Kultūrinės atskirties mažinimo (ne)sėkmės, arba Ką atskleidžia gyventojų dalyvavimo kultūroje tyrimas

Prieš savaitę visuomenei pristatytas „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis 2020 m.“ tyrimas naudingas tiek skirtingų kultūros sričių darbuotojams, norintiems tobulinti savo veiklą, tiek politikos formuotojams, siekiantiems įvertinti taikomų priemonių efektyvumą. Viena jų – 2019 m. pradėtas įgyvendinti „Moksleivių ir socialinę atskirtį patiriančių piliečių nemokamo muziejų lankymo modelis“, paskatinęs šias kultūros institucijas paskutinį mėnesio sekmadienį atverti duris lankytojams be papildomo mokesčio. Modelio pamatinė vertybė – kultūros prieinamumo didinimas, siekiant mažinti kultūrinę atskirtį visose visuomenės grupėse. Diagnozė nustatyta, tačiau ar jai pasirinktas tinkamas gydymas?

Nemokamas muziejų lankymas skirtingomis formomis taikomas nemažoje dalyje Europos valstybių. Viena pirmųjų šią priemonę kaip būdą mažinti socialinę atskirtį pasitelkė Didžioji Britanija. 1997 m. suformuota Tony Blairo vyriausybė siekė spręsti šalyje išryškėjusias socialinės nelygybės problemas, tad mokesčio už apsilankymą muziejuje panaikinimas vertintas kaip galimybė didinti šių institucijų prieinamumą. Politika buvo įgyvendinama palaipsniui, o jau 2001 m. šalies nacionaliniuose muziejuose nemokamai apsilankyti galėjo visi norintieji. 

Muziejų atvėrimo rezultatai buvo neįtikėtini – vos per pirmuosius septynis mėnesius lankytojų skaičius muziejuose išaugo daugiau nei 60 %, tačiau džiaugtis sėkme neskubėta – nebuvo žinoma, ar kelią į muziejus išties atrado naujos auditorijos, ar tiesiog dažniau sulaukta grįžtančių „tradicinių“ lankytojų. 2002 m. atlikto tyrimo duomenys patvirtino skeptikų nuogąstavimus: muziejaus lankytojo profilis išliko iš esmės nepakitęs. Nors pastebėtas didesnis rečiau muziejuose apsilankančių grupių susidomėjimas, dažniausiai nemokamo lankymo galimybe pasinaudodavo tie, kurie ir šiaip aktyviai dalyvaudavo kultūrinėse veiklose. Taigi, nors sąlygos pažinti kultūrą šalyje buvo pagerintos visiems, tikslinės grupės pasinaudoti jomis nesuskubo. 

Panašią situaciją po dvidešimties metų stebime ir Lietuvoje. Nemokamo apsilankymo muziejuje galimybe 2020 m. dažniau pasinaudojo „15–39 metų respondentai, įgijusieji aukštąjį išsilavinimą, dirbantys ne fizinį darbą, besimokantieji, gyventojai, susiję su kultūros sritimi, gaunantys aukštas pajamas bei Vilniaus, Klaipėdos ir ypač Šiaulių miesto gyventojai“, – nurodoma gyventojų dalyvavimo kultūroje tyrime. Ši grupė iš esmės persidengia su gyventojais, teigiamai vertinančiais muziejų ir galerijų kokybę bei prieinamumą (tai žmonės, „turintys aukštas pajamas ir dirbantys tarnautojai ar specialistai, 30–39 m. gyventojai, įgiję aukštąjį išsilavinimą asmenys, susiję su kultūros sritimi“). Tai reiškia, kad finansinio barjero panaikinimas apsilankyti muziejuje labiausiai padrąsino tuos, kurie ir šiaip nesiskundė prieinamumo trūkumu, tačiau netapo pakankama paskata tiems, kuriems muziejų prisijaukinti dar nepavyko. Tyrimas parodo ir tai, kad menko tam tikrų auditorijų aktyvumo muziejuose paaiškinimo veikiausiai reikėtų ieškoti ne prieinamumą apimančiuose veiksniuose – tik 17 % respondentų kaip kliūtį apsilankyti mini sudėtingą nuvykimą, 13 % teigia, kad nuo vizito muziejuje juos sulaiko kaina. 

Aiškinantis (ne)dalyvavimo kultūroje priežastis, klasikiniu jau spėjo tapti atsakymas „trūksta laiko“. Šis veiksnys išskirtas kaip vyraujantis ne viename tarptautiniame tyrime, tačiau jis taip pat atveria kelią įvairioms interpretacijoms: jei per metus nepavyksta atrasti laiko vienam apsilankymui muziejuje, galbūt kaltas ne laiko, o noro trūkumas? Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 2020 m. išaugo teigiančiųjų, jog dalyvauti kultūrinėse veiklose neįdomu ar pirmenybė teikiama kitiems interesams, skaičius (34 %, palyginti su 25–28 % ankstesnių metų tyrimuose). Taigi, akivaizdu, kad dažniausiai kalbame ne apie muziejų prieinamumo, tačiau apie motyvacijos ir susidomėjimo jais trūkumą. Siekiant kultūrinės integracijos, pirmiausia svarbu skatinti gyventojų susidomėjimą kultūra, didinti muziejų reikšmę skirtingoms visuomenės grupėms, idant prieinamumo klausimas apskritai taptų aktualus. 

