2020 12 07

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kultūra po karantino. Kaip gyvena poetas Antanas Šimkus?

Portretas.
Poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius ANTANAS ŠIMKUS.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Atsakyčiau, jog pasaulis čia niekuo dėtas, man rodos. Jis yra, koks yra, ne vien žmonės jame veikia. Dėl pastarųjų. Kas buvo neramus dar iki pandemijos, tas vienokia ar kitokia forma toks ir liks neramus – su kauke ar be jos.

Vis dar manau, kad gyvenimo ritmas yra pasirenkamas. Kol tai įmanoma, viskas normalu. Klausimas nebent toks, ar turiu kokį nors įsivaizduojamą tobulą normalumą, kurio trūks plyš noriu laikytis?

Na, gerai gerai, pasvajoju apie ateitį, tai turbūt noriu turėti kažkokių garantijų būsimajam laikui. Bet ar kas nors už mane gali nugyventi mano gyvenimą ir suteikti jam perspektyvą? Kažin.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Pasninkauti sveika, jei tai netampa badmiriavimu. Man apsimarinimas nuo aktyviųjų fizinių veiklų turbūt išėjo į naudą – iki ekrano formos susitraukus visata atsiuntė porą, sakyčiau, pakenčiamų eilėraščių. Už tai jai esu dėkingas.

Koronavirusas padovanojo ir galimybę sudalyvauti tokiame literatūros pažinimo programos „Vaikų žemė“ kūrėjų inicijuotame Knygiukų projekte, kurio metu turėjau progos kurti istorijas vaikams kartu su puikiomis iliustratorėmis Egle Gelažiūte-Petrauskiene ir Deimante Rybakoviene. Taip gimė pora pasakėlių apie princesei skaitantį slibiną ir ieškantį draugų knygiuką. Iki šiol džiaugiuosi ta pažintimi ir rezultatu.

Kadangi tris mėnesius su savo mažaisiais mačiausi tik per skaipą, atradau taikomąjį eiliavimą kaip nuotolinę bendravimo formą – rašiau Simonui ir Elenai pagal jų pasiūlytus žodžius ir vaizdinius. Kažkodėl daugiausia apie ateivius, kates ir šunyčius patrulius. Ir kažkodėl visi turėjo supergalių. Pasninkaujančių ir susiturinčių tarp jų nebuvo.

Tad tokios tos ilgesio linksmybės, o gal atvirkščiai.

„Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Sudėtingi klausimai. Neturiu teisingo atsakymo, nežinau jo. Turbūt kiekvieną dieną vienaip ar kitaip į juos kiekvienas atsakinėjame, sprendžiame vėl ir vėl. Dilema formuluojama pasitelkiant sprendimu už kitą prisiimtą atsakomybę. O galvojant apie kitą, jo gerovę ir taikant kokius nors ribojimus kitam, lengva įsijausti į gelbėtoją ir imtis ne tik būtinųjų veiksmų, bet ir manipuliacijų. Tarsi ir dėl kito, bet iš tiesų neatsispiriant pagundai sutvarkyti tą kitą, kad būtų ne tik saugu, bet ir patogu kontroliuoti. Ir atrodo, kad valdantieji politikai šį išbandymą sunkiai atlaiko.

Ir ne tik jie. Daugelis turinčiųjų kokią nors sprendimo kitiems galią tam pasiduoda. Tegu ir mažesniu masteliu. Šeimoj, santykiuose su artimu, su kolegom. Vis dėlto tie pandeminiai bendravimo pokyčiai labiausiai atsilieps dabartiniams vaikams. Jau atsiliepia senoliams. Tiems, už kuriuos ypač sprendžiame.

Grįžtant prie įsimintinų klausimo formuluočių. Prieš svarstydamas, ar verta prašyti nežaisti vaikų, šiandien žinau tik tiek: turėčiau pirmiausia pats neleisti sau jokių rizikos žaidimų, jokių išimčių. Ar sugebėčiau, jei sąžiningai?.. Juk vaikams nežaisti turbūt reikštų likti be savojo pasaulio, išsyk suaugti. Beatsakinėdamas pajutau norą iš naujo perskaityti Janušo Korčako „Karalių Motiejuką Pirmąjį“. Šiems, o, tiesą sakant, ir visiems laikams puikiai tinkanti knyga.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Apie politikus ir jų tykančias pagundas jau buvau šiek tiek užsiminęs. Lūkesčiai paprasti: manyčiau, politinių sprendimų priėmėjai turėtų prisiimti atsakomybę ir nepasiduoti pagundai išnaudoti kovidinės situacijos savo reikalams. Nereikia draudimų dėl draudimų, lygesnių už lygius, vieniems dviejų metrų, kitiems centimetrų distancijos, nereikia to gąsdinimo, viešojo eterio propagandinio naudojimo, manipuliavimo ir kitokių puikiai įvaldytų kaltų ieškojimo veiksmų. Trumpiau tariant, nereikia išnaudojimo kultūros – reikia sambūvio kultūros. Su ja ateitų kitas bendravimo lygmuo, po kuriuo lyg po skėčiu ramiai galėtų dirbti ne tik kultūrininkai, bet ir visi kiti – turiu omeny ir medikus, ir tuos pačius politikus, ir ne politikus – visus kultūros vartotojus ar tiesiog žmones. Sambūvis net ir kintančioje situacijoje visiems atveria daugiau galimybių. Štai šito žinojimo būtų svarbu nepamesti arba surasti, jei jau pametėme.