2022 05 12

Šiaurės Atėnai

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Kultūra po katastrofos. Pokalbis su A. Dolinu, M. Davydova ir V. Mirzojevu

Baletas „Meistras ir Margarita“ Maskvos Didžiajame teatre. EPA-EFE nuotrauka

Rusų žurnalistas, politologas, televizijos ir radijo laidų vedėjas, populiarios esė knygos apie putininę Rusiją „Krymo periodo parkas. Trečiojo termino kronikos“ (Парк Крымского периода. Хроники третьего срока, 2018) autorius Sergejus Medvedevas savo ilgametėje autorinėje laidoje „Archeologija“, šiuo metu transliuojamoje Laisvės radijo eteryje, balandžio 20 dieną kalbėjosi su žurnalistu, kino kritiku ir apžvalgininku, buvusiu žurnalo „Kino menas“ (Искусство кино) vyriausiuoju redaktoriumi ANTONU DOLINU, teatrologe, teatro kritike MARINA DAVYDOVA ir kino bei teatro režisieriumi, scenografu, pedagogu VLADIMIRU MIRZOJEVU.

Visi pašnekovai yra viešai pasmerkę ar protestavę prieš Rusijos invaziją į Ukrainą, A. Dolinas ir grasinimų sulaukusi M. Davydova kovo mėnesį paliko Rusiją.

Kultūros laikraščiui „Šiaurės Atėnai“ pagal Svoboda.org vertė Andrius Patiomkinas.

Gyvename katastrofos epochoje. 2022 metų vasario 24 dieną Rusijos pradėtas karas su Ukraina, ypač genocidas, rusų armijos vykdytas Mariupolyje, Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose, kelia fundamentalių klausimų dėl rusų civilizacijos, dėl rusų kultūros. Kalbama netgi apie rusų kultūros atšaukimą. Ar iš tiesų kultūra galėjo užkirsti kelią šiems įvykiams? Ar ji atsakinga už viską, kas vyksta Mariupolyje, Bučoje ir kitose vietose? Ar įmanoma „poezija po Aušvico“, kaip kalbėta po Antrojo pasaulinio karo, ar įmanoma kultūra po Bučos? Mūsų svečias – kino kritikas Antonas Dolinas.

Karas su Ukraina sudavė smūgį Rusijos kultūrai. Daugybė organizacijų, parodų ir sąjungų nutraukė bendradarbiavimą su Rusija – nuo UNESCO iki Kanų festivalio. Karinė Rusijos agresija sukėlė abejonių dėl visos klasikinės rusų kultūros: kino ir tapybos, teatro ir literatūros. Žmonės, kurie mokykloje mokėsi Puškino bei Gogolio ir žiūrėjo geruolišką sovietinę animaciją, dabar vykdo Ukrainos žmonių genocidą, prievartauja moteris ir plėšikauja. Vadinamieji „rusų pasaulio gynėjai“ sugriovė Mariupolio dramos teatrą, nors šalia pastato buvo didžiulis užrašas „Vaikai“. Beje, didžiumą šio teatro repertuaro sudarė rusų klasika.

Vieni mano, kad neįmanoma atšaukti ir nuvertinti rusų kultūros pasiekimų, kiti – kad jie tapo niekiniai ir jokios rusų kultūros nebėra: ji nesugebėjo apsaugoti rusų nuo barbarybės, o ateity laukia keli jos atkūrimo ir atgailos dešimtmečiai.

