2021 01 11

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kultūra po karantino. Kaip gyvena menotyrininkė Elvina Baužaitė?

Elvina Baužaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako menotyrininkė ELVINA BAUŽAITĖ.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Kadangi mano gyvenimo ritmas nepasikeitė, tai kalbėdama apie save tik patvirtinu, kad pasaulinė pandemija mano pasauliui įtakos neturėjo. O išoriškai tame pasaulyje, kuris yra už mano kambario, namų erdvės, manau, kad bent kurį laiką buvo, o gal ir yra? – tikrai yra normalesnis ritmas, kuriame girdimas savos širdies plakimas – pulsas, kuris pirmiausia ir žymi, kad esi gyvas, tada – kvėpavimo ritmas, kuris sako, kad esi ne tik gyvas, bet ir gyveni. Kadangi šie du ritmai man nėra praktika, kuria užsiimama norint susitikti save, suvaldyti minčių srautą, suprasti, kurios mintys yra tavo paties, o kurios – iš išorinio pasaulio, kuris nesi tu pats ir kurio ritmais gyventi neverta, nes taip negirdi savo muzikos – savo vidaus, nejauti širdies ir kvėpavimo, – būtent tai man ir yra kvėpavimas ir širdis – aš pati, save jaučianti ne tam tikrais momentais, bet nuolat – širdis – gyva: įkvepiu – gyvenu, todėl, kaip ir anksčiau, taip ir dabar esu ne po banga, ne ant bangos, o pati esu banga.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Kūrybos tikrai pavasarį ir vasarą buvo daug, rašėsi poezija, bet nemanau, kad tai paveikė, lėmė pandemija, karantinas, nes, galima sakyti, karantino sąlygos yra mano įprasto gyvenimo sąlygos – būti namuose ir juose turėti visą pasaulį. Kūryba veikiau yra mano pačios ciklai, būtybės gyvenimo etapai, kada ji nori prakalbėti, o ta ji – kažkas daugiau už žmogų, ji – ir ne tik siela, ji – būtybė Visatoje. Tad, manau, kad jai pandemija yra visiškas mažmožis.

Tačiau kadangi esu žmogus tarp žmonių, kurių buitis pasikeitė tuo metu, išnaudojau laiką bendriems kūrybiniams sumanymams, tiesiog norėjau, kad žmonės gyventų, nes laikas ir dabartis yra viskas, kas mums duota dabar, ką išsinešime į ateitį – tik tą pačią galimybę gyventi. O jeigu dar ir prisiminimų turėsime, žinojimo, kas esame patys ir kas yra mūsų artimieji, tada būsime būtent tos būtybės Visatoje, kurios suvokia save kaip šviesą, kaip muziką, kaip galią kalbėti, ką jaučia tavo siela ir širdis, kas esi savo Visatoje. Nes tik tuo mes įdomūs patys sau ir kitiems.

„Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Visiems kartoju – viena, ką gali padaryti baisiausias virusas, kad žmonės imtų bijoti žmonių. Priešingai – neatiduočiau nė vieno susitikimo nei savo pačios, nei kieno nors kito dėl kažkokios galimybės užsikrėsti, dėl kažkokios tariamos ateities, – tai, ką turime – dabar ir čia. Jeigu šią dovaną laikome rankose, net neatidarę, neišpakavę, jeigu neišimsime jos, ar galime tikėtis, kad dar kas nors mums padovanos naują? O jeigu ir padovanos, tai ar tada drįsime ja pasidžiaugti?

Visiems patarčiau perskaityti Krystiano Lupos knygą „Utopija. Laiškai aktoriams“ – ji nėra tik aktoriams, nėra tik teatro žmonėms. K. Lupa kalba apie aktorių, belaukiantį, kada vaidins scenoje, besiruošiantį. Režisierius akcentuoja, kad aktorius turi būti gyvas, turi gyventi savo laiką iki spektaklio, turi įsileisti tą personažą ir gyventi su juo, bet netapti atsiribojusiu nuo pasaulio, nes kitaip jis ir vaidinimo akimirką bus negyvas. Iš tiesų juk verta išgyventi dabartį taip, kad ir ateitis išpildytų tai, ką sukuri gyvendamas sąmoningai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Politiniai sprendimai yra jų priėmėjams – tikrai nesijaučiu galinti, o ir norinti spręsti, kaip gyventi žmonėms, kaip gerinti – o kas žino, kas yra gėris – didis ir visiems, ir visų? – buitį ir būtį. Tiesiog linkiu visiems blaivaus proto, gyvenimo aistros, karštos ir mylinčios širdies, tikrumo ir tiesos, kuri kalba dažniausiai tyla – vidinio žinojimo virpesiais, sutarimo, kai klausai ir girdi, suvokimu, kad gyvenimas yra dabar ir čia, ir jis tavo rankose. O tai, kas ne tavo rankose, palik gyvenimo išminčiai – Kūrėjui, juk ir jam norisi nustebti, kai įvyksta stebuklas – pavyzdžiui, nušvinta saulė ir nusišypso žmogus, arba kai kas nors paima kito ranką, kai ji tavo delne. Tada suvoki, kad žmogus žmogui yra žmogus, ir tai – Visata mažyčiame tavo pasaulyje.