Greta anksčiau minėto pirmenybės kitoms laisvalaikio veikloms teikimo, JAV gyventojai nenorą lankytis muziejuose motyvuoja neigiamomis ankstesnių apsilankymų patirtimis bei neatitikimu suformuotam muziejaus lankytojo įvaizdžiui („ši veikla – ne man / ne tokiems kaip aš“). Labiau nei su kaina tai susiję su tuo, kaip žmonės jaučiasi muziejuje, geba atrasti sau patrauklų turinį. Veikiausiai ieškant to priežasčių taip pat svarbu kalbėti apie prieinamumą, tik kiek kitokį – muziejuose pateikiamo turinio.  

Tam rankoves pasiraitoti turėtų (ir tą Lietuvoje jau daro) patys muziejai. Galvojant apie naujų auditorijų pritraukimą reikėtų atsižvelgti ne tik į atskiras detales – kaip malonų aptarnavimą, leidžiantį lankytojui suprasti, jog jis yra laukiamas, ar patrauklų muziejaus vizualinį identitetą, tačiau apie muziejaus transliuojamo turinio visumą. Ką pakeis naujas, proveržį simbolizuojantis ir teigiamus lūkesčius lankytojui sukeliantis logotipas, jei po pirmojo apsilankymo jis išeis su tuo pačiu nusivylimu? Lankytojams svarbus muziejaus pasakojimas, pristatoma istorija, kuri būtų suprantama, paveiki ir įtraukianti kiekvieną. 

Prieš metus lankiausi Neapolio nacionaliniame archeologijos muziejuje, kuriame eksponuojama gausi unikalių meno kūrinių iš Senovės Graikijos ir Romos kolekcija. Nesu gerai susipažinusi su šio laikotarpio kultūra, tad vedama smalsumo negalėjau praleisti galimybės apsilankyti, tačiau… Prie kiekvieno eksponato buvo pateikiamas vos kelių sakinių aprašas, tad per kelis aukštus nusidriekusios ekspozicijos „prakalbinti“ taip ir nepavyko. Vietoje šio pavyzdžio galite pasirinkti norimą ekspoziciją Lietuvoje, vietoje manęs – pirmą kartą į muziejų užsukusį ar mažiau kultūra besidomintį žmogų. Tam, kad ekspozicija taptų suprantama, jam reikalingi kultūros vartojimo įgūdžiai – raktas, leidžiantis perskaityti užkoduotą žinutę, rasti asmeninį ryšį su meno kūriniu, eksponatu ar pasakojama istorija bei šį ryšį permąstyti. 

Dalis žmonių šį raktą atsineša su savimi. Gyventojų dalyvavimo kultūroje tyrimas dar kartą parodė kultūros socializacijos svarbą: aktyviau į kultūrines veiklas įsitraukia tie, kurie tai vaikystėje darė su artimaisiais (57 %). Tačiau daliai tenka perlipti turėtas neigiamas patirtis, išankstinius nusistatymus ir pradėti kurti šį santykį iš naujo. Sunku tikėtis, kad žmonės jausis motyvuoti lankytis vietose, kurios išryškina jų atskirtį bei nesuteikia galimybės jos peržengti. Pavyzdžiui, JAV tyrėjai pastebėjo, kad mažesnes pajamas gaunantys gyventojai patogiau jautėsi ne meno ar istorijos, o mokslo ir technikos muziejuose, zoologijos soduose ar lankydami akvariumus (kurių lankymas yra brangesnis nei muziejų!). Todėl svarbu, kad muziejų kuratoriai, jei ne įtrauktų auditorijas į bendrą kūrimo procesą ir taip padidintų turinio prieinamumą, bent jau stengtųsi įteikti minėtą raktą kiekvienam lankytojui, užuot tikėjęsi, kad jie pastarąjį nešiojasi patys. 

Nemokamas muziejų lankymas neabejotinai padėjo pritraukti naujų lankytojų, o gyventojams – atrasti dar nepažintų muziejų. Jis taip pat suteikė galimybes šiose institucijose dažniau apsilankyti tiems, kuriems dalyvavimas kultūroje – įprastas laisvalaikio leidimo būdas. Vis dėlto tai nėra tinkama priemonė spręsti kultūrinės atskirties problemas. Visų pirma dėl to, kad iki šiol nėra aišku, kieno atskirtį siekiame mažinti. Nors tai galima numanyti vertinant tam tikrus socioekonominius rodiklius, pačiame nemokamo muziejų lankymo modelio apraše pastebima, kad socialinę atskirtį patiriančios grupės nėra aiškiai apibrėžtos, tad nėra žinomas ir jų dalyvavimas kultūroje. Antra, siekdami padidinti kultūros prieinamumą, darome prielaidą, kad gyventojai yra suinteresuoti apsilankyti muziejuje, tačiau, bandydami tai padaryti, susiduria su tam tikromis kliūtimis. Tačiau ką galime padaryti, siekdami pritraukti tas auditorijas, kurios neturi intencijos apsilankyti muziejuje? Net ir daug plačiau atvertos muziejaus durys nepritrauks tų lankytojų, kuriems per mažai prieinamas atrodo pats ekspozicijų turinys.