2020 10 05

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Kultūra po karantino. Kaip gyvena režisierius Karolis Kaupinis?

Portretas.
Režisierius Karolis Kaupinis. Tautvydo Stuko nuotrauka

Uždavėme kultūros žmonėms klausimą: karantinui sutrikdžius įprastą kūrybinio gyvenimo tėkmę – ar pasikeitė jų kasdienybė? Kokių pamąstymų kilo, kokių naujų prasmių pasimatė?

Į redakcijos klausimus atsako kino režisierius KAROLIS KAUPINIS.

Kaip atsakytumėte į lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk klausimą: „Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?“

Pabandykit tai pasakyti gulinčiajam su virusu ligoninės lovoje arba praradusiajam virusu apsikrėtusį artimąjį. Arba tėvams, dirbantiems namuose nuotoliniu būdu ir bandantiems tai suderinti su kelių nuotoliniu būdu besimokančių vaikų priežiūra. Arba mokytojui, kuris turi pats paruošti visas nuotoliniam mokymui skirtas užduotis, kurio ar kurios darbo diena dabar išsiplečia iki keliolikos valandų per parą, tėvams įtikėjus, kad konsultuoti nuotoliniu būdu jis gali bet kuriuo metu, individualiai kiekvieną mokinį. Gydytojui, kuriam prie įprastinių atsakomybių prisideda keliolika naujų už tą patį atlyginimą. Vienišam intelektualui, uždarytam į savo minčių pasaulį ir kontempliuojančiam tuščią parką. Už lango gyvenimas gal ir nurimsta. Bet „mes“ turi daugiau narių.

Koronavirusas privertė mus apsiriboti įvairiais atžvilgiais. Neretam karantino metu pasaulis smarkiai susitraukė. Išgyvenome, kaip apibūdino estų kompozitorius Arvo Pärtas, „didįjį pasninką“. Ar toks susiturėjimas paskatino jus kurti, ar atvirkščiai?

Dirbdamas aš ir šiaip siekiu susikurti savitą ritmą ir tempą, kuris nebūtinai dera su visuomeniniu pulsu, tad jo pokyčiai daug įtakos man nepadarė. Dirbu taip pat ir tiek pat kaip anksčiau.

Kultūros vartotojams – nevartokite kultūros. Ieškokite joje prasmės, tiesos, paguodos ar galimybės išsilieti – kažko, ko nerandate niekur kitur.

„Ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? […] Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. […] Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?“ Pandemijos metu iš naujo įvertinome ne tik tarpasmeninių ryšių svarbą, bet ir jų grėsmę – juk kiekvienas iš mūsų gali tapti viruso nešiotoju, o tai reiškia – ir pavojingu kitiems žmogumi. Kaip jūs spręstumėte mąstytojo Charleso Eisensteino suformuluotą dilemą?

Spręsčiau tik sužinojęs konkrečią situaciją ir savo pasirinkimų galimybes. Spekuliuoti tokiomis hipotezėmis be konkretybių man per sunku. Deklaruoti nesavanaudišką humanizmą lengva, sunku už tuos žodžius atsakyti asmeniniais veiksmais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Karantinui sutrikdžius įprastą kultūrinio gyvenimo tėkmę, valstybinėms ir nevyriausybinėms kultūros įstaigoms, redakcijoms, kultūros ir meno kūrėjams ši krizė sudavė nemenką finansinį smūgį. Kokių lūkesčių turėtumėte politinių sprendimų priėmėjams? Ką pakitusioje situacijoje svarbu žinoti kultūros vartotojams – žiūrovams, skaitytojams, klausytojams, lankytojams?

Institucinio finansavimo situacijos nelabai išmanau. Daugiau lūkesčių turiu meno kūrėjams. Stipendijų buvo įvairiausių ir gana dosniai. Kai kuriems jos padėjo išgyventi, bet kai kuriems tapo galimybe nusipirkti prabangų daiktą už iš dangaus nukritusius pinigus – valstybė juos davė pasitikėdama gera valia ir nereikalavo didelės atskaitomybės. Tad mano lūkestis – daugiau sąžinės: ar man tikrai šių pinigų reikia, ar „o, galima lengvai pasiimti pinigų!“. Tokiems atvejams išaiškėjus smunka pasitikėjimas ir stiprėja stereotipai apie kultūrininką kaip hedonistišką veltėdį. Daugiau nieko nesakysiu, nes neseniai Perlojoje ant tvoros mačiau užrašą „Žiūrėk savęs ir savo nuodėmių“, jis savo universalumu man padarė įspūdį ir stypso akyse, kai tik pradedu piktintis aplinkiniais. Kultūros vartotojams – nevartokite kultūros. Ieškokite joje prasmės, tiesos, paguodos ar galimybės išsilieti – kažko, ko nerandate niekur kitur.