Antonas Dolinas: Ar galėtumėte įvardyti nors vieną kultūrą, kuri būtų apsaugojusi nuo piktadarysčių? Juk 1917 metų ir Pilietinio karo išvakarėse turėjome besąlygiškai didžią rusų kultūrą. Ji dar nebuvo sutepta sovietinės oficiozikos, rašytojų persekiojimo ir sušaudymų. O vis dėlto ši didingoji rusų kultūra neapsaugojo nuo mėsmalės, nuo pasibaisėtinų žiaurumų. Žiaurybių būta ir iš baltųjų, kurie atstovavo bajorų kultūros sluoksniui, pusės, ir iš raudonųjų, kurie galbūt ką tik buvo išmokę skaityti. Ir ketvirtojo dešimtmečio vokiečiai buvo kultūringa tauta. Hitleris buvo Bairoito festivalio fanatikas, jis vertino operą. Ir kas sakė, kad tie, kurie šiandien prievartauja ir žudo, išvis yra skaitę „Mumu“?! Viso šito mokykloje mokomasi, kad išlaikytų kažkokius egzaminus, užsidėtų varnelę. 

Kur gyvas iracionalumas (o Dostojevskio kūriniuose jo tiek daug), ten gyvuoja ir blogio galimybė. Blogis iracionalus, gėris – racionalesnis. Kai Putinas puola Ukrainą, pritrenkia šio užmojo iracionalumas. Jį lydi kiti neracionalūs poelgiai. Kaip rašo karo istorikai, anksčiau, jei kas nors ką okupuodavo, stengdavosi susidraugauti su vietos gyventojais, miestų negriaudavo: mums, okupantams, paskui reikės valdyti tuos žmones. O čia vyksta naikinimo, griovimo, neapykantos karas. Tai irgi neracionalu. Dostojevskis – vienas iš pagrindinių iracionalumo dainių.

Putino veiksmai dabar aiškinami Dostojevskio pogrindžio žmogaus logika – kerštas krištolo rūmams, „viską aš sunaikinsiu“: tai savojo resentimento išraiška.

A. Dolinas: Reikia padėkoti Dostojevskiui už tai, kad jis išsamiai ir be jokio užsidegimo, sarkastiškai aprašė tai, ką šiandien išdarinėja Putinas. Kitas klausimas: ar buvo galima manyti, kad tas aprašymas, kurį skaitė visas pasaulis, ką nors išgelbės? Kokia kultūra ką nors kada nors nuo ko nors apsaugojo? Kaip genialieji Thelonious Monkas ar Coltrane’as galėjo įspėti dėl atominių bombų, numestų ant Japonijos miestų? Žinoma, niekaip.

Taip, tai kažkokia švietėjų utopija, kad kultūra daro žmones geresnius ir sulaiko nuo agresijos.

Yra toks Borgeso apsakymas „Deutsches Requiem“. Tai koncentracijos stovyklos komendanto, vokiečių bajoro, išpažintis. Jis rašo savo užrašus, o ryte jo laukia Niurnbergo proceso jam skirta mirties bausmė. Ir ten labai piktai ir griežtai dekonstruojama vokiečių kultūra. Jis kalba apie tai, kaip fašizmas išaugo vokiečių kultūros kūne ir kaip šios kultūros atstovas prisiima atsakomybę už tai, kas įvyko. Ar galime taip formuluoti klausimą apie rusų kultūrą?

A. Dolinas: Be abejonės. Šnekėdami apie kultūrą pirmiausia turime omenyje literatūrą, nes mokykloje ji visiems privaloma. Dabartinė mokyklinė programa buvo sukurta dar Stalino laikais. Ar būtų buvę įmanoma šiek tiek pakeisti situaciją, jei vaikai mokykloje būtų mokęsi ne Lermontovo „Borodino“, o tik „Debesų“ arba „Vienas išeinu į kelią“? Mano manymu, taip. O jei nebūtų buvę „Karo ir taikos“? Taip, Tolstojus – didis pacifistas, bet 99 nuošimčiuose mokyklų šį romaną skaito kaip knygą apie rusų karinę didybę, apie tai, kaip Kutuzovas užvertė Napoleoną, mat buvęs rusas ir šaunus, o Napoleonas – blogas ir su trikampe skrybėle.

