2021 01 25

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kultūra po karantino. Kaip gyvena režisierė Eglė Švedkauskaitė?

Režisierė Eglė Švedkauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako režisierė EGLĖ ŠVEDKAUSKAITĖ.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Atsakyčiau, kad grįžome. Visuotinio karantino metu įsisvyravęs ritmas priminė, kad yra galimybė gyventi lėčiau ir paprasčiau. Vyko kažkoks savo veiksmų pervertinimas ir savo veiklos prasmės suvokimas. Supratau, kad mano darbas yra prasmingas, tačiau ekstremalioje padėtyje galiu ir turėčiau imtis kažkokios veiklos, kuri tuo metu naudingesnė.

Vilniaus Naujamiestyje yra toks grafitis – „Is there life after work?“ (liet. „Ar yra gyvenimas po darbo?“). Karantinas bent jau man atskleidė, kad gyvenimas po darbo yra ir jis gali būti labai malonus.

Bet šiandien vėl jaučiuosi neužtikrintai. Žinau, kad artėja jei ne visuotinis karantinas, tai kitokio pobūdžio krizė. Vos tik ėmė laisvėti apribojimai pavasarį atsirado iliuzija, kad kažkas baisaus jau praėjo, o ne vis dar vyksta. Labai aiškiai tai atpažinau savo pačios veiksmuose. Pasaulyje, kuris patogesnis nei bet kada anksčiau, žmogus nebėra pajėgus suvokti ir pripažinti komforto zonos žlugimo idėjos.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Karantino metu labai save spaudžiau, kad dabar būtinai turiu kažką sukurti, generuoti idėjas ateities spektakliams, ieškoti geros dramaturgijos, teikti paraiškas į atvirus šaukimus, galvoti ir kurti apie sustojusį karantino laiką. Tas spaudimas kilo ne tik iš manęs pačios, bet ir iš socialinių medijų turinio: ten atsirado begalė istorijų apie produktyvumo viršūnę karantino metu pasiekusius žmones. Praėjus šiek tiek laiko, matau, kad didžiausią naudą man atnešė ramiai perskaityti kūriniai, atsitiktinai, per aplinkui atėjusios idėjos arba lėtas tęstinis darbas prie anksčiau pradėtų projektų ir sumanymų.

Karantino metu sukūriau savo spektaklio „Žmogus iš žuvies“ skaitmeninę adaptaciją festivaliui POSTWEST – ir tos kelios dienos, kurias su komanda praleidome teatre įrašinėdami ir lipdydami šitą audiovizualinę spektaklio versiją, buvo džiaugsmas ir atgaiva. Labai aiškiai supratau, kad kūrybai man reikia susitikimo su žmonėmis. Geriausia, aišku, gyvo. Kol kas netapau virtualaus ar skaitmeninto kūrybos proceso šalininke. Jeigu situacija keistųsi, tai tikrai rasčiau sau tinkamą būdą kurti.

„Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Strigau ties šiuo klausimu ilgam. Nežinau, kaip išspręsti šitą dilemą, nes kartais vienišumas yra blogiau nei grėsmė už(si)krėsti. Suprantu, tai skamba naiviai ir romantiškai mirtinos epidemijos kontekste. Vis dėlto per karantiną kartais apimdavo toks solidarumo jausmas su visais, pažįstamais ar nepažįstamais – visi esame įklimpę į tą pačią problemą, ir visiems mums galioja tas pats labai paprastas prašymas: kuo mažiau gyvo kontakto. Solidarumas savaime sumažina vienišumo pojūtį. Kažkodėl šioje vietoje noriu pacituoti spektaklio „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis) tekstą, kurį ištaria aktorė Airida Gintautaitė – „susitelki į labai konkretų veiksmą <…> ir staiga mintys ima lėtėti <…> pagaliau atsiknisai nuo savęs ir susitelkei į konkretų veiksmą, todėl galėjai pagalvoti apie kitą žmogų.“ Apsaugoti save ir kitus įmanoma tik išplėtus matymo lauką ir suvokus, kad tavo privilegijos įpareigoja tave padėti kitam. Trumpai tariant – turime pratirpdyti savo egocentrizmą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Didžiausi lūkesčiai – kad bus pradėta ieškoti būdų, kaip meno sklaida galėtų vykti bet kokiomis sąlygomis. Žinoma, privalau kažkaip išgyventi, tačiau ne vien finansiškai – išgyventi man taip pat reiškia kurti ir tuo dalintis, nes tai mano darbas. Todėl man svarbiausia, kad atsiradus bet kokiems ribojimams kartu atsirastų sprendimų, kaip nenutraukti ryšių tarp menininko, kūrinio ir jo priėmėjo. O kultūros vartotojams man atrodo svarbiausia dar kartą prisiminti, kad menininkai savo tyrimais ir kūryba atveria mums vis naujų vaizduotės erdvių, be kurių gyventume kur kas nuobodžiau ir dar labiau izoliuoti. Dėl to verta remti šį potencialą.