Kultūra po karantino. Kaip gyvena režisierė Giedrė Beinoriūtė?

Į redakcijos klausimus atsako režisierė GIEDRĖ BEINORIŪTĖ.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Krizės man patinka tuo aspektu, kad jos priverčia įprastus dalykus pamatyti naujai. Neseniai „Kino“ žurnale skaičiau Audriaus Stonio straipsnį apie peizažą kine. Patiko jo mintys apie vaizdo deformaciją, kai jis remdamasis kinų tapytojo Shih Tao tekstu „Šeši procesai“ rašo, kad „vaizdo deformacija, netikėtas, naujas rakursas, neįprasta šviesa yra reikalingi tam, kad galėtume pamatyti įprastą vaizdą naujai, tarsi jį matome pirmą kartą (…)“. Krizė / pandemija šiuo atveju man veikia kaip įprasto gyvenimo vaizdo deformacija, kuri leidžia naujai, tarsi pirmą kartą, pamatyti gyvenimo peizažą: prisiminti, kas svarbu, o kas – ne.

Man tikrai patiko per karantiną sulėtėjęs ritmas, bet pavadinti situacijos normalia niekaip negalėčiau. Nenormalu yra negalėti būti su brangiais žmonėmis, negalėti aplankyti atskirai gyvenančių tėvų ar artimųjų ligoninėje, negalėti gauti būtinos medicininės ir kitokios pagalbos. Nenormalu yra mirti atskirtyje ir vienatvėje.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Kadangi šiuo metu pusę (o kartais ir daugiau) savo profesinio laiko praleidžiu dirbdama pedagoginį darbą LMTA, karantino metu mano profesinis pasaulis ne susitraukė, bet išsiplėtė. Teko greitai persiorientuoti į nuotolinį darbą, ieškoti sprendimų nepažįstamoje sudėtingoje situacijoje. Karantinas pakeitė ne tik kasdienius tvarkaraščius, bet ir mokslo metų trukmę, diplomus kino specialybių studentams įteikėme tik paskutinę vasaros dieną.

Žinoma, susitraukė mano socialinis pasaulis, sumažėjo gyvų susitikimų su bičiuliais (nors su draugais bendravome pasitelkę technologijas, net kavą gerdavome kaip įprasta – tik per nuotolį), taigi tam tikrą pasninką tikrai išgyvenau. O tai atvėrė erdvę knygų skaitymui, o to buvau labai pasiilgusi. Pagaliau perskaičiau „Brolius Karamazovus“ – knygą, kuri lentynoje laukė jau porą metų. Ir keletą kitų knygų. Skaitymas gal ir nėra kūryba, bet bent jau man tai yra tam tikras gruntas, po skaitymo dažnai seka kūrybinis veiksmas.

„Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia ir pavojingas kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charles‘o Eisensteino suformuluotą dilemą?

Tikriausiai reikalingi yra ir teoriniai svarstymai šia tema. Bet kalbant apie konkrečias situacijas, kai nežinau, ką daryti, būnu sutrikusi, sakau sau: „Daryk, ką privalai dabar, šią akimirką.“ Man atrodo, svarbiausias principas – nesivadovauti baime. Kaip sako mano mama: reikia saugotis, o ne bijoti. Po Sibiro patirčių, manau, ji žino, ką sako. O kuo vadovautis? Sąžine, artimo meilės, sveiko proto principais. Nes juk pandemijos metu ne tarpasmeniniai ryšiai patys savaime kelia grėsmę, bet fizinio atstumo nesilaikymas, rankų nedezinfekavimas. Be to, turbūt sveika nepamiršti, kad žmogus negali visko kontroliuoti, kad jo pažinimas baigtinis, t. y. mes labai norėtume viską žinoti iš anksto, bet tai neįmanoma. Todėl garsusis Jono Pauliaus II „Nebijokite“ čia turbūt bus teisingiausia strategija.

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Kadangi karantino metu nebuvau aktyviai įsitraukusi į kūrybinius projektus, autentiško žvilgsnio iš vidaus į šią problemą neturiu. Mačiau, kaip griuvo studentų planai: diplominių filmų filmavimai buvo sustabdyti, vos prasidėję, ir atidėti nežinomam laikui. Vis tik galiausiai visi darbai buvo užbaigti, kai kurie dėl priverstinės pauzės – net pagerėję, atsikratę nereikalingo balasto.

Kaip kultūros vartotojai, man karantinas tam tikra prasme palengvino gyvenimą, nes „nebeprivalėjau“ kas vakarą kur nors bėgti, skubėti, suderinti kelių renginių per vakarą, nuolatos rinktis. Iš naujo atradau elektronines knygas, internetines filmų platformas, patiko „Kino pavasario“ filmus žiūrėti sau patogiu laiku. Kita vertus, labai pasiilgau gyvų susitikimų, kino ir teatro salių, parodų. Kai tik, atsižvelgiant į saugumo reikalavimus, atsirado galimybė, stengiuosi dalyvauti renginiuose gyvai. Man atrodo, kūrėjams svarbu žinoti, kad jų nepamiršo, nuo jų neatprato. Girdėjau vienos kino teatro direktorės nuogąstavimus, kad žmonės atpras nuo filmų žiūrėjimo kino salėje. Labai tikiuosi, kad taip neatsitiks.