O jei viso to nebūtų? Jei „Karą ir taiką“ savo nuožiūra skaitytų jau suaugę žmonės, o mokykloje visi skaitytų „Chadži Muratą“ ir „Ivano Iljičiaus mirtį“? Bet aš ir šituos verčiau pašalinčiau, nors tai nuostabios knygos, ir visi mokytųsi „Cholstomerą“, nes tai kūrinys apie empatiją, apie tikrąjį žmoniškumą: jei tau gaila arklio, gailėsi ir bet kurio kito žmogaus, net jei šis kitos kultūros, tautybės, iš kitos šalies.

Maskvos Didysis teatras. EPA-EFE nuotrauka

Arba iš XX amžiaus – Šalamovą, Alesį Adamovičių, Bykovo „Pasmerktus ir nužudytus“ [iš tikrųjų šio romano autorius – Viktoras Astafjevas].

A. Dolinas: Bet aš nežinau nė vieno precedento žmonijos istorijoje, kai kultūra būtų ką nors išgelbėjusi, apsaugojusi ar panaikinusi kokį blogį. Kultūra daro poveikį ne valstybei, ne valdovams, ne tautoms, bet atskiriems žmonėms. Darau prielaidą, kad jei koks Stalinas vaikystėje būtų skaitęs kitokias knygas, gal būtų pasirinkęs kitą kelią.

Čia labai svarbu tai, kad rusų kultūra sukūrė tam tikrą valstybinį mitą.

A. Dolinas: Pamenate Jelcino centre rodomą filmuką, kur per dešimt minučių papasakojama Rusijos pastangų tapti demokratine šalimi istorija? Ten juk nesugalvota nė vieno naujo įvykio! Lygiai taip pat ir į rusų literatūros istoriją galima žiūrėti kaip į imperijos istoriją. Taip ją matė tie, kurie Stalino laikais sudarinėjo mokyklines programas, taip ją vertina ir šiandieniniai ukrainiečiai, kurie sako, kad visa rusų literatūra yra užkrėsta imperializmo, todėl ją galima tik išrauti su šaknimis ir išmesti. Bet ją galima papasakoti tiesiog kitaip, iš kitų pozicijų ir vietoj [Turgenevo] „Tėvų ir vaikų“ daugiau laiko skirti „Mumu“.

Klausimas, kaip valstybė konstruoja lavinimo, švietimo naratyvą. Apskritai galime kalbėti apie didžiulę pastarųjų 30 metų kultūros krizę. Tas drumzlinas srautas, besiliejantis per masinę žiniasklaidą…

Bet tai sukurta krizė.

Tai smegenų suminkštėjimas privedė prie tos psichozės, kuri dabar ištikusi Rusijos visuomenę.

A. Dolinas: Štai švietimo sistema, vienintelis istorijos vadovėlis – kaip visa ko metafora. Tikrasis lavinimas – tai mokyti vaikus mąstyti savarankiškai: atskleisk savąją „Vyšnių sodo“ prasmę, nes kiekviena karta išvys savąjį „Vyšnių sodą“. Tada šis tas pasikeis. Kultūra kalta, ir reikia aiškintis jos kaltę, bet kultūros nebuvimas nepalyginamai kaltesnis.

Rusų kultūroje nebuvo kritiško požiūrio į save, į savo tautą, į rusų santykį su kolonizuojamomis tautomis. Štai didysis Rusijos naratyvas: pažiūrėkite, kaip rusai elgiasi su ukrainiečiais. Iš kur tai atsirado? Štai Brodskio „Ukrainos nepriklausomybei“. Visa tai imperializmas, kurio būta ir Puškino, ir visų kitų kūryboje – „taip, baisi valstybė, užtat didi imperija, nepriklausomybės Ukrainai neatleisim“. Gal va tai ir išlindo?

A. Dolinas: Brodskis – pasakysiu baisų dalyką! – tam tikra savasties dalimi buvo labai sovietinis žmogus, turintis sovietinio žmogaus kompleksų, iliuzijų ir prietarų. Dabar, kai Ukrainoje griaunami paminklai Puškinui, tiesą sakant, iš pradžių nesupratau: „O kuo gi prasikalto Puškinas?!“ O paskui visada pagalvoju: „Tai gerai! Paminklas rašytojui – tai gyvo žodžio pavertimas kažin kokia bronzine forma, ir visos tokios formos tik kenkia poezijai.“

Ar Balabanovo filmams tenka atsakomybė už tai, kas vyksta Ukrainoje?

A. Dolinas: Be jokios abejonės, naujausioje populiariojoje kultūroje „Brolis“, „Brolis 2“ ir „Karas“ yra imperinio ir globaliai ksenofobiško naratyvo dalis. Pirmoje „Brolio“ dalyje matome pokalbį su kaukaziečiu ir vokiečiu, kuriam herojus sako: „Žydų aš kažkaip nelabai“, o antroje – jau kovą su ukrainiečiais ir amerikiečiais, ir tai baisu!

O trečiame filme – „Kare“ – su čečėnais.

A. Dolinas: „Rusai savų nepalieka!“ – tai irgi iš ten. Rusų liaudis tai suprato plačiai: Danila Bagrovas – mūsų herojus, mūsų brolis, o „Putinas – mūsų prezidentas“, kaip kadaise sakė reklamoje. Drauge šitie du herojai, du broliai, nemėgstantys ukrainiečių, amerikiečių, kaukaziečių ir žydų, yra ir samdomi žudikai, žmogžudžiai. Pagrindinis veikėjas grįžęs iš Čečėnijos. Tai iškreiptos psichikos žmogus, jam kuo gryniausias potrauminio streso sutrikimas. Jam paprasčiau gyventi žudant, todėl jis ir toliau žudo.

Tačiau visuomenės sąmonėje jie įteisina žmogžudystę.

A. Dolinas: Šis filmas be galo svarbus tragedijos, kurią matome šiandien, rutuliojimuisi. Bet tai nereiškia, kad Balabanovas ją kūrė ar būtinai tai turėjo omenyje, nes esama ir kito jo filmo – „Krovinys 200“. Tai nuosprendis Rusijos praeičiai ir dabarčiai, istorija apie tai, kaip valdžia, siųsdama nekaltus žmones žudyti ir mirti ir šitaip nukreipdama dėmesį, savo ruožtu pati prievartauja ir žudo.

Rusų kino režisierius Aleksejus Balabanovas. EPA nuotrauka

Balabanovas diagnozavo šiuos dalykus. Vargu ar jį galima laikyti atsakingu už tai, kas dabar dedasi Ukrainoje.

A. Dolinas: Galima kaltinti ką tiktai nori, jei nuo to bus lengviau. Štai ukrainiečių kaltinimuose aš įžvelgiu tokią psichoterapiją, natūralų norą pasakyti, kad Putinas – tai patologija, Bučos žudikai – patologija, kad jie yra sistemos dalis, ir jūs visi kalti, ir jūsų Dostojevskis irgi. Gerai, jeigu tai jiems suteikia jėgų priešintis blogiui, vykstant karui, todėl ginčytis su tuo, kažkaip akademiškai vertinti būtų juokinga. Rusų kultūra atšaukiama Putino ir jo karių rankomis – štai kas dabar vyksta. Ją atšaukia Rusijos valdžia, pasmerkdama šalį izoliacijai. Puškino nėra be Byrono ir Sterne’o. Net Stalino laikais kultūra vis tiek nebuvo izoliuota, visada vyko mainai. Didžiausią žalą Rusijos kultūrai šiandien yra padariusi Rusijos valdžia.

Prie mūsų jungiasi žurnalo „Teatras“ vyriausioji redaktorė Marina Davydova Marina, jūs šiuo metu Europoje: ar ten jaučiamas atšalimas, alergija rusiškiems projektams?

Marina Davydova: Asmeniškai su manimi visi elgiasi taip, kaip ir anksčiau, net priešingai – visur juntu užuojautą ir supratimą, kad rusų kultūra taip pat tampa šitos situacijos auka. Pirmomis karo dienomis tikriausiai būta spontaniško, kone refleksyvaus atstūmimo, bet paskui viskas pasikeitė. 

O kaip visą šią situaciją vertina jūsų kolegos Rusijoje?

M. Davydova: Per šitą mėnesį su viršum Rusijos teatro scena patyrė nuostolių, kuriuos sunku su kuo palyginti. Rusiją paliko Kirilas Serebrenikovas, Dmitrijus Krymovas, Jurijus Butusovas, Maksimas Didenka, Mindaugas Karbauskis, Rimas Tuminas, Timofejus Kuliabinas. Šitie žmonės formavo rusų teatro veidą. Paskutinįkart rusų kultūra taip anuliuojama buvo Sovietų Sąjungoje stalinizmo metais, bet tada tas procesas buvo ilgalaikiškesnis.

Po Ivano Vyrypajevo laiško, kuriame jis pareiškė, kad visus honorarus už savo spektaklius perves ukrainiečių pabėgėliams, visi Rusijos teatrai nedelsdami atšaukė jo pjesių pastatymus, ir net nebandyta tam priešintis. Juk nėra jokio įstatymo, pagal kurį šiuos spektaklius reikėtų išbraukti iš repertuaro, tai buvo tiesiog „telefoninė teisė“! Na, gerai, tai paaiškintina baime. Bet paskui gana artimi mano draugai ėmė kalbėti, kaip baisiai pasielgė Ivanas. Jam nereikėję skelbti apie savo ketinimus, o viską daryti tylutėliai, ir tada jie būtų išsaugoję savo spektaklius. Visus sukaustė baimė. Ir ta savicenzūra, kurią matau tenai, yra galingesnė už bet kokią cenzūrą. Stalino laikų nepatyriau, bet net sovietmečiu nebuvo tokios baimės. Tiesiog paranojiško pobūdžio. 

Antonai, kine taip pat – savidisciplina, savicenzūra, ir ji pirmesnė nei valdžios nurodymai?

A. Dolinas: Daug metų šitaip, nes pagrindiniai kino prodiuseriai ir rėmėjai Rusijoje – valstybė. Nėra tiesioginių nurodymų: rusų armiją privalote vaizduoti tik visa nugalinčią! Bet filmai apie rusų armiją gauna trimis milijonais daugiau nei apie kitos šalies. Vieniems filmams pinigai skiriami negrąžinamai, kitiems – kaip paskola. Lengviau sukurti kokį patriotinį karinį šlamštą, už kurį nereikės grąžinti pinigų, net jei filmas nenusiseks. Štai ir savicenzūra. Pastangos nuspėti, ko reikia valstybei, ir įsiteikti prilygsta paliepimų vykdymui.

Susisiekėme su režisieriumi Vladimiru Mirzojevu. Ar menininkui palikta teisė pasisakyti, ir jei taip, tai kokia ta nuomonė turi būti?

Vladimiras Mirzojevas: Tai individualus pasirinkimas. Laikausi tokios pozicijos: jei tu tyli, jei atvirai ir tiesiogiai – ne per meno kūrinį – nesikalbi su savo auditorija, tai ir patį meno kūrinį gana sunku sukurti. Daugelis, man atrodo, dabar galvoja: pasisakysiu kaip menininkas, galbūt metaforiškai, Ezopo kalba, bet kaip pilietis neprasižiosiu, kad neužsiraučiau ant represijų.

