2020 11 30

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Kultūra po karantino. Kaip gyvena režisierė Aistė Žegulytė?

Režisierė Aistė Žegulytė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako režisierė AISTĖ ŽEGULYTĖ.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Šimtu procentų sutinku su Olgos Tokarczuk mintimis. Gal taip sutapo, bet po pastarųjų metų darbų ir kelionių tikrai jaučiausi labai pavargusi. Svajojau sustoti nuo bėgimo, pailsėti nuo miesto, ramiai stebėti metų laikų kaitą. Būtent taip ir nutiko. Atrodo, kad viskas išsisprendė savaime – nuo pavasario labai daug laiko leidžiu kaime, stebiu gamtą, medžius, dangų, migruojančius paukščius. Tai net nesikerta su mano kūrybiniais darbais, nes šiuo metu esame parengiamųjų darbų etape, rašome scenarijų, atliekame temos tyrimą…

Žinoma, teko atšaukti keletą filmavimų užsienyje, bet tai manęs per daug neliūdina, nes jaučiu, kad pristabdytas tempas leis skirti daugiau laiko ir dėmesio filmo temai. Leis eiti labiau į gylį nei į plotį.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Paradoksalu, bet šį estų kompozitorių atradau būtent karantino metu. Būdama kaime labai daug klausiau jo muzikos. Bet nesutikčiau, kad pasaulis susitraukė, netgi priešingai – man jis labai stipriai prasiplėtė empiriškai, nes turėjau laiko reflektuoti ir patirti tai, ką matau aplink, žmones, su kuriais būnu. Patirti čia ir dabar.

Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Man atrodo, kad nėra vienareikšmio atsakymo, kaip kažkas gali būti teisinga. Ironiška, bet į tokius klausimus mums atsako praeinantis laikas, tik jau būna per vėlu.

Manau, pasaulinė pandemija stipriai suvaržė mūsų individualizmą. Tai nėra blogai, nes turime laiko pajusti, kad kiekvienas esame tik maža dalelė Žemės planetos. Atrodo, kad šioje situacijoje kitus reikia saugoti ir mylėti labiau už save.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Tikiuosi, kad kultūrai bus skirta daugiau dėmesio ir paramos, nes be kultūros žmogus miršta dvasiškai. Kultūros vartotojams svarbu išsigryninti ir suprasti, kas iš tikrųjų yra kultūra, o kas tik pigus vartotojiškas farsas. O kultūros stygiaus bent jau aš tikrai nejaučiu. Atrodo, sulėtėjęs laikas suteikia galimybę stipriau ir nuoširdžiau patirti vieną kūrinį vietoj masės. Jei nėra galimybės lankytis renginiuose, galima skaityti, klausytis muzikos ir būnant namuose, lankytis miškuose.