinti yra svarbiau, nei kokioje karštoje diskusijoje ką tai negirdėto sužinoti. Truputį slegia tiktai ta bendra nuotaika šalyje. Svečių Sode prie Krūčiaus pastebimai padaugėjo, ir kai matai draugiškus smalsių lankytojų veidus, ne visada suvoki, ar reikia kaukės, ar ne. Vis dėlto, rodos, esama tam tikros pasisveikinimo su pirmąkart matomu žmogumi kultūros ir be viruso – ranką pasisveikinimui pirmas ištiesia vyresnis, o ne jaunesnis. Taip ir galima būtų gintis nuo to nematomo viruso, jeigu jau esi toje rizikos grupėje – ir pasisveikinti, ir atsisveikinti reikėtų iš toliau. Jaunimas tai turėtų žinoti. Tiesa, yra ir griežtesnė kai kurių uždaresnių bendruomenių patirtis: sveikindamasis niekada neduok rankos nepažįstamam – jis gali iš tavęs atimti energiją.

Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia – ir pavojingu kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charleso Eisensteino suformuluotą dilemą?

Panašų loginį rebusą esu girdėjęs per „Svobodos“ radiją. O gal į panašius klausimus galėtų atsakyti Fiodoro Dostojevskio gyvenimo legenda? Arba pravoslavų sentikių lyderio Avakuumo pasiaukojimas. Arba šventojo Pranciškaus iš Asyžiaus gyvenimas – jis daug kartų buvo pasiruošęs numirti dėl kitų staiga. O mirė lėtai, pagarboje. Fiodoro Dostojevskio gyvenimo geismas, net ir sužinojus teismo nuosprendį, buvo didžiulis, tokia pat yra ir Vincento Van Gogo pozicija. Kai charakteris yra labai stiprus, darosi nebedrąsu mąstyti apie klasikines logikos ir pshihologijos klišes…

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Nelabai aktualus klausimas kaimo žmogui, bandančiam šiek tiek sugrįžti į natūrinį ūkį ir gaunančiam vidutinio dydžio pensiją. Be to, esu radijo klausytojas. Televizija žmogų lipdo kaip molį, tai pastebėjau jau seniai, todėl ir nežiūriu, o radijas yra geriau – ir nematydamas žinai, ar žmogus skaito iš popierėlio, ar turi savo patirties.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien