Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.
Sigitas Šimkus, dailininkas Vincas Kisarauskas 1984 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Kultūrtrėgeris Vincas Kisarauskas

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2021 m. Nr. 4)

Kultūrtrėgeriu Vincas Kisarauskas yra pats save pavadinęs.

– Ai, mes ne vien dailininkai, mes tokie kultūrtrėgeriai esam!

Aš jį tokį labiausiai ir pažinojau. Plačiašakį, niekaip nenusigenėjantį, o ir nugenėti niekam nėra pavykę. Net komunistams. Žinojau, kad jo aplinkos žmonės, draugai dažnokai Kisarauską vadino Kisa, bet aš su žmona niekada taip nesakydavome. Kisarauskas, ir viskas. Būtų labai jau snobiška, jeigu mes, varlės, geltonsnapiai studentai, tik pradedantys mokytojai, būtume ėmę su juo kisintis ar tujintis.

O buvo taip, kad po Danieliaus dažnų lankymųsi „pas studentus“ ir net vienos išvykos į Barvus, Vincui Kisarauskui nervai neatlaikė – pats užsigeidė pažiūrėti, kas čia jo sūnų tvirkina. Pasikvietė abu su Violeta į savo gal dviejų kambarių butą, kuris buvo tuometiniame Raudonosios Armijos (dabar – Savanorių) prospekte. Ne be reikalo Danielius mokėsi Vilniaus 21-ojoje vidurinėje, nuo namų buvo arčiausiai.

Kaip mums patiko jų butas, ypač man! Tiek visko prikrautas: knygų, paveikslų, visokiausių meno albumų. Kažką varčiau, kažką kalbėjau. Padovanojo ta proga dvi savo rankomis rištas knygeles – meno kūrinius su ekslibrisais. Užrašė dedikaciją: „Šis egzempliorius yra VYTAUTO TOLEIKIO per šios knygelės autoriaus malonę!“ Dar pasirašo, ir data – 1987.II.15. Ant kitos identiškos knygutės, bet su kitais ekslibrisais, analogiškas, tik kiek kitoks atspaudas ir užrašas: „ŠIS EGZEMPLIORIUS YRA V. KISARAUSKO, kurs MALONIAI JĄ DEDIKUOJA VYTAUTUI TOLEIKIUI Vilniuje 1987 II 15“, ir parašas. Viskas rašoma su plona „Redis“ plunksna, juodu atramentu. Rašalą atramentu mėgdavo vadinti pats dailininkas. Ir mane suvisam išmokė žaisti žodžiais – kultūrinėmis asociacijomis. Beje, sukūrė ir atspaudė mano bibliotekai ekslibrisus. Labai džiaugiausi šia dovana, į pačias svarbiausias knygas teklijavau.

Pastebėjau, kad dauguma Kisarausko knygų su autografais, net plokštelės. Paaiškino, kad to jį išmokęs menotyrininkas, muziejininkas Paulius Galaunė. Bet svarbu, kad prie įrašo būtų ir data, ir vieta užrašytos. Pats pasisiūlė sumedžioti man autografus nuo savo bičiulių, bibliografo Domo Kauno ir kolegės menotyrininkės Danutės Jedzinskienės – kaip tik buvo išėjusi jos monografija apie Kazį Šimonį. Kaip mes džiaugėmės! Pasirodo, autografai gaunami ne vien per autorinius vakarus.

Vėliau, po gerų metų, su abiem knygų autoriais ir pats susipažinau. Kaunas net pakonsultavo, kaip evangelikų liuteronų kapinaites aprašyti. Ta proga Kisarauskas man davė paskaityti spausdinimo mašinėle rašytą Vytauto Šilo ir Henriko Samboros knygelę apie Mažąją Lietuvą, padovanojo tokią pat, tik gražiai įrištą Jono Jakšto knygelę „Šilutė“. Bet įdomiausia knyga buvo paskolinta paskaityti – paties Kisarausko knygelė apie Rusnę. Su daugybe nuotraukų, piešinių ir įrašų, savotiškų impresijų ar įdomesnių, poetiškesnių įrašų nuo Skirvytės kapinaičių. Knyga-dienoraštis apie Rusnės kapines nebuvo rašyta pagal Domo Kauno aiškias instrukcijas. Labiausiai Kisarauskui rūpėjo kapinių grožis, ypač žavėjo kalvystės meistrų darbai ar įrašai ant kryžių. Pamenu, kaip Kisarauskas iš atminties citavo:

– Na kur tu dar rasi tokį pasakymą – „šišion ilsisi kūno sąnareliai“! – mat dirbdamas dėstytoju Čiurlionio meno mokykloje, vasaromis ne kartą atlikdavo su vaikais piešimo praktikas, dažnai ir Mažojoje Lietuvoje ar Žemaitijoje. Kartą besikalbant su Kisarausku man turbūt iš pasąmonės, vaikystėje namuose įdiegtų stereotipų išlindo frazė, kad lietuvninkai vis dėlto yra vokiečiai, bent mano kaime save tokiais laikė.

– Kokie jie tau vokiečiai! Gryniausi lietuviai, į pavardes atidžiau pasidairyk kapinėse, ir viskas bus aišku! – sugėdino mane visam laikui.

Sigitas Šimkus, dailininkas Vincas Kisarauskas 1984 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Du dalykai, ne tik mano bičiuliavimasis su jo sūnumi Danieliumi, kaip dabar spėju, Kisarauską domino. Pirma, kad nuo vaikystės niekieno neskatintas kaupiau asmeninę biblioteką. Taigi, kaip ir jis, aš taip pat buvau bibliofilas. Tik aš visiškas mėgėjas, toks liaudies iniciatyvų egzotiškas egzempliorius. Antra, kad kilęs iš buvusio Klaipėdos krašto. Pagal Vincą Kisarauską – Mažosios Lietuvos – knygų žemės.

Matydavau, kad Kisarauskas kaip joks kitas mano pažįstamas žmogus yra labai užimtas, visada skubantis, taupantis laiką. Visgi tą vasarą ryžosi kelionei į mano tėviškę – Barvus. Aišku, pasiėmė visą amuniciją: fotoaparatą, popieriaus, dažų, pieštukų. Nemaža kompanija tuomet sugužėjo. Aš su Violeta, Kisarauskas, jo dukra Aistė. Po pietų dar atvažiavo Violetos draugės Rita Janušaitytė ir Jolanta Bazytė iš Kaišiadorių, prisijungė tėviškėje Šventojoje atostogaujantis mano studijų bičiulis Rimantas Glinskis. Tik truputį atsipūtė, kažko užkando, tuoj Aistę už pakarpos, ir prie upelio. Žiūriu, jau į kitą Tenenio pusę perbridę, akvareles lieja.

Po pietų visa šutvė išlinguojame į Norkaičių karališkąją girininkiją pažiūrėti. Mes einame su Kisarausku šnekučiuodamiesi priekyje, prieš akis kone penki kilometrai. Einame greitai, uodegoje likę vos spėja. Pakeliui įpusėjus pušynui, pasukame kairėn, Lašų kaimo kapinaites noriu parodyti. Tuoj Kisarauskas nuo antkapių užrašų ėmė trintes daryti, ir mane pamokė. Ir viską daro skubėdamas.

Pasiekėme ir girininkiją. Užsukome į eigulių kapines. O Kisarauskas kaip pašėlęs viską fotografuoja, spėdamas tai mūrijimo stilių, tai stogo gegnių grožį pakomentuoti. Ir viską pamatydavo. Aš tiek kartų buvau toje girininkijoje, vadinasi, buvau kaip užlipintomis akimis! Grįžtame kiek lėčiau, einame kaip tik vėl dviese, bet pačiame gale. Įžengiame į Barvų kaimą, belieka pereiti kokį kilometrą keliuku per didelį rugių lauką. Truputį temsta, rūkas pažemiais nusileidęs. Kad įniks Jolanta su Rita lietuviškas dainas linguoti! Gražiai susidainavusios, dviem balsais, taip tiko prie to vakaro. Jaučiu, kad ir Kisarauskui patinka.

– Va girdi, kaip dviem balsais dainuoja. Kaip du balsai sueina į vieną. Tas pats ir su tapyba. Tapyba yra šaltos ir šiltos spalvos dermė.

Grįžtame namo. Ilgas vakarojimas ir malonūs pašnekesiai. Kisarauskas nuėjo „liuliukų“ anksčiau.

Dar prieš išėjimą į girininkiją buvau pradėjęs kaimo bernelio Vytauto Toleikio bibliotekos aprodymą su visais artefaktais. Pradėjau nuo viškaus1. Mat ten buvo apie 500 mano „nurašytų“ knygų – buvau daugiausiai iš makulatūros nurašytų knygų prisižiurkinęs, pasirodė po keletos metų kaip bevertės. Bet ne Kisarauskui! Mat nemažai knygų buvo iš „Minties“ leidyklos. Kisarauskas atrado ne vieną savo pieštą viršelį, kurio nebeturėjo nė vieno pavyzdžio. O čia viskas sukrauta. Kaip jis linksmai tuos viršelius nusidraskė! Tik krapšt, ir lieka brošiūrėlė apie paršelių auginimą be viršelio, kaip galva be skalpo.

Knygų lentynos buvo vadinamojoje mano buveinėje, kaip sakydavo mamaitė, „Vytuka gale“. Ten Kisarauską ir apnakvinome. Mamaitė pasakojo, kad kai važiavusi pusę keturių prie karvių, tai dar šviesa tebedegė, girdėjusi, „kad uns kam kuoki žiurki dar tebrabieja“. O iš tiesų Kisarauskas karpėsi knygų antspaudus, o jų buvo daug, ir visų laikmečių. Nuo Stalino iki Brežnevo laikų.

Beje, tą kartą, vartydamas mano XIX a. pabaigos vokiečių klasikų raštų tomus, mane pamokė, kaip atpažinti kokybišką knygos įrišimą. Viską iškart ir pademonstravo. Čiupo neišpasakytai dailų Heinės tomelį, pakėlė ties krūtine ir suspaudė tarp delnų. Tuomet neskubėdamas dešinės rankos delnu spusteli į viršų, kairės kiek į apačią. Knyga ramiai juda, kaip armonika. Čia kokybiškas įrišimas. Pamėginkite su kokių 1989 ar 1990 leidimo metų knyga taip pažaisti, tuoj įluš, subyrės. Atvažiavo tuomet su dovanėle – padovanojo danišką taip pat rankomis įrištą Klauso Rödelio knygutę „Vincas Kisarauskas“ – su straipsneliu apie jį ir gražiausiais savo ekslibrisų pavyzdžiais. Užrašė kaip visuomet labai kaligrafiškai, gana konceptualiai: „Mieliems lietuvninkams Violetai ir Vytautui Toleikiams 1987-ųjų vasarai prisiminti – šios knygos kaltininkas… parašas… 87.08.13“.

Vincas Kisarauskas, „Žvejų pietūs“ (1971 m., aliejinė tapyba, 112 x 122 cm). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Vincas Kisarauskas, „Subatvakaris“ (1966 m., drobė, aliejinė tapyba, 100 x 130 cm). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Barvuose laikiau didesniąją dalį bibliotekos. Buvo ten ir krūvelė knygų iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“. Tarp jų ir knygelė apie Kisarauską. Rytojaus dieną kišu pasirašyt, pats gi išmokė. Užrašė vėl savo žaismingu stiliumi: „Gražios viešnagės Barvų kaime, senoje troboje pas mielus Vyto Toleikio tėvelius, pas jį patį ir jo pačią Violetą proga ir dedikuoju mieliems „und“ gerbiamiems Violetai „und“ Vytui Toleikiams – V. Kisa ——– 87 08 14 Barvai“. Naudojo Kisarauskas ir žodį mišuginas, troleibusus pravardžiavo dėžėmis. Buvau porą mėnesių įpratinęs arbatos vienkartinius pakelius vadinti makniaukomis, bet paskui persigalvojo nustatęs, kad tai slavizmas.

Po pietų Kisarauską vienas palydžiu į autobusų stotelę. Kas be ko, pamiškėje pastebi Mažuosiuose Barvuose įdomų ikikarinį raudonų plytų pastatą. Tuoj vieną kitą nuotrauką pliauktš papliaukšt. Moterėlės, stovėjusios prie durų, kad ners išsigandusios į vidų. Kertame miškelį, ir jau Žemaitkiemio stotelė. Jaunimėlis dar keletui dienų likosi. Beje, mano papa su Kisarausku pasišnekėjo, be kita ko, ir apie mane. Tėvas man perdavė, kad Kisarauskui atrodą, jog aš esąs gabus, daug žinąs, bet per daug lendąs į religiją. O čia kaip ir nėra jokios perspektyvos.

Tikiu, kad taip galėjo būti, kad taip galėjo sakyti. Kisarauskas buvo vienas iš laisviausių žmonių, kokius teko tuo laiku pažinoti. Šalia Irenos Veisaitės, Prano Morkaus. Apie kunigus nekalbu, čia kita dainelė. Bet jis nelindo atvirai į politiką, neturėjo artimų ryšių su kunigais. Bent jau aš negirdėjau. Tai yra – vengė sovietus provokuoti. Jį išleisdavo į socialistinio lagerio šalis, buvo Danijoje, net Nepale. Mums net arbatos puodelius iš ten padovanojo. Bet su savo estetika buvo absoliučiai laisvas menininkas, niekas jam negalėjo aiškinti, kaip tapyti. Net įžūlusis režisierius Juozas Miltinis negalėjo jam kamandinti. Negana to – daug papildomų hobių, kuriuos net sunku nuo profesionalios veiklos atskirti. Dauguma susiję su knyga. Ekslibrisai, knygos ženklai, kultūros istorija. Ir tuose hobiuose jis labai laisvai plaukiojo, suko ten, kur širdis labiausiai traukė.

Kartą buvome Karolio Požėlos (dabar – Alberto Goštauto) gatvės namo jaukiai įrengtoje palėpėje Kisarauskų dirbtuvėse, šventė savo gimtadienį. Mačiau penkiasdešimtmečio proga jam padarytą mechaninį žaislą – viskas susieta labiausiai su knygų spausdinimu, ekslibrisais. Domėjosi Kisarauskas ir mistika, kas be ko. Darydavo atsipalaidavimui tais laikais populiarią „gėlelę“, kaip pats sakydavo, „pratimus“. Ir Barvuose būdamas. Net mamaitė pasigavo. Kai dieną eidavo į pisinyčią2 pasnausti, sakydavo: „Einu pratimų daryti!“ Ir aš taip pat dieną pamėgau daryti pratimus.

Kisarauską aplankydavo ir dailininkai, meno kolekcininkai iš užsienio. Pasakojo, kaip kartą vokietis jo darbą brangiai nupirko. Net buvo užsiminęs, kad mums galįs suorganizuoti iškvietimą į Čekoslovakiją.

Beje, jo žmona Saulė Kisarauskienė yra pasakojusi ir savo išstūmimo iš viešojo gyvenimo istoriją. Kaip ją pjudė dėl Eduardo Mieželaičio poezijos rinkinio „Aviaeskizai“ iliustracijų. Kad Mieželaitis jos neužstojęs, nors jau buvo Lenino premijos laureatas, nebūtų niekuo rizikavęs. Pasakojo Saulė ir apie jos žuvusius darbus, kuriuos saugojo tose dirbtuvėse. Buvęs kiauras stogas, ir kaip tyčia užėjusi baisi liūtis, jų nebuvę Vilniuje. Grįžusi rado apie 80 procentų drobių pavirtusių spalvota tešla. Visuomet kalbėdama apie planus ironiškai nusišypsodavo, bent jau tais laikais.

Būta išvykų į Kisarauskų sodybą Barteliuose. Archajiškas Dzūkijos gatvinis kaimas. Pirmąjį kartą atvykus net išsivedė po apylinkes pagoglinėti. Parodė legendomis apipintą akmenį, atseit prieš tėvų valią pabėgę mylimieji. Pasakojo, kad kaimynystėje gyvenąs rašytojas Juozas Aputis. Labai mėgstantis medžio darbus. Niekada nebaigiantis savo medinio namo remonto – vis ką nors sugalvojąs tobulinti.

Kartą po kažkokios talkos dzūkeliai prisiminę ir Aputį, sako, kad ir tą pijoką reikėtų pakviesti į nubaigtuves. Nežinoję, kad su literatūros klasiku šalimais gyvena. Kisarauskų sodyba jau buvo įrengta, ypač iš vidaus kvepėjo šviežia pušimi. Išoriškai lyg ir palikta kone viskas, buvo net virbais pinta dzūkiška tvorelė išlikusi, seni varteliai. Kisarauskas man sakė, kad visų pirma nusipirkus sodybą reikia žiūrėti, ar nekiauras stogas. Čia namo esminė dalis. Jeigu stogas kiauras, namas supūva per kokius ketverius metus.

Nebuvo man tuo metu ta nemokama konsultacija aktua­lu. Tėvai dar buvo judrūs, vasaras leisdavome Barvuose. Kartą Barteliuose buvome su Jonu Morkumi, kartą vėliau Rimantas Glinskis prisijungė. Šiek tiek būdavo simbolinių darbų, bet daugiausia – dykaduonių šnekos, arbatos gėrimai. Kartą Kisarauskas man su Glinskiu pasiūlė tokią spintelę nudažyti. Tepėme tepėme kone kelias valandas, ir vis tiek neįtiko. Kisarauskas dar kartą perdažė, nepatiko likę penzelių dryžiai. Bet neužsišiko, pabambėjo, greitai pamiršo.

Važiuodavome į Bartelius traukinuku, sutarę dėl laiko. Kartu ir grįždavome į Vilnių. Kisarauskai mėgo virti grybų sriubą, pamenu šnekas apie radiaciją, buvo po Černobylio sprogimo. Tada pirmą kartą pamačiau garsiuosius Kisarausko dienoraščius. Jis nusipirkdavo kokią milžinišką nebefunkcionalią knygą, dažniausiai prancūzišką arba vokišką. Ir ant jos ramiausiai rašydavo plona „Redis“ plunksna savas mintis, impresijas, nupiešdavo ar net ką priklijuodavo. Pamenu, kaip Kisarauskienė šypsodamasi apibendrino:

– Va, jei koks menotyrininkas studentas gaus darbą iš Kisarausko rašyti, va tas tai turės darbo šifruoti!

Iš tiesų, aš nelabai įskaičiau. Tą kartą jis rašė ant prancūziško artilerijos žinyno, pilno skaičių eilučių.

Vincas Kisarauskas, „Trečia erdvė“ (1984 m., popierius, linoraižinys, 21 x 38 cm). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Vincas Kisarauskas, „Trečioji patalpa“ (1984–1986 m., popierius, linoraižinys, 20 x 35 cm). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Vincas Kisarauskas, „Trečias pasikalbėjimas“ (1984–1986 m., popierius, linoraižinys, 19,5 x 32 cm). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

O 1987 m. rugpjūčio 23 d. kaip tik praleidome Barteliuose. Aš su Violeta ir Jonas Morkus su Danieliumi. Pamenu, kad tuo laiku, kai turėjo būti mitingas, mes grybavome. Buvo šiltas ir saulėtas, bet jau rudenėjantis, nugeltusių lapų prikritęs miškas. Ar nenorėjo taip apsaugoti nuo dalyvavimo mitinge – visus traukė bent iš tolo pažiūrėti, net aš planavau. Bet Kisarauskui atsakyti man buvo ne pagal jėgas – pernelyg jį gerbiau, kad pradėčiau laužytis dėl kvietimo savaitgaliui.

Su tuo gerbimu net vienas puskomfūzis yra buvęs. Rugsėjo pradžioje, kažkurį savaitgalį Kisarauskas pasiūlė nulėkti į Minską. Anksti ryte važiavo labai patogus traukinukas, vakare vėlai grįždavo. Vėl susidarė nemaža kompanija: Kisarauskas su Aiste, aš su Violeta ir Rimantas. Gal ir Danielius buvo. Apsistojome pas jo bičiulį dailininką, malonų apyamžį vyruką. Su ūsiukais, ilgokais, bet dar ne žilais ir nekrentančiais ant pečių plaukais. Ir valgį ten susiorganizavome. Paskui jis mus nulakino į dailės muziejų.

Pamenu, buvau nepatenkintas, kad jie turi daug didelių didikų Radvilų portretų. Pavydėjau. Nuvežė tas dailininkas savo žiguliuku mus į plokštelių parduotuvę. Priekyje sėdėjo Kisarauskas. Pamenu, kaip dailininkas Kisarauskui ramiu veidu pasakojosi, kaip tapo fiktyvias ikonas. Kad svarbiausia rasti kokį kuo labiau sutrūnijusios lentos XIX a. paveikslą ar labai seną lentą ir ją užpiešti, sėkmė garantuota. Jau keletą užsieniečiams prakalęs. Plokštelių parduotuvėje aš su Rimantu vos nepamišome. Buvo tokia daugybė klasikinės muzikos plokštelių! Bachas, Hendelis, begalė. Rytų Vokietijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, gal net Vengrijos firmų plokštelės. Aš čiupau Liszto šv. Elžbietos gyvenimą, dar kažką. Su Rimantu užsipirkome tiesiog po glėbį. Baltarusis traukia mane per dantį:

– O kodėl Josifo Kobzono3 neperkate? Nuostabus dainininkas!

Violeta su Aiste rado kažkokią parduotuvėlę, kur buvo spalvotų šlifuotų akmenėlių, dar kažką radome. Grįžome apsipirkę, apsikultūrinę į Vilnių jau sutemus. Greitai išsilakstome kas sau, nes troleibusai kone paskutiniai. Matau, kaip Rimantas atsilabina su Kisarausku, o mes nespėjame. Ajajai, negražu, galvojame. Grįžtame namo, taip nesmagu, net nepadėkojome, o tokia buvo išvyka! Galiausiai čiumpu telefoną, skambinu, atsiprašinėju, dėkoju. Kisarauskas primena, kad jau vėlu, ir padeda ragelį. Likau kaip šūdą kandęs. Bet nieko.

Susitikdavome ir taip kur netikėtai gatvėje. Nešiojosi tokį rusvą sakvojažą, be jo gatvėje Kisarausko nesu matęs. Kartą man sušmugeliavo parduodant lietuvišką maldaknygę. Turėjau retą egzempliorių, Vitenberge 1918 m. leistą, nedidelio formato, katalikams skirtą maldaknygę. Patikino, kad Knygų rūmai tokios neturi, galėčiau ją parduoti per antikvariatą. Viską paaiškino, pamokė, kaip derėtis. Gavau ar ne 25 rublius, tam metui dideli pinigai, ypač mokytojui.

Labiausiai su Kisarausku šnekėdavome apie knygas ir Klaipėdos kraštą. Ta tema niekada neišsisemdavo. Pavyzdžiui, kartą įsikalbėjome, kaip kaupėme savo bibliotekėles studijų laikais. Nelaikysi gi visų prisipirktų knygų studentiškame bendrabutyje! Kiekvieną kartą, grįždami į gimtuosius kaimus, tempdavome didžiausius sakvojažus su knygomis. Kad ir kaip būdavo sunku, nė vienos įsigytos knygos asmeninei bibliotekai Vilniuje nepalikdavome. Susigrūsdavome visas. Eidavome nuo autobusų stotelės įsiręžę tuos savo trejetą kilometrų per pažliugusius kelius. O paskui džiaugdavomės pas tėvus namuose išdėliotomis knygomis, prie jau esančiųjų derindavome, kur kuri naujakurė gyvens. Koks tai neišpasakytas malonumas, džiaugsmas akimis glostyti savo didėjančios bibliotekos knygų nugarėles!

Vincas Kisarauskas, ekslibrisas „Kisa“ (1962 m., spalvotasis popierius, linoraižinys, 4,6 x 7,3 cm). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Vincas Kisarauskas, ekslibrisas „Kisa“ (1964 m., spalvotasis popierius, linoraižinys, 5,4 x 4,4 cm). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Daktaras Vincas Rastenis

Jis buvo ne bet koks daktaras, o kaip vadindavo tais laikais, moterų daktaras. Jeigu dar tiksliau, ginekologas-onkologas. Docentė Aldona Vaitiekūnienė mums su Violeta pasakojo, kad jos dukrai Aušrei labai padėjęs. Visi kalbėjo, kad Vilniuje jis bene geriausias šios srities specialistas. Susipažinau su daktaru Rasteniu, aišku, ne ginekologiniame kabinete. Draugauti pradėjome nuo ateitininkų atsikūrimo pradžios. Jis buvo atkuriamojo komiteto valdybos pirmininkas, aš narys, ateitininkų kuopų perėtojas. Man kiek neįprasta buvo, kad ateitininkams nevadovauja na, jei jau ne teologas, tai bent humanitaras.

Nedidelis, smailėjančia siaura nosyte. Minoriškų, nedidelių, neišraiškingų, bet gudrių akių, nešiojo akinius stambiais juodais rėmais. Pliktelėjęs, savo proto buveinės nuogumą slėpdavo po kupeta plaukų, iš abiejų pusių suversdamas ant galvos centro. Panašiai kaip Lukašenka. Visada su kostiumu, visada su šlipsu. Juodi nuvaksuoti bačiukai. Taip sakau, mat koja buvo nedidelė. Neypatingai ilgi pirštai, veikiau stiprūs. Per posėdžius esu net kartą pagalvojęs – kiek putyčių tos rankelės yra kalbinusios! Nevengė į gyvenimo aktualijas žvelgti gydytojo akimis. Per konferencijas, seminarus patyliukais pakviesdavo:

– Ar nenori nusišlapinti? – Man patikdavo solidariai su daktaru pačiurkšti.

Kai nervindavosi, mėgdavo trepsėti koja. Buvo turbūt iš prigimimo diktatorius. Bet koks paradoksas – idealesnio ateitininkų vado atsikūrimo laikotarpiui ir būti negalėjo! Kitose organizacijose posėdžiai vykdavo iki išnaktų, niekas nemokėdavo trumpai ir dalykiškai kalbėti, netaupydavo nei savo, nei kitų laiko. Pas daktarą tokie triukai nepraeidavo. Punktualu, pagal reglamentą. Nori koks nors jausmingas katalikas pasipasakoti, kaip jam Šventoji Dvasia apsireiškusi, tirta visas iš nekantrumo, o daktaras, rodydamas rankele į nekantrųjį, ramiai teištaria:

– Palaukite, dabar mes svarstome tą klausimą, paskui kitą, tada suteiksim ir jums žodį.

Kol tas laikas ateina, tam ir entuziazmas atvėsta kalbėti, ar pats pamiršta, ką taip svarbaus norėjęs pranešti.

Buvo Rastenis slapukas, nors pats paslaptis, pletkelius žinoti norėdavo. Negali pykti, buvo turėjęs reikalų su Katalikų Bažnyčios Kronikos žmonėmis, pripratęs prie konspiracijos. Pirma nueina pas vyskupą Julijoną Steponavičių, pasitaria su tuometiniu Kauno kunigų seminarijos rektoriumi Sigitu Tamkevičiumi, dar kur į Vyriausybę nukulniuoja, kažką susitaria, kažko nesusitaria, bet mes patys paskutiniai tesužinome.

Nemėgo vėluojančių. Jau gerokai vėliau, po suvažiavimo išrinkus pirmininku JAV lietuvį Arvydą Žygą, posėdžiai vykdavo ir Vilniuje, tik ne kas kartą. Rastenis tuo metu buvo sendraugių, aš – moksleivių pirmininkas. Arvydas kartais pavėluodavo po valandą, net daugiau. Kad ir koks šventas žmogus buvo, tai jį nervino. Šiam pasirodžius, mesdavo kandžią repliką. Gal garbės ir norėjo, prasprūsdavo kartais. Kai dėl ateitininkų patalpų buvo susitikęs su Algirdu Brazausku, visgi ne kartą apie tai mums pasakojo per posėdžius. Kuriam galui? Nei čia mums įdomu, nei čia ką, kad daktaras sėdėjo kažkam ant kelių. Vis tiek nei tas patalpas duos, nei Ateitininkų rūmus Kaune atgausime…

Kartą važiuojame dviese su daktaru į Antalieptę, pas kunigą Algirdą Dauknį. Vairavo jis pats, savo aštuntuką žigulį. Pakeliui užsukame pas vieną kunigėlį, pas kitą. Į Madagaskaro kaimą, vyskupo Mečislovo Reinio tėviškę. Stebiuosi, iš kur daktaras tiek kunigų pažįstąs. Kažką numykia, nors žinojau, kad buvo metęs kunigų seminariją. Vėliau žadėjo apie save pasipasakoti, bet persigalvojo, o gal pamiršo žmogus. Įsikalbame apie komunistus, saugumiečius.

– Aš tai saugumiečius, visus stribus šaudyčiau! – sako rimtu veidu. Bet kartu ir šypsosi.

– Kaip tai? – neslepiu nustebimo, nors aišku, kad nei čia šaudytų, nei čia ką, bet pasidavęs jo įsismaginimui, ir aš atseit tikslinuosi:

– Savo rankomis?

– Taip, tikrai šaudyčiau šitą brudą! – dar rimčiau atsako, ir vėl šypsosi. Taip ir nudardėjome iki Antalieptės, širdeles atsiverdami.

Beje, Rastenis skeptiškai žiūrėjo į mano tuo metu atrastą semitofiliją. Jam vis dar tebeatrodė, kad kone visi kagėbistai yra žydai. Kai kalbėdavo telefonu, sakydavo, kad Boria4 klausosi. Darbe esą net tokį Borią Santariškių telefono skydinėje nutvėrę. Žinojo, kad artimai draugauju su Veisaite, bet ironizuoti apie žydelius prie manęs liežuvis neapsivoždavo. Nemėgo daktaras ir lenkų. Yra sakęs, kad jeigu ne Piłsudskis, mes dabar ir Gardiną, ir Lydą turėtume. Tad mano šnekos, kad vieną iš ateitininkų principų, tautiškumą, reikėtų laisviau interpretuoti arba net keisti pilietiškumu, daktarui neatrodė aktualios. Nors argumentuodavau, kad turime daug vaikų iš mišrių šeimų arba kad lietuviškose mokyklose mokosi katalikai lenkai arba rusakalbiai. Bet kai į ateitininkų egzaminų istorinės dalies klausimus įtraukiau klausimą apie tautos kaltės jausmą, netiesiogiai apeliuodamas į lietuvių dalyvavimą Holokauste, daktaras scenos neiškėlė ir nesikabinėjo.

Kartą pokalbiui pakrypus apie artėjantį ateitininkų atkuriamąjį suvažiavimą, imame „dalintis“ valdžią. Tiksliau, svarstome, kas bus pirmininkas. Gal Žygas, gal daktaras Rastenis, paguodžiu, bet taip pat tvirtu balsu išpranašauju, kad Saulius Galadauskas trokšta būti ateitininkų vadu, šik ir nejunt5! Dar kartą paskaitykite jo interviu čikagiškių „Ateityje“. Jis ten kaip pranašas pavaizduotas.

– Sauliukas? Nu netikiu, negali būti.

Mano pranašystė išsipildė. Pasiekėme vietą. Antalieptėje buvo tikras alasas. Suvažiavimas akivaizdžiai artėjo. O įvyko jis tuo metu iš Pionierių rūmų į Jaunimo rūmus perkrikštytose patalpose6. Viskam pirmininkavo Rastenis. Mačiau, kad mažutis nori būti pirmininku, ir matome, kad jo diktatoriško tono net prisibijoma. Pildosi mano pranašystė, siūlo, ar ne Arvydas Juozaitis, Galadauską. Daktaras ima trepsėti kojele, neramiai aplink stalelį vaikščioti. Bet netikėtai išrenkamas Žygas, įtampa atslūgsta, tik daktaro šiek tiek gaila. Aišku, jeigu ne jo kieta rankelė, jis gal būtų turėjęs šansų patapti pirmininku. Bet ir vilniečiai būtų buvę prieš.

Kartą organizavau jo susitikimą su studentais ateitininkais, tai tie po susitikimo vos nenusprendė išsivaikščioti! Tik pažadėjus daugiau neberengti susitikimų su daktaru, sutiko ir toliau veikti ateitininkų vardu, nekurti naujų organizacijų. Ir kai Dalia Čiočytė pristatė pirmąjį atkuriamo žurnalo Ateitis numerį, o šis Rasteniui ir vyskupams nepatikęs, tai daktaras taip grubiai su ja kalbėjo, užuot bent padėkojęs, kad ši iš posėdžio išėjo kaip žemę pardavusi. Ką ten pardavusi – be veido. Taigi, perfrazuojant klasiką Juozą Baltušį, atsirūgo varguolių skriaudos ir ašaros.

Dar gerokai prieš suvažiavimą pasiguodžiu, kad mano žmona negaluojanti, gali būti kažkokios moteriškos ligos. Nuvažiuojame kartu į Santariškes. Violetą pasičiumpa daktaras, aš nekantriai laukiu. Po kiek laiko išeina vienas, Violeta matyt rengiasi ar klauso seselės instrukcijų.

– Tai ten yra mažas vaikiukas, būsi tėvas, sveikinu! – ir tiesia man ranką iki ausų šypsodamasis. O akys jo tokios linksmos linksmos, lyg pats būtų ką tik pastojęs. Niekada daugiau nebemačiau jo tokių linksmų akių. Po kokių trejetos metų kažko daktaras pas mus užeina. Kaip visuomet su savo pilkšvu kostiumu, šlipsuotas. Ir Ieva atbindzena pažiūrėti, koks čia dėdė įvainojo. Daktaras stebisi, kad vaikas nebijo, kad tokia jau didelė. Ištiesia ranką ir atsargiai kaip kokį Kycių Mojsejevičių7 glosto per galvą. Ši nesitraukia, nebijo dėdės nors tu ką!

– Kokia komunikabili mergaitė! – neslėpdamas nuostabos pasidžiaugia svečias. Palieka dėžutę saldainių, sėdame aptarti reikalų. O išsireiškimas „komunikabili mergaitė“ ligi šiol išliko Toleikių žodyne.

Apskritai Rastenis buvo geros širdies, mokėdavo ir pagirti, ir pasidžiaugti, visada linkęs padėti. Tik ne visi tai pastebėdavo, nepagaudavo, nesuprasdavo jo replikų. Kai man kelio girnelė pradėjo skaudėti ir ėmiau raišti, iškart pasikvietė pas save. Pats pravedžiojo per daktarus, pats prašė padėti savo kolegų. Niekada daugiau gyvenime nebūsiu taip greitai daktarų apšokinėtas. Pastebėjo ir mano ateitininkišką uolumą, gebėjimą privilioti jaunimą į organizaciją.

– Tu kaip koks voras, atsargiai pini tinklą, prieini, atsitrauki, vėl prieini prie muselės, o tada tik kapt, ir yra naujų ateitininkų.

Net mano eiseną išsinagrinėjęs taip apibūdino:

– Tavo eisena kaip agresoriaus, kario. Eini linguodamas ir dešine koja mini tvirčiau, tarsi tuoj spirsi.

Jo namuose esu buvęs gal tik kartą. Gyveno jis Lazdynuose, rodos antrame aukšte, prie pat Neries. Ir žmoną jo mačiau. Liepė arbatos atnešti. Papasakojo, kaip kartą buvusi tokia situacija, kad į jo namus (sovietų laikais) užvežę bene kelis šimtus egzempliorių knygų, ar ne Ricci Jėzus. Mačiau tą knygą – labai dikta. Aišku, pogrindyje išspausdintų. Neturėję tuo momentu kur paslėpti. Kelias dienas gyvenęs kaip ant adatų. Jaukūs, tradiciniai, sovietmečiu prakutusio vilniečio namai. O arbata buvo juoda, įpilta plokštėjančiame baltame, mažomis rožytėmis papuoštame porcelianiniame puodelyje. Mačiau, kaip nuo jos elegantiškai kilo vingiuojantis garas. Ir dabar tebematau.

1 Palėpėje (žemaitiškai).

2 Taip mamaitė vadindavo savo miegamąjį Barvuose. Negaliu to žodžio cenzūruoti, būtų nepadoru.

3 Tarybinės epochos vienas populiariausių konjunktūros dainininkų.

4 Vyresniosios kartos lietuvių inteligentų tarpe buvo paplitusi nuomonė, kad populiariausias žydų vardas Borisas.

5 Žemaitiškas posakis, naudojamas pasakymui, kad žmogus ko nors taip nori, kad net nuslėpti nesugeba, kūno kalba išsiduoda.

6 Atkuriamasis Lietuvos ateitininkų suvažiavimas vyko 1989 m. lapkričio 25–26 d.

7 Toleikių sužmogėjęs ilgaamžis katinas.