Kokia padėtis teatruose? Tarkim, teatro režisieriui paskambina: „Toks ir toks režisierius ar aktorius, su kuriuo bendradarbiaujate, atvirai pasisako prieš karą. Atleiskite jį arba mes patys imsimės šito asmens.“ Ką daryti direktoriui? Jis atleidžia tą žmogų. Tas pats, ko gero, ir su Kultūros ministerijos ar kokių nors fondų pinigais. Jie nefinansuos protestuojančio režisieriaus vien dėl to, kad egzistuoja juodieji sąrašai. Pažįstu aktorių, kurie uždrausti, nes dalyvavo pavieniuose piketuose. Tai visiškai antikonstitucinė ir neteisėta praktika, tačiau ji taikoma jau seniai.

Maskvos Didysis teatras. EPA-EFE nuotrauka

Tai ką daryti kūrėjams, kurie nusprendė likti Rusijoje?

V. Mirzojevas: Kurti pogrindinį kiną gana sudėtinga: vis dėlto tai brangus malonumas. Kurti pogrindinį teatrą taip pat sudėtinga (prisiminkime likimą Театр.doc [rusų nevalstybinis dokumentinės dramos teatras, nuo 2015 m. patiriantis FSB ir kitų režimo struktūrų spaudimą ir dėl jų įsikišimo nebeturintis nuolatinės buveinės]). Tačiau valstybiniai teatrai šiuo atveju išvis neturi jokių šansų, nebent Ezopo kalba. Totalitarinėje SSRS veikė Tagankos teatras, „Sovremennik“: taip, spektaklius draudė, trukdė dirbti, bet vis dėlto totalitarizmas jau slūgo, o dabar jis yra pačiame įkarštyje. Gyvename šalyje, kurioje vėl, kaip ir senais negerais laikais, kaip ir Rusijos imperijoje, viską lemia savivalė ir smurtas.

A. Dolinas: Theodoras Adorno kadaise uždavė klausimą: ar beįmanoma rašyti poeziją po Aušvico? Varlamas Šalamovas analogiškai klausė apie kultūrą, meną po Gulago. Abu davė atsakymą (Šalamovas – savo pavyzdžiu). Ir pateikę atsakymą paaiškino, patys to nenorėdami, kad klausimą suformulavo neteisingai. Klausimas buvo toks: ar po Aušvico galima tokia poezija, kokia buvo anksčiau? Ar po Gulago įmanoma kultūra, kaip anksčiau? Ir atsakymas buvo – ne! Menas turi atrasti save iš naujo, kultūra turi atsikurti iš naujo.

Manau, kad ir šiandien esame tokioje kryžkelėje. Po Bučos ir Mariupolio nebegalima kultūra, gyvavusi pastaruosius 22 putinizmo metus. Bet ničnieko iš tų 22 Rusijos metų daugiau nebegali būti! Nuo vasario 24-osios gyvename kitoje valstybėje, kitoje sferoje. Tai taikoma verslui, švietimui, saugumui gatvėse, pilietiniams protestams, socialiniams tinklams, žiniasklaidai, prekių asortimentui parduotuvėse – absoliučiai viskam! Žinoma, tai turės įtakos kultūrai. Todėl dabar kultūros veikėjų tiek Rusijoje, tiek už jos ribų uždavinys – gerai apgalvoti, kokius praeities dalykus permąstyti, ką ir kaip kurti dabarčiai ir ateičiai.

Rusijos kultūra atšaukta, ir tikrai ne tų, kurie dabar federaliniuose kanaluose aptarinėja, kad kažkur filmuojamos rusiškos paskaitos ir spektakliai. Ne, rusų kultūrą atšaukė rusų bombos, numestos ant Mariupolio dramos teatro, kur žuvo 300 žmonių, tarp jų ir dešimtys vaikų. Tai yra tikrasis kultūros atšaukimas. Dabar turime viską kurti iš naujo – rusų tautą, rusų valstybę ir rusų kultūrą.

Pagal Svoboda.org vertė Andrius Patiomkinas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien